Kaip ir labai su šiais keistais paskyrimais susijusi iš pirmo žvilgsnio tokia tolima problema, kaip mokyklų direktorių trūkumas.
Pavyzdžiui, kaip rašo „lrytas.lt“ be jokio konkurso Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos direktorė Olga Vėbrienė savo pavaduotojais paskyrė dar du bičiulius – Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamente specialistu dirbusį Jurgį Kazlauską ir buvusį policininką Mantą Matulionį.
Beje, J. Kazlauskas dėl tarnybinės būtinybės praėjusią gegužę iš pradžių buvo perkeltas į departamento Aplinkos kokybės Atliekų tvarkymo kontrolės skyriaus vyresniojo specialisto pareigas, bet jau kitą dieną tapo šio skyriaus vedėju.
Tokių paskyrimų per praeitą kadenciją buvo pakankamai daug ir tik apie mažą jų dalį sužinojo plačioji visuomenė.
Tačiau valstybės valdymo sistemoje tai tik dalis problemos. Mes įvairiais keistais nutarimais ir su vadyba nieko bendra neturinčiais sprendimais maunamės sau kilpą ant kaklo lygioje vietoje. Pavyzdžiui, tuometinės prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyva įvestos kadencijos mokyklos direktoriams ir siūlymai naikinti šią sistemą Seime atsimuša į sieną.
Šiuo metu švietimo įstaigos, išskyrus aukštąsias mokyklas, vadovą viešo konkurso būdu į pareigas penkeriems metams skiria ir iš jų atleidžia steigėjas. Dėl dabartinio reguliavimo Lietuvoje trūksta daugiau kaip 240 švietimo įstaigų vadovų.
Žmonės paprasčiausiai nenori deginti savo karjeros, nes pabuvus penkerius metus mokyklos ar darželio direktoriumi eini į gatvę, arba, jei pasiseks, gali įsidarbinti toje pačioje mokykloje, bet turėsi pradėti „nuo nulio“. Per tą laiką tavo kolegos, kurie buvo tiesiog pedagogais, gaus kur kas didesnį atlyginimą, bus įveikę įvairius kvalifikacinius reikalavimus ir ramiai gyvens, o buvęs vadovas iš naujo kops karjeros laiptais. Daug blaivaus ir sveiko proto žmonių įvertina tokią perspektyvą ir vadovauti neina.
Ta pati liga daugumoje net aukščiausių postų. Dėl to ministerijų vadovybė ypatingai marga – viceministrais ir patarėjais dažnai eina tik tie žmonės, kurie nelabai turi ką prarasti. Pavyzdžiui, dirba už kelis šimtus eurų ar išvis registruoti Užimtumo tarnyboje. Turint padorią darbo vietą ją keisti į politinę nežinomybę ryžtasi nedaug kas. Tuo labiau, kad kai kuriose ministerijose, kaip parodė praktika, ministrai per kadenciją pasikeičia po tris kartus. Kartu su ministru į gatvę eina ir jo komanda.
Su pareigūnais dar liūdniau. Žmonės dirba dvidešimt metų, sąžiningai tarnauja valstybei ir kai sukaupia didžiausią patirtį bei pasiekia karjeros piką išvejami į pensiją.
Keturiasdešimt metų perkopę statutiniai tarnautojai, kurie, kaip ir eiliniai piliečiai dar turėtų sveikatos ir noro keliolika metų dirbti bei save realizuoti, niekam nebereikalingi. Jokių civiliame gyvenime naudingų specialybių, kurios leistų užimti aukštesnes pareigas versle ar viešosiose įstaigose, jie paprastai neturi. Natūralu, kad kai tik atsiranda proga jie eina į kitas valstybės tarnybos pozicijas, nes valstybė tokiems žmonėms nieko negali pasiūlyti. Tačiau ar statutinio pareigūno patirtis pritaikome aukštose pareigose civiliame gyvenime dar rimtas klausimas.
Mes su keistais reikalavimais, kaip mokyklų direktorių kadencijos, prisikūrėme problemų. Lietuva maža šalis ir rasti kvalifikuotų aukšto lygio visuomeninio sektoriaus aukščiausios ir vidutinės lygmens vadovą vis sunkiau. Jų paprasčiausiai neturime kaip užsiauginti, nes nėra sistemos, kaip galima kilti karjeros laiptais ne atskiroje įstaigoje, o bendrai valstybės tarnyboje. Kažkada panašią sistemą lyg ir mėginta kurti, tačiau politikai kadencija po kadencijos ją sudaužė į šipulius dėl savo vienadienių interesų.
Kiek tai kainuoja šaliai ir visuomenei jau matėme su tragišku pandemijos valdymu, kai net nesugebama suskaičiuoti kiek žmonių miršta, o resursų paskirstymą ir prognozavimą galima apibūdinti kultine fraze „ne, negirdėjome“.
Iš kitos pusės, lengva ranka švaistomės tūkstančiais kvalifikuotų žmonių, kuriuos metame į gatvę ne dėl to, kad taip reikia, o tiesiog dėl to, kad koks nors politikas įgyvendina savo tikslus, nes nutiko skandalinga istorija ir galima susirinkti papildomų politinių taškų registruojant vieną ar kitą skambų įstatymą. Pasekmės? Ką tai domina. Ar pamenate, kas pateikė ir kas priėmė įstatymą dėl mokyklų direktorių kadencijų? Aš irgi nepamenu, o problemos sprendimas jau nebe to paties politiko ir jo partijos rūpestis.
Švaistytis patyrusiais pareigūnais taip pat per didelė prabanga. Galbūt jau laikas peržiūrėti išleidimo į pensiją tvarką ir prailginti tarnybos laiką. Kaip ilginamas išėjimo į pensiją laikas paprastiems mirtingiesiems. Kodėl valstybė ir mokesčių mokėtojai turi atsisakyti kvalifikuotų specialistų paslaugų, kurie dar gali puikiai dirbti ir panaudoti sukauptą kvalifikaciją? Policija, valstybės saugumas ir kitos statutinės tarnybos tai ne tik patruliavimas gatvėse ar paromis trunkantis operatyvinis darbas.
Grįžtant prie problemos sprendimo teoriškai jis paprastas – valstybės tarnyba turi tapti vieta, kur karjera ir kilimas jos laiptais būtų skaidrus ir aišku, kad į tinkamą vėją nugarą pasukęs pilietis, pažįstantis keletą politikų, staiga nenutūptų pareigose, kurių kitas žmogus sąžiningai tarnaudamas siekia dešimtmečiais.
Iš kitos pusės, jei tarnautojas užima aukštas pareigas ministerijoje ar kitoje politinio pasitikėjimo įstaigoje, kadencijai pasibaigus jis neitų tiesiai į gatvę, o būtų legali ir skaidri galimybė dalyvauti konkursuose ir užimti atitinkamas pareigas kadencijai pasibaigus. Vis tiek likus metams iki kadencijos pabaigos prasideda masinis „nusėdimas pavaldžiose įstaigose“, o kadencijai prasidėjus užverda kova, kaip išmesti iš įvairių įstaigų ir kontorų senuosius kadrus ir susodinti savuosius. Šią kovą vertėtų padaryti bent jau civilizuota.
Kai dar palyginti jauni generolai, išleisti į atsargą, tampa Seimo narių padėjėjais, kurių pagrindinė funkcija nešioti politikės rankinuką, nejauku net man, daug mačiusiam mokesčių mokėtojui.