Šias krizes, apie kurias kalbu, užpilti pinigais ir apsimesti, kad jų nematome ir jos tarsi neegzistuoja pavyks tik trumpam. Nieko nekeičiant pačioje valstybės valdymo ir verslo paramos sistemoje pasekmės bus ilgalaikės.
Viena krizė – socialinė – jau prasidėjo ir kol kas grimstame tik gilyn. Tai rekordinis nedarbas ir jo keliamos socialinės pasekmės. Rodikliais mes artėjame prie praeitos krizės piko.
Sausa statistika. Kas septintas darbuotojas, iš viso 203 tūkstančiai darbuotojų, šiemet buvo prastovose, kurias subsidijavo Užimtumo tarnyba – jiems iš viso skirta 169 milijonai eurų. 240 tūkstančių darbuotojų buvo remiami subsidijomis ir po prastovų – jiems išmokėta dar 399 mln. eurų. Registruotas nedarbas tuo metu auga, dešimtys tūkstančių nedirbusių asmenų kreipėsi dėl 200 eurų išmokos.
Užimtumo tarnybos vadovė pasidalijo, kad Lietuvoje yra 256,8 tūkstančio bedarbių, o registruotas nedarbas siekia 14,9 procento, rodo lapkričio 1 d. duomenys.
„Šiemet turime žymiai didesnius skaičius. Jei įprastai turėdavome apie 100 tūkst. klientų, dabar turime apie pusę milijono, iš jų daugiau nei 240 tūkst. žmonių turi bedarbio statusą. Kaip jau minėjau, 235 tūkstančiai, beveik 240 tūkstančio, visiškai netekę darbo, ir skaičius išaugęs 1,5 karto“, – kalbėjo Užimtumo tarnybos direktorė Inga Balnanosienė
Per metus nedarbas paaugo 6,2 procento nuo viso darbingo amžiaus žmonių skaičiaus.
Palyginimui, praeitos krizės įkarštyje Statistikos departamento atliekamo gyventojų užimtumo statistinio tyrimo vertinimais, 2010 m. nedarbo lygis šalyje buvo 17,8 procento, arba 4,1 procento didesnis nei 2009 m.
Šimtai tūkstančių žmonių neteko darbo ir pragyvenimo šaltinio. Kol kas jų nematome. Lietuva ne Graikija, žmonės neina į gatves reikalaudami oraus gyvenimo, o tiesiog tyliai ima pašalpas ir žvalgosi į Vakarus, laukdami, kol pasibaigs pandemija. Įdomu tai, kad, lyginant su praeita krize, žmonės pasikeitė, be to jiems nesigriebti pirmo pasitaikiusio darbo skatina ir šimtai milijonų eurų dalinamos paramos. Turbūt tai vienas iš pirmų kartų Lietuvos istorijoje, kai krizė sprendžiama ne tik eilinių piliečių sąskaita.
Susiklosčius tokiai padėčiai gana didelė rizika, kad atlyginimai pradės ristis žemyn ir socialinė nelygybė augs. Darbuotojų pasiūla milžiniška, tačiau darbdaviai vis tiek stengiasi įsivežti kuo daugiau žmonių iš Ukrainos – jiems lengva mokėti tiek pat arba daugiau nei lietuviams, nes mokesčiai mokami Lenkijoje ir vien iš šio skirtumo galima padidinti algas ir vietiniai žmonės bus tiesiog nekonkurencingais. Be struktūrinių valstybės sprendimų padėtį mes tik bloginsime.
Užimtumo tarnybos duomenys tą patvirtina. Tie, kas dirba aviacijoje, viešbučiuose, kelionių ir turizmo versle, šiuo metu jie nepretenduoja į jokį nekvalifikuotą darbą arba kitą kvalifikaciją įgyti – jie tiesiog laukia savo sektoriaus atsigavimo.
Šimtai tūkstančių bedarbių, kurie, tikėtina, greitai neras vietos rinkoje ilgainiui taps rimta socialine problema, nes, tikėtina, ekonomika staiga nepradės kilti. Palikti šių žmonių vienas su savo problemomis negalime, tačiau jei nebus spaudimo didinti algas ir verslas galės naudotis nedarbu, o dalinti pašalpas teks, žmonių, kurie nieko neveikia ir gyvena priklausydami tik nuo valstybės paramos, tik daugės. Ne viena šalis tą jau praėjo. Grąžinti į visuomenę tokius žmones retai kada pavyksta.
Nekalbu net apie darbo biržą – bėgant laikui šie žmonės tarsi dingsta iš viešos erdvės. Skirtingai nuo praeitos krizės grįžti į darbą vien dėl pragyvenimo dabar spaudimas kur kas mažesnis.
