Įdomesnė kita statistika. Lietuvai gresia nauja demografinė krizė – jau kitąmet bus fiksuotas mažiausias gimusių kūdikių skaičius per pastaruosius 60 metų, o per artimiausius penkerius metus darbingo amžiaus žmonių sumažės net 95 proc. savivaldybių. Tuo, kad mūsų laukia tokia niūri perspektyva negali apkaltinti vien tik Seimo, Vyriausybės ir Briuselio biurokratų, kurie „pigiai darbo jėgai“ leido tiesiog išsilakstys.

Visgi šis atvejis, kai po griausmingų kalbų ir netikėtų pareiškimų apie konkurso rezultatus feisbuke staiga paaiškėjo, kad milijonai išleisti šiaip, šviežios trinkelės bus lupamos lauk, tačiau jas išlupus vargu ar kas bus statoma, galėtų tapti lietuviškosios naujosios bangos savivaldos simboliu. Kaip ir tai, jog griausmingai paskelbus apie pasiekimus paaiškėjo, kad trūksta pažymų, kurias kažkas, neišlendantis iš feisbuko, pamiršo surinkti.

Taip, šis atvejis galėtų tapti tokiu pat simboliu Lietuvos savivaldai, kaip ir mūsų valstybingumo simboliu tapęs griūnantis Gedimino kalnas. Kaip ir kitas simbolis, įsitvirtinęs kalboje. Tai „dvi Lietuvos“. Viena pusantro didmiesčio, kita palyginti skurdžios savivaldybės, kuriose netgi prekybos tinklai dažnai savo prekes pardavinėja pigiau nei Vilniuje ar Kaune.

Pilkieji merai

Pakalbėkime apie tuos kraštus, kurie tyliai nyksta ir kodėl jie niekaip netampa švytinčia provincija. Pakalbėkime apie pilkuosius Lietuvos merus, kurie dažnai net nesinaudoja feisbuku ir savo pasiekimus skelbia tik gausiai iš savivaldybės biudžeto remiamuose vietiniuose laikraščiuose.

Būtent šie miestų ir rajonų bei savivaldybių vadai, paprastai renkami metai po metų, kadencija po kadencijos, su viltimi gaudo kiekvieną žinią apie tai, kaip bus „remiami regionai“.

Kiek papildomų pinigų atplauks į pustuščių daugiabučių renovaciją, dar neseniai suklotų plytelių centrinėse aikštėse perklojimą ir kultūros bei bendruomenių namų statybas. Nesvarbu, kad dauguma šių namų stovės užrakinti ir jų pagrindinė funkcija bus garbaus amžiaus aplinkinių kaimų gyventojų šarvojimas.

Dauguma atvejų šių savivaldybių indėlis didžiausias į tai, kad Lietuvoje vidutinis atlyginimas mažiausias Baltijos šalyse. Mes atsiliekame netgi nuo Latvijos, į kurią dar neseniai žiūrėjome kiek iš aukšto. Šiose savivaldybėse, nepaisant „pigios ir kvalifikuotos darbo jėgos“ ir „ypatingai patrauklių sąlygų“ niekaip nesikuria nauji investuotojai. Dėl to vis prašoma iš biudžeto papildomų pinigų „konkurencinei aplinkai skatinti“. Iš investuotojų šiuose kraštuose greitai ir netrukdomai iki šiol plėtėsi tik nauji prekybos centrai. Čia pigiausias būstas, tačiau netgi į pačias gražiausias vietas nevažiuoja ne tik jauni ir veržlūs pridėtinės vertės kūrėjai, bet netgi nuo gyvenimo didmiesčiuose pavargę pensininkai.

Likimas niekuo dėtas

Iš pirmo žvilgsnio šiems miestams ir miesteliams tiesiog „nepaėjo korta“. Tačiau pradėjus gilintis, aiškėja, kad toli gražu ne visiems ten blogai gyvenasi. Be to, dažnai gerai gyvenasi svetima sąskaita ir vietinis elitas tiesiog nenori nieko keisti.

