Savivaldybių tarybų rinkimuose varžysis 13,7 tūkst. kandidatų, į mero postą pretenduoja per 400 politikų. Praktiškai visas Vilkaviškio miestelis išėjo į vietinės reikšmės politiką.
Tačiau kuo arčiau rinkimai, tuo vaizdas ausims ir rinkėjo psichikai žiauresnis.
Žinoma, kai kurie kandidatai išsiskiria ir sugeba argumentuotai paaiškinti, ką jie veiks, jei pavyks nusėsti į mero kėdę. Jie netgi gali paaiškinti, ką konkrečiai darys ir ko reikia būtent jų kraštui.
Tačiau dauguma tiesiog „eina į valdžią“, nes regione, kur vidutinis atlyginimas 500 – 600 eurų „į rankas“, kelių šimtų eurų per mėnesį priedas už darbą taryboje plius gan nemenka kompensacija už kanceliarines išlaidas tiesiog pakankamai geras priedas prie pašalpos ar nedidelio biudžetininko uždarbio.
Už ką balsuoti per posėdžius galvoti nereikia - tai pasakys partijos ar komiteto lyderis. Maždaug du tūkstančius eurų „į rankas“ siekiantis mero atlyginimas svajonių viršūnė. Arba galimybė dar pagerinti savo verslo būklę. Priklauso nuo aplinkybių.
Čia trumpa politinė mantra, kuri veda į savivaldybės tarybos kėdę ir suteikia prieigą prie kanceliarinių išlaidų. Bent jau taip tikisi du trečdaliai kandidatų, ją kartojantys kiekviena įmanoma proga.
Pritrauksime investicijas (čia privaloma kaip Tėve mūsų, be žodžio „investicija“ į politiką neinama).
Grąžinsime emigrantus.
Padidinsime atlyginimus ir pensijas.
Išsaugosime ligoninę.
Neleisime uždaryti mokyklų.
Mes už skaidrų skaidrumą.
Pastatysime baseiną.
Bus nemokamas viešasis transportas (atskirai paimtame rajono centre ar visoje Lietuvoje jau priklauso nuo kandidato fantazijos).
Pastatysime multifunkcinį centrą.
Pastatysime sporto centrą.
Žinoma, yra ir originalesnių pasiūlymų. Pavyzdžiui, siekti, kad Kaišiadoryse atsirastų dar vienas civilinis oro uostas.
Įstrigo frazė, kurią neformaliai pasakė vienų kandidatų į merus (beje, gana didelio miesto, o ne atokios savivaldybės) debatų vedėja pasibaigus diskusijai: „neįsivaizduoju, kaip su tokiu supratimu apie valstybę ir žinių bagažu jie baigė vidurinę mokyklą.“
Tačiau pas mus demokratija. Negalime tyčiotis iš žmonių, kurie nori dalyvauti valstybės valdyme, todėl tiesiog priversti leisti, kad jie tyčiotųsi iš mūsų ir tartų žodžius, kurių reikšmės nesupranta, bei dalintų pažadus, kurių vykdyti nesiruošia.
O mes turime apsimesti, kad visu tuo tikime. Iš karto sakau – džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra puikiai besitvarkančių savivaldybių.
Gaila, kad jas galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tačiau tą aiškiai mato ten gyvenantys žmonės. Jiems nereikia pasakų, jie paprastai žino už ką verta balsuoti.
Kitur įdomiau.
„Pritrauksime investicijas“. Gaila, nėra statistikos, kiek iš kandidatų yra matę gyvą investuotoją ir skraidę į derybas su potencialiu gamyklos statytoju į Dubajų ar Londoną.
Ar bent įsivaizduoja, kokius namų darbus reikia padaryti, kad kelių šimtų darbo vietų gamykla atsirastų šalia jų miestelio? Konkrečiai, punktais. Kitas klausimas, ar supranta, kokios investicijos realiai gali atnešti ilgalaikę naudą.
Tačiau apie konkrečius punktus per kandidatų diskusijas kalbėti nesinori, kaip ir atsakinėti į klausimus, kam reikalingas baseinas miestui, kuriame nedarbas siekia keliolika procentų, o vidutinis atlyginimas kiek viršija minimalią algą.
Kaip niekas nesiruošia ir atsakinėti į klausimą, kas pirks sąlyginai brangias paslaugas, kai toks pat objektas jau stovi gretimame rajone už keliolikos kilometrų.
