Taip, aš bent bendrais bruožais galiu pasakyti, kokia Kauno vizija ir pagal tai dėlioti savo ar savo artimųjų ateitį, nuspėti kas kada nors bus su Klaipėda, įvertinti kaip vystysis ir ko galima tikėtis iš Druskininkų netgi po to, kai ten bus nugriautas vietiniam merui priskiriamas dvaras, kur link eina Tauragė.

Tačiau aš nieko negaliu pasakyti apie Vilniaus, pagrindinio mūsų mažos šalies miesto, ateitį. Sostinės, kuri privalo turėti aiškią vystymosi strategiją ir viziją.

Kol kas girdžiu tik apie nepavykusius projektus, tokius kaip triukšmas dėl Lukiškių aikštės rekonstrukcijos ir nesugebėjimas net valstybės šimtmečio proga ten pastatyti paminklo. Tiesą sakant, būtent šimtmečio minėjimas ir paskatino parašyti šį tekstą.

Jei selfis prie tujų buvo sostinės viešųjų ryšių krizės pradžia, tai šimtmečio renginiai ir vėliau nutikusi Kaziuko mugė jų apogėjus.

Vasario 16 – oji, jei žvelgtume iš renginių organizavimo pusės, buvo unikali proga. Sutapo du faktoriai, kurie bet kuriam renginių organizatoriui paprastai sutampa tik svajonėse: valstybės jubiliejus, kuriam nepagailėta milijonų ir TRYS IŠEIGINĖS DIENOS.

Taip trys, kada galima „užkurti“ tautą, surengti festivalius, muges, ką nori, kad tik tas tris dienas į Vilnių plauktų pusė Lietuvos, o gal ir Rytų Europos. Ką mes padarėme?

Klaipėda surengė puikų šviesų festivalį, Palanga šiai progai pritaikė Stintų festivalį. Sostinė? Formalus koncertas ir Gedimino prospekte uždegti laužai. Gražu, tačiau ar tikrai per šimtą metų taip ir neišmokome džiaugtis ir bendrai sau surengti šventės.

Ai, dar buvo laikraštis „Vilnius kviečia“ su tokio tipo renginių skelbimais:
„Vasario 15-17 d. Nemokamos ekskursijos Valstybės atkūrimo takais“.

Nepasivarginta net paminėti vietos ir laiko, kada ta ekskursija bus rengiama. Turbūt tam, kad visokie miestiečiai ir miesto svečiai nevargintų rengėjų ir organizatorių, beigi nesiveržtų į visokias nemokamas ekskursijas. Tiesa, šiame leidinyje ne viskas beviltiška. Mero sveikinimas išspausdintas padidintu šriftu.

Viskas. Nepasivarginta net paminėti vietos ir laiko, kada ta ekskursija bus rengiama. Turbūt tam, kad visokie miestiečiai ir miesto svečiai nevargintų rengėjų ir organizatorių, beigi nesiveržtų į visokias nemokamas ekskursijas. Tiesa, šiame leidinyje ne viskas beviltiška. Mero sveikinimas išspausdintas padidintu šriftu.

Po kiek laiko sušurmuliavo Kaziuko mugė ir vėl skandalas, kad pinigai renkami neskaidriai bei kalbos, kad renginys bus perkeltas kažkur kitur. Išspirti renginį su 400 metų tradicija lengviau nei elementariai jį suvaldyti?

Tai koks tada liks miestas be tradicinio renginio, sutraukiančio dešimtis tūkstančių žmonių iš visos šalies? Kodėl jį kažkur kelti. Ar vien tam, kad Gedimino prospekte gyvenančiam elitui trukdo eismo ribojimai? Tačiau kiekvienas, kuris perka būstą šioje vietoje puikiai žino, kas jo laukia. Juk niekas nedraudžia pirkti sodybos netoli Vilniaus.

Kol kas niekas nežino ir nekalba, kur link eina sostinė. Taip, per keletą metų sutankinome Perkūnkiemį, dabar sparčiai tankiname Užupį ir Senamiestį. Spėriai statomi nauji biurai, į kuriuos keliasi įmonės iš senovinių biurų ir tuo pačiu atlaisvina vietą naujiems projektams. Tačiau šeimininko rankos nėra.

Būtent sodybos ir kelia nerimą. Kol kas niekas nežino ir nekalba, kur link eina sostinė. Taip, per keletą metų sutankinome Perkūnkiemį, dabar sparčiai tankiname Užupį ir Senamiestį. Spėriai statomi nauji biurai, į kuriuos keliasi įmonės iš senovinių biurų ir tuo pačiu atlaisvina vietą naujiems projektams. Tačiau šeimininko rankos nėra.