Pavyzdžiui, didelis nedarbo lygis ir menkas vidutinis gyventojų atlyginimas vietos valdžiai netrukdo pirkti tokių pat automobilių, kuriais važinėja didmiesčių vadovai, gauti panašius atlyginimus ir priedus už sunkų darbą. Viešuose konkursuose, kurie finansuojami iš valstybės pinigų, darbų įkainiai ne ką mažesni nei ekonomiškai stipriuose regionuose. Priminsiu, atlyginimai čia kur kas menkesni.

Iš pirmo žvilgsnio šiems miestams ir miesteliams tiesiog „nepaėjo korta“. Tačiau pradėjus gilintis, aiškėja, kad toli gražu ne visiems ten blogai gyvenasi. Be to, dažnai gerai gyvenasi svetima sąskaita ir vietinis elitas tiesiog nenori nieko keisti.

Kaip sako ekonomistas Žygimantas Mauricas, tokia situacija vietos valdžiai ir vietos elitui labai patogi.

Elitas čia mažas, paprastai priklauso valdančiajai partijai ir reguliariai susitinka medžioklės būrelyje ar „Rotary“ klube.

Valstybiniai užsakymai, nes tai stabiliausias ir pelningiausias uždarbis, paskirstomi prie stalo, ar su šautuvu rymant po pušimi.

Beje, valstybiniai užsakymai tai toli gražu ne tik milijoniniai projektai. Eilinės paslaugos vietinėms biudžetinėms įstaigoms ir įstaigėlėms dažnai leidžia netoli valdžios esančių įmonių savininkams gyventi gerai ir komfortiškai. Konkuruoti vietiniai gali – atlyginimai kur kas mažesni nei kolegų, kurie žmones priversti samdyti didmiesčiuose, valdžios palaikymas taip pat jų pusėje. Rinkos ekonomikos nėra, nes kelių tūkstančių gyventojų miesteliuose ar rajonuose beveik nėra ir pačios rinkos. Konkuruoja tik prekybos centrai ir viena kita smulkesnė bendrovė, kurios savininkai nepriklauso klubui. Todėl merai su viltimi ir žiūri į kiekvieną naują planą „gaivinti regionus“.

Tai reiškia daug gerų užsakymų. Investicijos ir konkurencija?

Dažnai jos tik trukdo. Atidaryti gamyklą, kurioje dirbtų tūkstantis žmonių su padoriais atlyginimais? Tai vėlgi reiškia pavojų klubo nariams, kurie mėgsta savo darbuotojams mokėti minimumą ir važinėti naujais prestižiniais visureigiais.

Jei nebegalėsi mokėti minimumo, atsiras sunkumų mokant už išsimokėtinai paimtą paskutinio modelio BMW. Konkuruoti ne pigia darbo jėga, o technologijomis, rinkodara ar kvalifikacija daugelis nebesugeba ir nebenori. Be to, dažnai ir fiziškai nebegali. Metų metais ant skurdo ribos gyvenantys kvalifikuoti žmonės tiesiog išsivaikščiojo.

Konkuruoti ne pigia darbo jėga, o technologijomis, rinkodara ar kvalifikacija daugelis nebesugeba ir nebenori. Be to, dažnai ir fiziškai nebegali. Metų metais ant skurdo ribos gyvenantys kvalifikuoti žmonės tiesiog išsivaikščiojo.

Partijoms patrauklūs

Centrinei valdžiai tokie regionai taip pat patrauklūs. Paprastai juose viena kuri nors partija iškovoja savo pozicijas dešimtmečiams ir jas nepaliaujamai stiprina. Į biudžetines įstaigas – dažnai ten padoriausiai apmokamos pozicijos tame krašte – realiai patenka beveik tik partiečiai arba jiems artimi.