Kita krizė, kuri greitai pasimatys visu aiškumu, tai verslo sunkumai, kurie kol kas taip slepiasi po paramų ir vilties, kad viskas gana greitai stos į vėžes, širma.
Įsibėgėjant antrajai pandemijos bangai ir Vyriausybei įvedant naujus verslo suvaržymus, 39 proc. įmonių teigia patiriančios vėluojančius tarpusavio atsiskaitymus – beveik tiek pat, kaip ir balandžio mėnesį, rašoma pranešime spaudai.
Tikėtina, kad vasaros ekonomikos atokvėpis nebuvo tiek reikšmingas, kad spręstų pavasario tarpusavio mokėjimų problemas ir atstatytų juos į ikikarantininį lygį. Todėl įmonės, lygiai taip pat kaip ir pavasarį, susiduria su sunkumais apmokant sąskaitas.
42 proc. įmonių, patyrusių vėluojančius mokėjimus, vadovai sako, kad kaip sprendimą pradėjo taikyti dalinio apmokėjimo režimą, tiek pat įmonių renkasi nebekredituoti su sunkumais susiduriančių klientų.
Tai labai blogas ženklas, nors kitaip, kai stoja atskiri sektoriai, vargu ar gali būti. Tikimybė, kad, pavyzdžiui, viešbutis, kurio veikla nutraukiama, skubės mokėti tiekėjams už rankšluosčius vietoj to, kad išmokėtų išeitines darbuotojams, gana menka. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje tai reiškia, kad būtent šiose tiekimo grandinėse ir bus įšaldomi paramos pinigai, kurie teoriškai turėtų „įsukti“ ekonomiką.
Taip jau nutiko per praeitą krizę. Kalbant paprasčiau, kai laikai geri ir visi turi pinigų, prekybos pagrindu tampa prekiniai kreditai arba atidėti mokėjimai. Galima imti prekes ar užsakyti paslaugas, jas parduoti ir tik tada sumokėti tiekėjui. Kai prasideda krizė pasitikėjimas dingsta ir visi prašo mokėti iš anksto. Būtent taip staiga išauga grynųjų poreikis ir tiekimo grandinės vis sparčiau trūkinėja, čia nusėda paramos milijardai, kurių iki šiol paprasčiausiai nereikėjo, pakakdavo garantijų ir pasitikėjimo.
Vienas toks precedentas, kuo gali baigtis šie pokyčiai, Lietuvoje jau buvo per pirmą karantiną. Tada prekybos tinklas „Senukai“ tiekėjus informavo apie stabdomus mokėjimus ir prekių užsakymus.
Ką tai būtų reiškę tūkstančiams tiekėjų aiškinti nereikia – dalis jų, ypatingai tie, kuriems šis milžiniškas prekybos tinklas buvo pagrindinis pardavimų kanalas, būtų tiesiog baigę savo dienas. Laimei, gana greitai buvo leista atidaryti parduotuves ir padėtis netapo tragiška. Prasidėjo pardavimai ir mokėjimai.
Visgi, jei kalbėsime apie ekonomikos atsigavimą, jam reikės pakankamai daug pinigų ir tarpusavio atsiskaitymo reguliavimo, nes tiekėjai dar ilgai nepasitikės sektoriais, kurie patyrė didžiausius nuostolius. Atnaujinti veiklą jiems reikės kur kas didesnių grynų pinigų kiekių nei anksčiau. Atsigavimas gali būti ilgesnis nei tikimės mes visi.
Kaip bus sprendžiamos šios problemos, nes be Vyriausybės pagalbos ir čia niekur nenueisime. Nereikia milijardų. Gali pagelbėti išvystyta valstybinių garantijų sistema.
Apie tai, kad rizikų yra kalba ir oficialios institucijos.
VšĮ „Versli Lietuva“ Tyrimų ir analizės skyriaus vadovas Vadimas Ivanovas sako, jog Lietuvos ekonomikos prognozės atrodo neblogai, nes labiausiai paveiktos ekonominės veiklos – turizmas, aptarnavimo bei maitinimo paslaugų veikla ir pramogų sektorius – šalies ekonomikoje sudaro palyginti mažą dalį. Visgi su nerimu žvelgiama į neigiamai Lietuvos ekonomiką galinčią paveikti antrą COVID-19 pandemijos bangą – ji gali lemti didesnę įmonių bankrotų tikimybę, nes kai kurie Lietuvos ūkio sektoriai dar nespėjo atsigauti po pirmosios pandemijos bangos, tad minėtos rizikos vėl išauga, rašoma pranešime.