Galbūt tikimasi, kad baseino su pirtimi užteks, jog miestelis taptų „Druskininkais II“, nesvarbu, kad laikai ir aplinkybės nebe tos. Beje, šio kurorto spindesys ir gėris taip pat išblėso ir gali būti chrestomatiniu pavyzdžiu kitiems merams.
Jei prieš dešimtmetį tai buvo vienas iš sėkmės pavyzdžių, tai dabar liko tik stagnuojantis regionas. Negalima ramiai miegoti ant laurų kai kiti juda į priekį.
Tuo labiau, kai pasirenki sritį, kurioje reikia konkuruoti ne tik su savais kurortais, bet ir su kaimynais – latviais, lenkais. Be to, kai pernai metų pabaigoje čia vidutinis atlyginimas buvo 612,8 eurų „į rankas“, o šalies vidurkis 728 eurai, vadinti tai savivaldos suklestėjimu neapsiverčia liežuvis.
Tiesiog tai parodo, kad investicijos ir visas pakilimas atnešė naudą kažkam, bet ne eiliniam regiono gyventojui, ant kurio pečių viskas ir laikosi.
Grįžkime prie investicijų. Tam, kad verslas ateitų, pirmiausia reikia jo laukti ir padaryti namų darbus. Bent jau pasiūlyti vietą, kur bus galima vystyti gamybą ir pateikti aiškią viziją, iš kur ta gamykla galės surinkti darbuotojus.
Kitas menkas niuansas – užsieniečiai retai kada ateina patys.
Jie nebeldžia į mero kabineto duris ir nedrąsiai su viltimi akyse nesako „Hi, ar būsit toks malonus, kad priimtumėte mūsų milijonus. Milijonas gamyklai, milijonas mero partijai?“
Investicijos, kaip ir visas regiono pakilimas, ilgas ir nuobodus komandinis darbas. Netgi šalia Kauno viena po kitos dygstančios gamyklos tai kelerių metų įdirbis, kuris apima teisingai suformuotą laisvąją ekonominę zoną ir nuolatinį bendravimą su įvairiomis ministerijomis bei „Investuok Lietuva“.
Iki šiol pamenu vienos gan „nusususios“ savivaldybės mero, kuris dabar siekia būti perrinktas kažkelintai kadencijai, žodžius, pasakytus kai jam pasiūlė pavaikščioti po ministerijas ir susipažinti su ministrais, departamentų vadovais.
Ne dėl konkretaus projekto. Tiesiog tam, kad būtų galima užmegzti žmogiškus ryšius, kad sprendimai būtų paprastesni ir greitesni, o nauda būtų ne asmeninė, bet visam kraštui. Atsakymas skambėjo paprastai: „Kam man to reikia.“
Kitose savivaldybėse reikalai panašūs. Mūsų politikams nesukelia moralinio diskomforto tai, kad jie garsiai kalba apie investicijas ir žmonių gerovę, tačiau tuo pačiu parašu lengvai perbraukia vietinio verslo norą pastatyti kokį cechą, kuris gali konkuruoti su kolega iš medžioklės būrelio, ar uždraudžia eilinės fermos giliame kaime statybas.
Taip, rinkėjų, kurie nenori jokių gamybinių objektų šalia savo sodybų, balsų yra daugiau nei atsirastų sukūrus kelias naujas darbo vietas. Paprasta rinkiminė logika.
Tiesą sakant, kai pasižiūri į kandidatų rinkimines programas, paprastai surašytas žodžiais, kurių reikšmės jie patys nesupranta, norisi dviejų dalykų.
Pirma, kad savivaldybės pagaliau vėl būtų sustambintos, nes Lietuva paprasčiausiai nukraujavo tiek, kad surinkti kvalifikuotus žmones, galinčius efektyviai užsiimti viešuoju administravimu, vis sunkiau.
Kitas noras, kad būtų įvestas privalomas Konstitucijos egzaminas, kurį reikia išlaikyti rinkimų komisijai priduodant dokumentus. Tada piliečiai, kurie pretenduoja mus valdyti, bent jau turėtų supratimą, kaip funkcionuoja pati valstybė.
Norintys pasismaginti, gali pasižiūrėti, kokie atlyginimai pas juos ir kokie gretimuose rajonuose.
