Įvarė tiek žilų plaukų, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija nusprendė nebetęsti šios kančios ir nebesivarginti.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius sako, kad šią savaitę bus nuspręsta dėl mokslų metų pabaigos datų. Mokslo metai, pabrėžė ministras, bus trumpesni nei įprasta.
„Planuojame trumpinti. Labai daug sudėtingo darbo buvo šiuo laikotarpiu jau dvi savaites. Matome, kad mokytojai labai įsitempę – jie visada perfekcionistai, nori dirbti, kiek gali, geriau, stengiasi tobulai atlikti savo pareigas. Iš mokytojų apklausų matome, kad per tas dvi savaites du trečdalius laiko mokytojai skiria ne pačiai pamokai, o pasirengimui. Tai yra labai varginantis, sudėtingas darbas, mokiniai ir tėvai taip pat pavargę“, – antradienį LRT radijo laidoje „Ryto garsai“ sakė A. Monkevičius. Jo teigimu, šią savaitę bus paskelbta, kada baigsis mokslo metai.
Taip paprastai, tarsi karantino įkarštyje būtų išeitume pasivaikščiot į gamtą, šiek tiek pritrintų batelis ir nuspręstume nebeįveikinėti viso numatyto maršruto, o tiesiog patogiu keleliu grįžti į automobilį. Paprastai, tarsi nieko nenutiko.
Deja, tačiau nutiko. Mes turėjome unikalią galimybę, kurios ruošiamės atsisakyti lengvu rankos mostu. Nuotolinis mokymas atveria daugybę įdomių perspektyvų. Pavyzdžiui, atokių rajonų mokiniai ateityje gali į mokyklas važinėti ne kasdien. Atskiromis dienomis klasėms dėstyti visos valstybės vaikams gali geriausi šalies mokytojai. Kokybiškai galime lavinti emigrantų vaikus ir į universitetus priimti užsieniečius iš tolimų Afrikos ir Azijos šalių.
Tik mums nutiko viena bėda – tai, kas vyksta dabar ir ką mes vadiname „nuotoliniu mokymu“ nėra tikras nuotolinis mokymas. Nes neegzistuoja normali kokybės patikra, tėvai negali netgi kontroliuoti ką vaikai ir kiek laiko veikė prie kompiuterių, ar jie tikrai tą laiką skyrė mokslui. Nekalbu apie pagalbinių priemonių „zooparką“, kurias skirtingas naudoja vos ne kiekvienas mokytojas.
Tai, kas vyksta dabar galima vadinti „nuotolinio mokymo imitacija“, nes formaliai mokiniai ir mokytojai bendrauja ne klasėje. Tuo iš esmės, nepaisant milžiniškų pedagogų ir moksleivių bei jų tėvų pastangų, panašumas su nuotolinėmis studijomis ir baigiasi.
Negalime kaltinti nė vieno mokytojo, kad jis nesugeba, ar jam nepavyksta, ar naudoja netinkamus įrankius. Pasiruošti šiam procesui ne jų, o švietimo sistemos vadovų ir strategų reikalas.
Kalbant paprasčiau – nuotolinis mokymas tai ne faktas, jog mokytojas ir mokinys bendrauja virtualiai, o sistema, leidžianti kokybiškai ir taupant laiką studijuoti. To nebuvo padaryti ir, kiek žinau, tai nėra daroma, nors dabar turime unikalią progą, kuri vargu ar kada pasikartos. Turime šimtus tūkstančių mokinių ir pedagogų, kurie pasiryžę išbandyti ir patobulinti bet kokią sistemą. Ne, šimtų užduočių siuntinėjimas elektroniniu paštu nėra sistema, kaip ir tėvų skambučiai ar laiškai atskiriems mokytojams su klausimu, ar atžala virtualioje mokykloje ką nors veikia. Ir tai, ką išvardinau, tik smulkmenos, kurios gadina gyvenimą.
Ar kada susimąstėte, kodėl didelės ir mažos įmonės perka verslo valdymo ir buhalterines sistemas? Ne, ne todėl, kad jos gražios, o todėl, jog leidžia taupyti darbuotojų laiką, už kurį tenka mokėti iš savo kišenės. Daugumoje bendrovių darbo efektyvumo ir užduočių skirstymo mechanizmai automatizuoti. „Zoom“ ir „Skype“, elektroninis paštas tik pagalbiniai, ne pagrindiniai darbo įrankiai. Mažai kas darbuotojus kontroliuoja „iš akies“ ar pagal išsiųstų elektroninių laiškų skaičių. Tam, kad suvaldytų resursus ir sukurtos atitinkamos sistemos.
Idėja sumesti visas šias funkcijas ir darbą tėvams mažų mažiausia nepadori. Ne visi net karantino metu gali dirbti mokytoju, ypatingai jei vaikas ne vienas. Galų gale, kuo nusikalto vaikas, jei jo tėvai ne valdininkai, nuobodžiaujantys saviizoliacijoje, o darbininkai, pamainomis plušantys prie konvejerio, ar medikai, kuriems nuotoliniu būdu statyti lašelines dar nepavyksta.
Būtent tokios sistemos, tik skirtos studijoms, kūrimas ar pirkimas ir pritaikymas Lietuvos realijoms yra Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos funkcija. Ne paverkšlenimas, kaip visi pavargo, o problemos sprendimas ir eksperimentai, galintys atverti naujas perspektyvas. Čia ne gražūs žodžiai, pasiskolinti iš kurios nors partijos programos, o realybė, kurios atsisakėme.