Tačiau mes turime milžinišką rezervą, kuris galėtų sunkiu metu paskatinti ekonomikos augimą. Šį rezervą sukūrėme patys ir jam skiriame vis daugiau lėšų.
Tuo labiau, kad jei praeitą krizę ištraukėme laimingą bilietą – kai ekonomika riedėjo nuo stataus skardžio žemės ūkis staiga atsigavo, nes pas mus užaugo rekordinis derlius ir jis buvo rekordiškai brangus. Tuo pačiu papildomi milijardai leido išjudinti ne vieną sektorių, žemdirbiai gana daug investavo. Tik šį kartą taip nebus. Ūkininkai nebegyvena auksinių laikų.
Todėl turėtume remtis kita struktūra, į kurią mes pilame vis daugiau ir daugiau pinigų – krašto gynybos sistema su kariuomene priešakyje. Tai daugiau kaip 20 tūkstančių kariškių ir aptarnaujančio personalo bei maždaug milijardas eurų, kurie šiai struktūrai skiriami kiekvienais metais.
Iki 2024 m. Lietuvos kariuomenė padidės ketvirtadaliu ar net beveik trečdaliu – joje tarnaus daugiau karių ir karininkų, atsiras naujas batalionas. Pinigų plėtrai bus daug.
„Valstybės gynimo taryba (VGT) nutarė siūlyti, kad 2019 metais būtų užtikrinti 2 proc. gynybai, tam reikėtų pasinaudoti Biudžeto įstatyme numatoma galimybe papildyti 2019 metų asignavimus gynybai pasiskolinant“, – tikino prezidento vyriausiasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jonas Vytautas Žukas.
Šių metų gynybos biudžete numatyta 948 mln. eurų. Praėjusių metų pabaigoje skaičiuota, kad tai sudarys 2,01 proc. BVP. Ateinančiais metais gynybai bus skirta kiek daugiau nei milijardas eurų. Arba, jei skaičiuosime kitaip, kiekvienas Lietuvoje dar likęs žmogus į šį biudžetą įneš daugiau nei 300 eurų. Kiek mažiau nei po vidutinę mėnesio pensiją.
Tai milžiniški pinigai, kurie, tinkamai paskirsčius, gali išjudinti ne vieną sektorių ir įjungti vadinamą multiplikatorių – kai įdėtas vienas euras verslo grandinėje sukuria kelis eurus. Klasikinis ekonomikos skatinimo pavyzdys. Pažiūrėkime, kaip mes tuos pinigus leisime.
2019 m. kariuomenė lėšas išleis organizuodama viešuosius pirkimus. Planuojama tam skirti apie 600 mln. eurų, o liūto dalį šios sumos atrieks transportas, karinė technika, šaudmenys, ginklai, amunicija.
Niekas nesako, kad armijai nereikia naujų šarvuočių ir šovinių, nors lėšos tiesiog išvežamos ir taip skatinama kitų šalių, ne Lietuvos ekonomika. Šarvuočių mes negaminame ir statyti tokios gamyklos neverta. Didieji ginklų gamintojai mūsų paprasčiausiai neįleis į šią rinką. Ką jau pajutome pasistatę šovinių gamyklą.
Tačiau kitos dalys įdomesnės. 74,8 mln. eurų vertės pirkimus atliko Infrastruktūros plėtros departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos (KAM), lėšos daugiausia skirtos projektavimui, statybos darbams. 23 mln. eurų pirkimus atlieka Informacinių technologijų tarnyba prie KAM, jie skirti kompiuterinei technikai, programoms. 50 mln. eurų sudaro kiti krašto apsaugos sistemos pirkimai: medicinos priemonės, remonto ir priežiūros paslaugos bei kitos.
Milžiniški infrastruktūriniai projektai yra ekonomikos skatinimo ar bent palaikymo aksioma. Mes tą modelį mėginome panaudoti per praeitą krizę. Tikėtina, efektas būtų, nes tai sėkmingai naudojo visi kas netingi, nuo Vokietijos, Jungtinės Amerikos Valstijos, Lenkija. Tik baigėsi lietuviškai – būsto renovacijai skirtos lėšos pragulėjo užsienio banke ir kažkam galimai atnešė gražias palūkanas. Vėliau dalį šių pinigų buvo mėginama panaudoti sraigtasparnių pirkimui.
Jei grįšime į šių dienų realybę, tai dabar pats laikas galvoti apie atskirų sektorių skatinimą, nes problemas jau rodo ne analitikų nuojauta, bet statistika.
„Per 100 tūkst. gyventojų darbu aprūpinantis Lietuvos statybų sektorius su kone 8 tūkst. įmonių yra tas lakmuso popierėlis, pagal kurį ne vienas ekonomistas sprendžia, ar tik ekonomika jau nepasileido nuo kalniuko. Sumažėjęs bankų skolinimas nekilnojamojo turto sektoriui, o ir nesenas Vilniaus Lazdynų baseiną statančios bendrovės „Active Construction Management“ (buvusi „Irdaiva“) pasiprašymas bankroto kaip ir byloja, kad statybvietėse jau kyla problemų“, – sako „Creditreform Lietuva“ analitikė Alina Bočkienė.
Kariuomenė milžiniška struktūra, todėl natūralu, kad šiek tiek lėšų atiteks ir vietos verslams, jei jie laimės konkursus.
Privačios įmonės galės pretenduoti į projektavimo, statybos, administravimo, patalpų tvarkymo inžinierinių tinklų ir kitokios priežiūros paslaugas. Vertinama, kad investicijos į Šilalės rajone esantį objektą sieks 40,3 mln. eurų, Vilniaus r. – 42,49 mln. eurų, o Šiaulių mieste – 43,11 mln. eurų.
Tačiau, protingai paskirsčius, kariuomenės pirkimuose galėtų dalyvauti kur kas daugiau lietuviško verslo, kuris gali ne tik perparduoti importinius produktus, paversdami juos „auksiniais šaukštais“, bet ir vietos gaminius. Tai nėra nauja mintis. Daugelis šalių šią sistemą seniai turi.
Atsakymus, kodėl negalima kariuomenės aprūpinti lietuviškais produktais ir gaminiais žinau – bus paaiškinimas apie vieningą europinę erdvę, lygias konkurso sąlygas, pigiausią kainą ir pan. Tačiau tai paprastai slepia tik nenorą sistemiškai remti verslą ten, kur galima, ir baigiasi tuo, kad lenkai sugeba pamaitinti savo ir mūsų karius, vaikus ir ligonius, o mes dūsaujame, kam parduoti derlių.
Kai staiga dėl sparčiau nei planuota augančio BVP teko skolintis 30 milijonų eurų, kad atitiktume kriterijus, už juos buvo nuspręsta įsigyti sraigtasparnių. Nesakau, kad šių orlaivių nereikia. Tačiau jie pirkti ne iš Lietuvos įmonės ir gamintojo. Didesnės pridėtinės vertės šalies ekonomikai nesuteiks.
Lieka tik retorinis klausimas – o gal tokiais atvejais, kai pinigai praktiškai nukrenta iš dangaus, imtis kokio infrastruktūrinio projekto, kuris pajudintų vietos ekonomiką? Nebūtinai karinio. Yra puikių pavyzdžių, kai kuriami dvigubos paskirties – karinės ir civilinės – projektai, kurie taip pat tinkami gynybos biudžetui.
ES nereglamentuoja tokių sprendimų. Čia tik vietos politikų valios ir elementaraus ūkiškumo bei noro padėti savo šaliai reikalas.