Po dešimties metų sekimo tarnybos paviešino informaciją tiksliai tą dieną, kai aukšti valstybės vadovai turėjo spręsti, kaip atsakinėti į labai nepatogius klausimus. Šiandien tų klausimų jau niekas neuždavinėja. Neužduoda ir kitų nepatogių klausimų.
Tačiau „MG Baltic“, kuriam, jei nuodėmės bus įrodytos, galbūt teks atsakyti, noras valdyti valstybę realiai yra tik gana vykęs verslo bandymas pasimatuoti įtaka su politikais. Tikrasis pavojus kur kas giliau ir apie jį kol kas nekalbama.
Įtakų ir savanaudiškumo vėžys valstybėje išplitęs kur kas plačiau.
Valdžios nenupirksi
„MG Baltic“ vadai padarė esminę klaidą – jie įsivaizdavo, kad valdžią galima tiesiog nupirkti, ja manipuliuoti bei taip tyliai valdyti miestus ir valstybę.
Kur kas gudresni lietuvaičiai pasirinko kitą kelią ir klesti. Jie tiesiog patys tapo valdžia, nes suprato, kad galutinį sprendimą reguliuojamoje rinkoje pas mus visada priima ne verslininkas, o politikas ar jam pavaldus klerkas. Nesvarbu, kiek verslininkas būtų „investavęs“ į politiką. Sprendimas visada politiko pusėje.
Toli gražu ne veltui „MG Baltic“ mėgino įsitvirtinti savivaldybėje. Skaldė partijas, rėmė prie sienos oponentus. Pavyko.
Koncernas gavo nemažai skanių užsakymų ir per NT rinkos pakilimą galėjo sėkmingai vystyti nekilnojamojo turto projektus. Byrėjo ir šimtais milijonų eurų vertinami valstybinių įmonių užsakymai.
Gudrioji provincija
Kas kita maži miesteliai ir regionai. Jų elitas ir rado kitą auksinę būties ir komforto formulę. Ten vietiniai verslininkai seniai suprato taisyklę – pats turi būti politikas ir dalyvauti priimant reikšmingus sprendimus.
Tada klestės ir tavo verslas. Nereikia kurti partijų ir jų skyrių. Užtenka tiesiog ateiti ir įsikurti jau veikiančioje struktūroje. Na, kartais galima įsteigti kokį nors komitetą ir jam vadovauti bei tuo pačiu nustumti į šalį prieš tai buvusį elitą.
Minios verslių žmonių jaukiai įsikūrė vietos tarybose, valdančių partijų vietos skyriuose, kai kurie įsitvirtino merų kėdėse. Kai kurie, pajamų deklaracijose pateikiantys kuklius valdiškus atlyginimus, važinėja brangiausiais automobiliais ir susipainioja vardindami valdomo nekilnojamojo turto adresus. Visa tai ne Italijoje ar Kolumbijoje, o mūsų kuklioje Lietuvoje.
Iš dalies būtent šis procesas, kai verslininkai tapo vietiniais politikais, o vietiniai politikai tapo vietiniais verslininkais ir pristabdė mūsų vystymąsi.
Šiandien kalbame apie demografinę krizę, mirštančius regionus, iš kurių emigracija tik auga. Ji ir negali sustoti, nes atlyginimai kartais atsilieka nuo didmiesčių, kur įsigalėti viena kuri nors verslo struktūra, nepaisant pastangų, taip ir nepajėgė, ir galimybių didėti jiems beveik nėra.
Degradacija vardan elito
Mažesnėse savivaldybėse vietiniai sugeba neįsileisti konkurentų, arba bent jau pristabdo jų vystymąsi.
Konkurentai, kurie galėtų priversti juos kelti paslaugų kokybę ir didinti algas, nes reikia varžytis, nereikalingi. Geriau paprasčiausiai susitarti vietiniame verslininkų klube, kur renkasi elitas. Galimybės laimėti vietos savivaldybės pirkimus svetimiems dažnai praktiškai nėra.
O sustabdyti, remiantis Lietuvos respublikos teisės aktais, galima praktiškai bet kokį projektą ar investicijas. Teisės aktai kuriami ne verslininkams ir paprastiems piliečiams, o politikams ir klerkams, kad būtų galima manipuliuoti.
Užtenka pareikalauti pažymos, po kuria turi pasirašyti tau pavaldus skyriaus vadovas, sukelti šurmulį ir vietos taryboje keletą metų vilkinti eilinį sprendimą, leidžiantį statyti ar pertvarkyti dominantį objektą.
