Arūnas Milašius. Mes pralaimėjom – užpylė sena krizės banga

Ieškau seno gero XX amžiaus ekonomikos vadovėlio, nes kalbant apie recesiją, krizę ir infliaciją staiga paaiškėjo, kad nieko naujo šiame pasaulyje nenutiko. Kinta tik madingos frazės, bet ne esmė, ir mes eilinį kartą patekome po ta pačia ekonomikos nuosmukio banga, kurią buvo galima lengvai nuspėti.

Ilgai mėginom save įtikinėti, kad beprotiškos „pinigų iš malūnsparnio“ dalybos nesukels infliacijos, nes taip norisi tuos pinigus spausdinantiems bankininkams ir biržos spekuliantams. Tada paaiškėjo, kad ne. Viskas vyksta taip, kaip sako XIX amžiaus ekonomistai, o ne taip, kaip norisi iš įvairių fondų ir paramų gyvenantiems valstybinio sektoriaus bei verslo atstovams.

Tiksliau tai, kas vyksta dabar, seniai nupasakota ir prognozuota. Ir netgi ne horoskopų rašytojų.

Pradėkime nuo kelių paprastų faktų.

Lietuvos grūdų supirkimo įmonėse gruodžio 5–11 dienomis kviečiai buvo superkami vidutiniškai po 288,4 euro už toną – 6,8 proc. mažiau negu prieš savaitę, bet 18 proc. daugiau negu prieš metus, skelbia žemės ūkio leidinys „Agrorinka“.

Pašarinių miežių vidutinė supirkimo kaina per savaitę sumažėjo 9,1 proc. iki 281,4 euro, bet buvo 21,8 proc. didesnė negu prieš metus tuo pačiu laikotarpiu. Grikiai buvo superkami vidutiniškai po 623 eurus – 4 proc. mažesne kaina nei prieš savaitę bei 11,3 proc. mažesne nei prieš metus.

Tik priminsiu, kad ūkininkai laukė, jog kviečiai kainuos virš 400 eurų už toną, ir skaičiavo, kad tada apsimokės dirbti laukus, nes trąšos, kurios dabar pinga, drastiškai pabrango. Viskas prasidėjo, kai Rusija užpuolė Ukrainą ir kilo nuogąstavimų dėl pasaulinio bado.

Badas nenutiko, kviečių ir trąšų kainas sukėlė spekuliantai, kurie sparčiai kartu su savo milijardais bėgo iš krentančių akcijų rinkų. Ciklas apsisuko ir grįžo į savo vėžes. Prekių ir paslaugų kainos tiesiog grįžta į įprastas vėžes – tiek, kiek jos realiai kainuoja, o ne tiek, kiek nori pardavėjas.

Panašu, teks gyventi nebe viršpelnio, bet normalioje ekonomikoje.

Kitas šių dienų pranešimas irgi įdomus.

Pasak Valdo Kaubrės, generalinio urėdo, vidutinė žaliavinės medienos pardavimo kaina 2023 m. I pusmečio aukcione pusmetinėms sutartims sudaryti, palyginti su 2022 m. II pusmečio aukciono kaina, mažėjo vidutiniškai apie 10 proc. Nors ir įvykdžius du aukcionus, 2023 m. I pusmečio aukcione pusmetinėms sutartims sudaryti liko neparduoti beržiniai popierrąsčiai – apie 20 proc., 12 proc. – malkų, 7 proc. – plokščių medienos bei keletas kitų sortimentų nuo pasiūlytų atitinkamų sortimentų kiekio.

Kalbant paprasčiau, augimo ciklas baigėsi, ekonomika lėtėja ir kainos grįžta į normalias vėžes, kur jas reguliuoja paklausa ir pasiūla, o ne spekuliaciniai veiksmai ir įvairios baimės – karas, brangūs energetiniai ištekliai ir pan.

Tokių pranešimų galima dėti dešimtis. Žaliavos grįžta į prieškarinį lygį, kai kur – į 2020 m. Lietuvoje netgi NT vystytojai buvo priversti pripažinti, kad naujų būstų kainos sumažėjo. Tiesa, kol kas prisipažinimas simbolinis – 0,1 proc., tačiau svarbu tendencijos pradžia. Pridėjus klaikiai kritusią vartotojų perkamąją galią, kokteilis nelinksmas.

Tačiau tai irgi nieko naujo. Panašūs procesai žmonijos istorijoje nutiko ne kartą ir ne du. Mes čia galbūt išskirtiniai tik tuo, kad prieš kelis dešimtmečius nebuvo kriptovaliutų, kurios sugėrė ir dabar degina naivuolių milijardus. Tačiau buvo kitų įdomių projektų – nuo tulpių svogūnų iki Panamos kanalo kasimo sukčiavimo schemų, kur taip pat pražuvo, skaičiuojant šiuolaikine valiuta, milijardai.

Kur link lenkiu.

Katastrofos nebus, badauti neteks. Gal net algos nesumažės, tačiau gyvensim prasčiau – už tą pačią sumą galėsime nusipirkti vis mažiau batonų ir sviesto.

NT kainos patirs korekciją. Būtent korekciją, ne griūtį, tačiau rinkoje pinigų yra, pirkėjų, laukiančių ekonominės klasės būsto, – taip pat. Kai vystytojų ir pirkėjų norai susidurs tam tikrame taške, prasidės atsigavimas. Tik kol kas niekas negali pasakyti, koks tai bus taškas, tiksliau, kvadratinio metro kaina.

Kaip savo FB rašo ekonomistas Nerijus Mačiulis: „Būsto įperkamumas nukrito į žemiausią lygį per pastarąjį dešimtmetį, tam daugiausia įtakos turėjo ne visai adekvačiai pakilusios kainos ir palūkanų normų šuolis. ECB ir toliau su entuziazmu kelia ir kels palūkanų normas, kol kažką sulaužys. Nors būsto rinkos griūtis mažai tikėtina, vienos kitos pamuštos akies nepavyks išvengti.“

Geros žinios, kad rinka išsivalys nuo „malūnsparnio pinigų“ efekto ir pinigai bei darbas vėl atgaus vertę. Iki kito ekonomikos ciklo – pakilimo ir nuosmukio.

Autorius feisbuke.