Niekas nežino, kas bus toliau, nes kol kas ekonominis ciklas geras ir miestas auga. Kol kas, nes augimas labai trapus ir šį kartą kalba ne apie pinigus ir finansinę gerovę. Šių dienų tendencijos tokios, kad vertę kuriančius žmones traukia nebe valstybės, o atskiri miestai ar regionai. Būtent jie sudaro šalių pagrindą, kad ir kaip mes mylėtume kaimą. Jei tik mieste gyventojų pradeda mažėti, nesvarbu kokios priežastys, jis pradeda mirti. Tokį pavyzdį jau turime šalia – Ryga.

Iki krizės ji buvo sparčiausiai Baltijos šalyse augantis miestas, nekilnojamojo turto kainos aukščiausios. Prasidėjus krizei gyventojų ėmė mažėti ir kainos nukrito iki Kauno lygmens. Nėra žmonių, nereikia ir būsto. Gyventojų nuolat mažėja. Uždaras ratas.

Tikiuosi, kad ši statistika, kurią ką tik skelbė ELTA, dar nėra nuosmukio pradžia:

„Vasarį smukimas fiksuotas beveik visuose NT rinkos segmentuose, o būsto objektų parduota mažiausiai per pastaruosius porą metų. Bendros tendencijos neaplenkė ir Vilniaus. Gyvenamųjų patalpų pardavimai sostinėje siekė 605 ir penktadaliu atsiliko tiek nuo sausio (760), tiek nuo praėjusių metų vasario rezultatų (782).

Vilniuje vasarį taip pat nupirkti 44 gyvenamieji pastatai - tai keliais vienetais daugiau nei tuo pačiu metu pernai, tačiau 34,3 proc. mažiau nei sausį, kai sostinės pirkėjai įsigijo 67 tokius objektus.

Pasyvios pirkėjų nuotaikos nevisiškai atsispindėjo Kauno ir Klaipėdos būsto rinkose. Laikinojoje sostinėje praėjusį mėnesį parduoti 334 butai ir kitos gyvenamosios patalpos, o toks pardavimų skaičius ne tik neatsiliko nuo sausį fiksuotų rodiklių, tačiau ir nedaug lenkė praėjusio vasario rezultatus.

Tuo metu Klaipėdoje praėjusį mėnesį perleista 15 gyvenamųjų pastatų. Pastarasis rodiklis uostamiestyje - vienas aukščiausių per pastarąjį dešimtmetį.“

Konkurencija dėl mokių ir aktyvių gyventojų didėja. Paskelbta, kad jaunoms šeimoms, kurios kursis provincijoje, bus ženkli parama įsigyti būstui. Jei tokių rajonų kaip Kaišiadorys ar Trakai merai suskubs ir pradės vilioti žmones pas save, ką pasiūlys sostinė?

Čia kalba ne apie ekonominės krizės pradžią ar panašius dalykus. Konkurencija dėl mokių ir aktyvių gyventojų didėja. Paskelbta, kad jaunoms šeimoms, kurios kursis provincijoje, bus nemaža parama įsigyti būstui.

Jei tokių rajonų kaip Kaišiadorys ar Trakai merai suskubs ir pradės vilioti žmones pas save, ką pasiūlys sostinė? Susisiekimas idealus, galima gyventi gamtoje ir dirbti Vilniuje. Regionai, jei tik jų vadovai pasijudins, tarp sostinės ir Laikinosios sostinės pakils.

Ar bent kas nors apie tai kalbėjo (taip, kad Perkūnkiemio tankinimas legalus jau sakėte).

Gyventojų skaičius Vilniuje

Kaip keisis gyventojų srautai kai Kaune atsiras naujos gamyklos, o sostinėje naikinamos studijų programos, kurios į miestą kasmet atvesdavo kelis tūkstančius jaunų ir veržlių lietuvaičių?

Kokia Vilniaus kaip miesto ilgalaikė strategija – naujos gamyklos, logistika, ar, kol darbo jėga dar pigi, paslaugų centrai?

Galų gale, kaip ir kokius žmones pritrauksime į miestą, kad toliau augtume, kol gyventojų nepradėjo mažėti. Kasmet jų padaugėja maždaug dviem tūkstančiai. Skaičius, kurio užtenka tik palaikyti augimą. Bet kokia konkurencija ir naujas traukos centras šį skaičių gali eliminuoti.

Kol kas daugiau triukšmo iš serijos „pakovokim dėl nukeltos skulptūros“. Tačiau ne tai lemia miesto ateitį. Dėl to ir prašau – mere, jei per keletą metų nepradėjote spręsti strateginių klausimų, gal tiesiog pasistenkite nieko nesugriauti ir ramiai palaukti iškilmingos kadencijos pabaigos.

Domina Arūno Milašiaus mintys? Sekite feisbuke.