Svajonių šalis, ir ne kur nors Pietų Amerikoje ar, tarkime taip, keistoko diktatoriaus valdomoje Vidurinėje Azijoje. Tai Lietuva prieš 25–30 metų. Tik daugumai gailėtis tų laikų kažin ar verta, nes tada 200 eurų atlyginimas buvo geidžiamas ir jį gaunantis žmogus priskiriamas prie pasiturinčių. Tačiau ir tokiam pasiturinčiam žmogui sukaupti keliolika tūkstančių eurų (geras butas Vilniuje kainavo 10 tūkstančių JAV dolerių) buvo ypač sudėtinga. Šios epochos pabaiga prasidėjo su sovietinės armijos išvedimu, kai, patys to nepastebėdami, perėjome į naują epochą.

Jei perskaičiuosime pagal vidutinį atlyginimą, tai nekilnojamojo turto kainos didmiesčiuose nelabai ir pakito.

Paklauskite, kiek žmonių norėtų sugrįžti į tuos laikus?

Tada buvo arba durstantys galą su galu, arba banditai, plėšę visus be išimties, arba muitininkai, kurie statėsi pilis, ir dabar dunksančias pasienio miestelių prieigose bei tuščiais langais žvelgiančias į naujus laikus, nes jų niekam nebereikia.

Sutemus pereiti iš vieno mikrorajono į kitą be didesnės kompanijos buvo rizikinga. Ne vienam draugui tai kainavo sulaužytus žandikaulius, galvos traumas ir tikimybę būti nurengtam iki triusikų nepaisant sezono. Čia ne pokštauju, taip realiai ir buvo. Nekalbu apie tai, kad kiekvienas turtingesnis žmogus, turėjęs labai brangią mašiną (už 4–5 tūkstančius JAV dolerių), turėjo ir galvos skausmą. Automobilio valdymo prietaisai buvo apkarstomi spynomis, įrengiami visokie įmanomi slapukai, tačiau niekas negalėjo duoti garantijos, kad judrioje sankryžoje miesto centre tvirtai sudėti vaikinai vairuotojui netrenks kastetu į galvą ir neišmes lauk ant šiurkštaus asfalto, o patys sėdę už vairo nedings tolumoje, nekreipdami jokio dėmesio į policijos automobilių sirenas.

„Brigadinį“ J. Kadamovo automobilyje 1996 m. pasprogdino Vilniaus bomberis

Šis banditizmas ir nesaugumo jausmas visur, kur pavakare gatvės buvo prastai apšviestos, o prastai apšviestos jos buvo visur, nes reikėjo taupyti elektrą, nunyko ne tik dėl puikaus policijos darbo. Pirmiausia žulikai, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, masiškai patraukė vakaruosna. Ten „uždarbiai“ buvo riebesni, žmonės labiau atsipalaidavę. Kylant pragyvenimo lygiui, žmonių, kurie norėtų dėl šimto eurų sėsti kalėjiman, vis mažėjo. Bijančių gaujų verslininkų neliko. Šešėlinis pasaulis tyliai nuėjo į šešėlį ir eiliniam piliečiui, skirtingai nei 1995 m., nebėra matomas. Poreikio „turėti pažįstamą banditą“ nebeliko.

„Mokesčius valstybei mokėti neapsimoka“ – ši frazė skambėjo ir iš aukštų tribūnų, o į dirbančius „baltai“ buvo žiūrima kaip į žmones, kurie turi tam tikrų sutrikimų.

Laukinio kapitalizmo laikai tęsėsi palyginti trumpai, nors lūžis buvo skaudus, ir, laimei, mums pasisekė iš laukinio kapitalizmo pasukti civilizuoto kapitalizmo link. Padėjo ir Rusija su keliomis didžiosiomis krizėmis bei prekybiniais karais, per kuriuos nori nenori teko primiršti kirilicą ir sparčiau mokytis europinės verslo abėcėlės.

Nelikome, kaip kai kurios kitos valstybės, toje pačioje laukinio kapitalizmo epochoje, kai valstybėje yra tik du sluoksniai – itin turtingi, savo tikslams pasiekti ir toliau turtėti pasitelkiantys pačią valstybę, ir skurdūs baudžiauninkai, renkantys trupinius, kuriuos jiems teikiasi numesti turtingieji.

Taigi, kokia tai lentelė, nuo kurios gali paskausti akys? Tai – vidutinis atlyginimas ir kaip jis keitėsi per dešimtmečius. Jei ilgitės tų laikų, kai „žolė buvo žalesnė, o barzda vešlesnė“, tiesiog pasižiūrėkite, kuriais metais norėtumėte gyventi ir į kokius pinigus galėtumėte pretenduoti.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (135)