Jei kas paklaustų, kaip gyvena lenkas, estas ar latvis, vargu ar dauguma Lietuvos gyventojų ir politikų sugebėtų į tai atsakyti, nors jie – tarsi mūsų artimiausi kaimynai, strateginiai partneriai ir t. t. Jei su kuo nors draugauji, tai juo ir domiesi, paklausi, kaip gyvena, aplankai, padedi bėdoje, jei reikia. Tą patį daro ir kaimynai.
Tik ne mes. Mums kur kas lengviau kovoti už Taibėjaus pavadinimą ir Taivano vertybes, nei prieš stojant į kovą pakalbėti su kolegomis Rygoje, Varšuvoje ir Taline ar, o siaube, Berlyne ir Paryžiuje. Nebūtinai derinti sprendimus, tiesiog pakalbėti, paanalizuoti, kaip jie reaguos. Dabar skaudu, kai Vokietija su Prancūzija nesilaiko mūsų vertybinės politikos, jų premjerai kartu su verslininkų miniomis skraido į Pekiną, Latvija ir Lenkija pelnosi iš kiniško tranzito, o mes jiems net sankcijų už vertybių politikos nesilaikymą nepritaikome.
Tačiau tai – tik dalis problemos. Esminė bėda, kad mums tiesiog neįdomu, ir galbūt vis gausėjančios lietuvaičių kelionės į Lenkiją pigesnės dešros ir vasaromis pigesnio pabuvimo prie tos pačios Baltijos jūros paieškos praplės akiratį. Pasaulis nesibaigia ties Šventosios poilsio nameliais vienoje pusėje ir Medininkų pasienio postu kitoje.
Blogai, kad mes kol kas neturime rišlių atsakymų į kertinius klausimus, kurie žlugdo mūsų ekonomiką ir visuomenę. Pavyzdžiui, kaip lenkams pavyksta Lietuvoje brangiau nei vietiniams perdirbėjams supirkti pieną, jį parsivežti pas save, perdirbti į sūrį ar sviestą ir, vėl atvežus pas mus, parduoti pigiau nei vietiniai gamintojai. Tai – tik vienas iš menkų pavyzdžių.
Lietuvos investuotojai, valdantys įvairius nekilnojamojo turto (NT) fondus, guža į Lenkiją. Čia, dėl įvairių priežasčių atsitraukiant tarptautiniams žaidėjams, randasi vis daugiau erdvės ir galimybių.
Viktorija Orkinė, investicijų bendrovės „Eika Asset Management“, kurios fondas Lenkijos sostinėje Varšuvoje įsigijo pirmąjį objektą – biurų pastatą „Celebro“, generalinė direktorė, VŽ sako, kad būtent konkurenciniai pokyčiai atnešė daugiau galimybių.
„Investuotojai iš Vakarų yra atsitraukę dėl geopolitinės rizikos, todėl Lenkijoje šiuo metu žvalgosi daugiausia lietuviai ir čekai. O Lietuvoje mums nėra ko pirkti – brokeriai klausia, bet tenka atsakyti, kad svarstytume, jeigu būtų. Yra nebent objektų, kurių kainos tokios pačios, kokios buvo prieš visus finansavimo pokyčius. Kaip šiandien galima pirkti vakarykštėmis kainomis? Negalima, nes grąža bus per menka“, – sako ji.
Vėlgi netikėta, tačiau mes neturime aiškių atsakymų, nei kas vyksta pas mus, nei kas vyksta pas kaimynus. O ir nelabai domimės, nes jaučiame, giliai širdyje žinome, kad esame teisiausi, gudriausi. Nes gimtajame kaime mama sakė, kad mes tokie. Nėra pagrindo tuo netikėti, kitų neklausėme, todėl jie šios minties nepaneigė.
Jei kada nors važiuosite pro Bialystoką (Balstogę), maždaug Kauno dydžio miestą, siūlyčiau užsukti į tenykštį stadioną. Iki rekonstrukcijos jame tilpo virš 30 tūkst. žiūrovų, dabar – virš 20 tūkst. Rekomenduoju užsukti į rungtynes, kurios būna gūdžiai vietinės reikšmės. Tūkstančiai žiūrovių, puiki tvarka, jokių automobilių kamščių. Tada kamputyje tyliai pamintyti apie mūsų nacionalinį stadioną, kurį statome jau turbūt nuo praeito amžiaus, ir kol kas vienintelis pasiekimas – šimtai milijonų ištaškytų eurų bei už juos įgytas svetimos gėdos jausmas.
Čia ne saviplakos ir viešojo paverkimo kampelis. Tiesiog bandymas pakelti akis nuo telefono ir apsižvalgyti. Tada supranti, kad ties sėdmaišiu ir gražia open space biuro patalpa su nemokama kava virtuvėlėje pasaulis nesibaigia. Kad ir kaip skaudu bei komfortiška būtų.
Sakysit, ko verki, visi mes verkti mokam, kur pasiūlymai? Prašau. Medicinos sistema byra, nes patys nepajėgiam administruoti eilinės poliklinikos ir ligoninės. Santaros klinikos skundžiasi, kad medikų algos varganos, nes nėra lėšų, tačiau tos pačios klinikos sėkmingai valdo poilsio kompleksus Nidoje ir nesiskundžia, kad tiems projektams lėšų trūksta. Visuomenė tyli, medikai verkia kamputyje.
Išeitis? Elementari. Reikia uždaryti keletą niekam nereikalingų universitetų, tiesiog štampuojančių specialistus, kurių rinkai nelabai reikia. Nes dabar keičiame įstatymus, kad veterinarams ir ligoninėms galėtų vadovauti teisininkai ir vadybininkai. Tačiau pasaulyje, ne Lietuvoje, yra įdomių profesijų. Pavyzdžiui, medicinos vadybininkas. Ne medikas, o specializuotas šios srities vadovas.
Gal sutaupius kelių uždarytų universitetų, kolegijų, institutų ir kitų keistų dosniai finansuojamų įstaigų lėšas už šiuos pinigus į tolimus kraštus būtų galima išsiųsti kelis šimtus jaunuolių, kurie ir baigtų medicinos, viešojo sektoriaus įmonių, švietimo ir daugybės kitų įstaigų vadybą. Ne pagal žilo plauko sulaukusių vietos profesorių talmudus, kuriuose rašomos praeito amžiaus pabaigos tiesos. O pagal naujus ir tvarkingus šiuolaikinės vadybos principus.
Taip būtų kur kas paprasčiau, greičiau ir, kas svarbiausia, pigiau, nei patiems mėginti išrasti dviratį ir deginant milijardus bandyti nustebinti pasaulį atrandant tiesas, kurios ten jau seniai įdiegtos į gyvenimą.
O reikia tiek nedaug – tiesiog apsižvalgyti ir priimti pasaulį, o ne patiems sau įrodinėti, kad mes patys patys. Kaimo kompleksų niekas nesupranta ir jais nesidomi. Nebūsim įdomūs aplinkiniams, jei nesame įdomūs patys sau.
Autorius feisbuke.