Pavyzdžiui, šešių paukštynų savininkas Jonas Jagminas buvo įsigijęs vietą Jonavoje, kur kartu su partneriais iš Ukrainos norėjo statyti pašarų gamyklą. Po 1,5 metų mėginimų pakeisti žemės paskirtį, investuotojai, kurie norėjo investuoti 5 mln. eurų ir į čia vežti bei perdirbti kukurūzus, saulėgrąžas – kultūras, kurios pas mus neauga, spjovė ir projekto atsisakė.
Tai tiesiog vienas iš šimtų pavyzdžių. Ne pats didžiausias.
Didžiųjų partijų bastionai
Jei mažo rajono meras šaukia, kad jiems iki pilnos laimės trūksta tik užsienio investuotojų gamyklų, dažnai tai nėra nuoširdus šauksmas.
Toks investuotojas nereikalingas, nes vietinius priverstų didinti atlyginimus ir kovoti dėl darbuotojų. Tai diskomfortas ir nereikalingas stresas.
Laikas nuo laiko Vyriausybė paskiria lėšų plėtrai ir jos sėkmingai padalijamos bei įsisavinamos vietiniame „Rotary“ klube. Net jei regionas išoriškai klesti, dažnai tas klestėjimas neatsirita iki vietinių žmonių.
Iš kitos pusės, tokie vietiniai carai patogūs didiesiems politikams. Jie didžiųjų partijų atrama, savotiškos partinės tvirtovės, per kiekvienus rinkimus stabiliai ir prognozuojamai į Seimą deleguojančios kelis narius – vienmandatėje ir gerą rinkėjų kiekį skaičiuojant daugiamandačių rezultatus.
Beje, tai pasiekiama ne taip bukai, kaip mėgino elgtis nepatyrusios partijos, kurių atstovai stovėjo prie rinkiminių apygardų ir siūlė nedidelius pinigus už balsą. Pakanka „įkalbėti“ seniūną „padirbėti“ su vietiniais kaimo gyventojais.
Šie greitai supranta, kad jei seniūnas kartu su partine valdžia pasikeis, gali kilti sunkumų su pašalpomis, malkomis ir kitomis gėrybėmis.
Po sėkmingų rinkimų merai vėl turi palaikymą Vilniuje ir finansinės paramos srautą. Keletas metų komfortiško gyvenimo užtikrinta.
Nereikia nieko gąsdinti, šantažuoti, papirkinėti. Sistema tiesiog veikia. Regionai menksta toliau, tačiau kol tai nekenkia atskirai paimtų veikėjų ir jų šeimos narių gerovei, tai niekam nerūpi.
Išvažiuoja žmonės? Kam jie įdomūs. Kuo vyresni kaimo gyventojai, tuo juos lengviau palenkti. Vietinio elito gerą gyvenimą užtikrina ne stiprus vietinis verslas, bet valstybės dotacijos.
Jaunimo nebelieka
Toks gyvenimo būdas jau duoda ir savų rezultatų. Lietuvoje gyventojų daugėja tik Vilniuje, ir tai simboliškai, bei keliuose kituose regionuose.
Daugiavaikių šeimų asociacijos vadovė Jurgita Pocienė DELFI sakė nesistebinti, kad mažesniuose regionuose šeimų mažėja – dalis jų arba persikelia į didmiesčius, arba išvažiuoja iš Lietuvos.
„Manau, kad didžiausia problema – būtent jaunų šeimų nutekėjimas iš Lietuvos, nes, tarkime, mano aplinkoje 3-4 vaikus auginančių šeimų yra nemažai, nekalbu apie tuos, kurie augina 7 ar 8 vaikus, gal tai ir vienetiniai atvejai, tačiau, iš esmės, nebelieka jaunų žmonių. Išvykę kitur, jie ten tuos vaikus ir gimdo“, – pastebėjo pašnekovė.
J. Pocienės teigimu, emigracija, o kartu ir šeimos planavimas, susijęs ir su tuo, kad mes paprasčiausiai nebepasitikime savo valstybe.
„Niekas nepuls gimdyti vaikų, kol nebus juntamas stabilumas, valdžios atsakomybė“, – konstatavo daugiavaikių šeimų atstovė.
Įdomu tai, kad čia būtent tas atvejis, kai prieš pradedant kalbėti apie ekonominį atgimimą, vertėtų pakalbėti apie konkrečias teisines priemones, kad tam atgimimui liktų vietos.
Kokius duomenis apie vietinės reikšmės elito veikėjus per keliolika metų sukaupė specialiosios tarnybos gali pasakyti tik jos pačios. Tačiau bylos turėtų būti labai storos. Tikėkimės, kad išauš diena, kai jos nebegulės konkurentų stalčiuose, o iškeliaus ten, kur ir priklauso teisinėje valstybėje.
Domina Arūno Milašiaus mintys? Sekite feisbuke.