Kaip kadaise mėgo sakyti ekonomikos klasikai, tai turėtų būti visuomenės pagrindas, nes šie piliečiai turi ką prarasti ir paprastai yra labiausiai išsilavinę bei patriotiškiausi. Teoriškai. Praktiškai valdžia juos vertina kaip melžiamą karvę, kurią gali melžti kiek širdis geidžia ir vienas kitas papildomas pieno lašas, ar, šiuo atveju euras, vis tiek iškris. O gintis jie nesugeba, nes neturi, ypač Lietuvoje, nei už juos kovojančių profsąjungų, nei lobistinių organizacijų.
Įdomu tai, kad niekas neliečia kitų pajamų, apie kurių apmokestinimo peržiūrą jau seniai kalbama. VŽ duomenimis bendras pelno apmokestinimas Lietuvoje, kai išmokami dividendai, 27,8 proc., o Europos šalių vidurkis 40,1 proc. Tačiau vis tiek taikomasi į pačią gausiausią visuomenės grupę, iš kurios galima kažką paimti, nors tai ir nesprendžia jokių seniai pribrendusių problemų. Jau seniai kalbama, kad vadinamasis vartojimas per įmones, kuris pas mus gausus ir praktiškai nekontroliuojamas, jau tapo rimtu iššūkiu. Įmonių sąskaita asmeninėms reikmėms perkama viska, nuo šaldytuvų iki automobilių ir taip realiai gerokai atpiginimas pragyvenimas, nes vien PVM prekėse ir paslaugose sudaro didelę dalį kainos.
Tačiau norint suvaldyti šiuos procesus reikia dirbti. Padidinus mokesčius eiliniams piliečiams, jie tiesiog sukris į biudžetą. Praktiškai automatiškai ir be pastangų.
Pradėkime iš eilės.
Lietuvos bankas siūlo keisti šalyje taikomą neapmokestinamojo pajamų dydžio formulę taip, kad gaunantieji minimalią mėnesinę algą gyventojų pajamų mokesčio apskritai nemokėtų. Tačiau uždirbantiems tarp vieno ir dviejų vidutinių darbo užmokesčių (dabar nuo 967 iki 1836 eurų „į rankas“) mokesčiai didėtų.
Lietuvos banko ekonomistų teigimu, NPD prilyginimas MMA, leistų padidinti mažiausiai uždirbančių šalies gyventojų darbo užmokestį ir paskatas ieškotis darbo, skatintų ekonomikos aktyvumą ir turėtų teigiamą poveikį regioninių gyvenimo lygio skirtumų mažėjimui.
Citatos pabaiga. Verčiu į žmonių kalbą. Kadangi regionuose atlyginimai mažesni nei didmiesčiuose, tai sumažinus algas didmiesčiuose ir padidinus regionuose nutiktų didesnė socialinė lygybė. Valstybės biudžetas tuo pačiu gautų naudos, nes deficitas pats neišnyks. Įdomu tai, kad žmonėms, kurie gyvena iš dividendų ar uždirba daugiau nei 2 tūkst. eurų, niekas nesikeis.
Savo filosofija niekuo nesiskiria ir automobilių taršos mokestis, kurį, jei bus priimtas, turės mokėti visi automobilių savininkai. Tik čia vėlgi prasideda niuansai. Už įmonės savininko automobilį, tikėtina, mokės jo įmonė ir tuo pačiu mažins apmokestinamą pelną, nes tai bus sąnaudos. Viduriniosios klasės atstovas šį mokestį atrieks ir taip nuo įvairiausiais mokesčiais apkrauto savo atlyginimo.
Ne ką geriau ir su planais apmokestinti automobilių stovėjimą Vilniuje. Tarsi rinkliava skirta spręsti problemoms. Tačiau realiai tiesiog surinkti daugiau pajamų savivaldybei, kuri metai po metų vystytojams vis leidžia mažinti parkavimo vietų skaičių prie naujai statomų butų, nes tada galima ręsti vis platesnius daugiabučius, o kai mašinos nebetelpa, sprendžia problemą įvesdama naujus mokesčius.
Kaip manote, kas mokės šį mokestį: pensininkas ir viduriniosios klasės atstovas, iki pensijos įsipareigojęs bankui mokėti už butą skruzdėlyne, ar įmonės savininkas, turintis pakankamai parkavimo vietų prie nuosavo namo ir automobilį pirko iš pandemijos paramos lėšų, skirtų darbuotojams išlaikyti?
Ne ką geresnę ateitį piešia ir perspektyva išeiti į pensiją. Viso dydžio bazinę pensiją galėtų gauti ir nesukaupę būtinojo stažo. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pristačius tokį siūlymą, ekonomistas Raimondas Kuodis pastebi, kad taip „Sodrai“ mokėję sąžiningai gali likti dar didesnio kvailio vietoje.
Valdžia eilinį kartą pasirinko kelią paimti pinigus iš sluoksnio, kuris jų šiek tiek turi, tačiau už kurio nugaros nėra lobistinių organizacijų, atstovų Seime. Turbūt visi gali lengvai įsivaizduoja, kiek pasipriešinimo valdžios koridoriuose ir įvairiuose neviešuose susitikimuose, kur realiai sprendžiama kas bus daroma, sulaukia siūlymas padidinti NPD uždirbantiems nuo 1000 iki 2000 eurų. Tiksliau, pasipriešinimo jokio, nes viduriniojo sluoksnio kaip tokio niekas negina. Lengva įsivaizduoti ir kiek bei kokių organizacijų atstovų pradėtų minti kelius į valdiškus kabinetus mėginant didinti dividendų apmokestinimą. Politikai nenori galvos skausmo ir renkasi paprastesnį kelią.
Galbūt iš pirmo žvilgsnio šie pokyčiai viduriniai klasei ir nėra didelis smūgis, tačiau iš tiesų, jei susidės ne viena, o kelios ar keliolika rinkliavų (kitos neįvedamos, tiesiog tyliai didinamos, kaip mokesčiai už šiukšlių išvežimą ir panašūs), kurių negalima amortizuoti atlyginimų didinimu ar gudriais buhalteriniais veiksmais, šeimoms tai taps juntama našta. 100 eurų per mėnesį tai vieno vaiko būrelis ir ne visiems, ypatingai mokantiems milžiniškus kreditus už būstą, bei drebantiems, kad tik bankai nepadidintų palūkanų, paprasta šias lėšas rasti. Apie tai, kad vis didinant mokesčius ir mažinant už juos gaunamą naudą (pavyzdžiui, didesnes pensijas) tai nėra paskata sąžiningai dirbti ir mokėti mokesčius.
Sveiki atvykę į naujo formato Gerovės valstybę