Toks status quo tenkina visus. Vietinius vadukus, kurie tikrai žino, kad rinkimuose bus paremti klubo narių ir verslą, kuris žino, kad už paramą gaus prioritetą viešuosiuose pirkimuose, konkursuose ir ES pinigų dalybose. Dažnai tai nereiškia, kad merui ar kitiems valdininkams mokami pinigai. Tiesiog savi palaiko savus. Taip patogu. Tada nereikia investuotojų, nes jie arba nušluos vietinius, kurie nebegali konkuruoti, arba „iškreips“ darbo rinką ir padidins atlyginimus bei surinks kvalifikuotus žmones. Be abejo, viešai ir ne prie stalo to nė vienas nepasakys.

Chirurginis pjūvis

Įdomu tai, kad vaistai, kaip pakeisti šią klampynę yra. Tik vargu, ar kas juos ryšis naudoti, nors iš aukštų tribūnų apie tai retkarčiais pakalbama. Būdas chirurginis – panaikinti savivaldybes, kurios tokios mažos, kad net nepajėgia išlaikyti savo valdininkų. Kadaise jos buvo sukurtos vos ne tam, kad taptų partiniais skyriais. Jas jungti prie didžiųjų ir vietoj šešiasdešimties, kiek yra dabar, palikti trečdalį. Nereikia savęs apgaudinėti. Jei per keliasdešimt metų šios savivaldybės pačios neatrado savo kelio į klestėjimą, tai jau ir nebeatras. Teks keisti jėga „iš viršaus“.

Atsisakius vietinių valdininkų, galima kalbėti apie paramą konkretiems investiciniams projektas ar investuotojų paiešką, tačiau ne pačių savivaldybių, kurios dažnai realiai nepajėgios to padaryti (nebėra nei žmonių, nei noro), o valstybės mastu.

Netgi dokumentai ir įvairūs leidimai, priėmus atitinkamas įstatymų pataisas, jei tai būtų strateginis investuotojas regione, galėtų būti išduodami centrinėse, o ne vietinėse žinybų būstinėse. Galbūt taip pavyktų išvengti atvejų, kai mažesni investuotojai, norintys statyti nedidelius objektus už keliolika milijonų eurų su dešimtimis darbo vietų, tačiau kliudantys vietiniams, leidimų negauna metų metais.

Galbūt taip pavyktų išvengti atvejų, kai mažesni investuotojai, norintys statyti nedidelius objektus už keliolika milijonų eurų su dešimtimis darbo vietų, tačiau kliudantys vietiniams, leidimų negauna metų metais.

Pokyčiai nebus greiti, tačiau bent jau laikas suformuoti ko konkrečiai norime iš kiekvieno regiono, kas ten gali būti, išdraskyti struktūras, kurios klampina bet kokius pokyčius ir žengti pirmuosius žingsnius.

Pavyzdžių, kaip regionams pavyko atsikelti yra ir Lietuvoje. Kaip ir žadėjau, ši vieta ne apie Kauną. Ne tokių matomų, bet palyginti sėkmingų pavyzdžių, kur sunkiai, bet auga pramonė ir šviečiasi viltis, kad kažkas keisis, yra ir daugiau.

Sakote, centrinė valdžia nesugebės suvaldyti visų regionų? Praktiškai mes jau likome vidutinio europinio megapolio dydžio valstybe. Ten ūkinio gyvenimo sritį ir vietinį gyvenimą administruoja kur kas mažiau valdininkų, tarnautojų ir kontrolierių nei mūsų visose vietinio valdymo struktūrose.

Domina Arūno Milašiaus mintys? Sekite feisbuke.

Įdomioji statistika akims paganyti

Prognostinis Lietuvos gyventojų kaitos 2017-2021 m. laikotarpyje tyrimas (R. Tučo nuotr.)

Miestai, kuriuose pigiausi butai