Klasika sako, kad tik tada, kai įveikiama baimė, galima kažko pasiekti. Nesvarbu, ar tai žmogus, ar valstybė.

Plačiai pasaulyje nuskambėjo užsienietiškų žurnalų, kuriuose patalpinta alkoholio reklama, puslapių plėšymas. Laimei, tai truko trumpai, bet, kalbant apie viešuosius ryšius, buvo efektyvu.

Dalis žmonių tolimose šalyse Lietuvos vardą išgirdo pirmą kartą ir susiejo su absurdiškais sprendimais, tačiau tai daugiau gėris nei katastrofa. Bet kuris pradedantis politttechnologas pasakys, kad rinkėjai politikų pažadus atsimena dvejus metus. Vėliau viskas sėkmingai pamirštama ir galima žadėti iš naujo. Bet ką, kas aktualu tuo metu ir užtikrina rinkėjų balsus. Gal dėl to ir rinkimai rengiami kas ketverius metus.

Grįžtant prie žurnalų plėšymo absurdo, po kurio laiko Lietuvos vardas daugeliui piliečių, kurie apie mus išgirdo absurdo žiniose jau bus tik kažkur girdėtos šalies pavadinimas. Kur kas geriau nei šalies, apie kurią niekas niekada negirdėjo, vardas.

Banalu, bet idėja svarbiau už pinigus

Kalbant apie moralą, tai tokios mažos valstybės, kuri neturi milžiniškų biudžeto lėšų brangiai profesionaliai suformuotai savireklamai, kelias. Žinoma, tam nereikia priiminėti keistų įstatymų, kuriuos paskui tenka apeidinėti patiems valstybės vadovams. Bėda tik ta, kad politikų fantazija baigiasi arba ties ant sveiko proto riba balansuojančiais įstatymais, arba milijonais, kurie skiriami valstybės populiarinimui, pompastiškai įsisavinami ir tarsi vanduo dykumos smėlyje be pėdsako dingsta nežinomose sąskaitose. Lietuvos vardo pagarsinimas, kuris turėjo nutikti už tuos milijonus, taip pat dingsta kaip tas vanduo dykumos smėlyje. Niekas apie mus nieko neišgirsta.

Laimei, kartos keičiasi ir jaunimas, o įžūlume, leidžia sau veikti net neatsiklausdami politikų. Tokia nelaimė nutiko Prienams, kur dvidešimt vienerių metų vietinio krepšinio klubo atstovas, be vietos mero ir vietos tarybos leidimo bei svarstymo, be savivaldybės darbuotojų parašyto viešinimo projekto, parašė laišką brolių LiAngelo ir LaMelo Ballų vadybininkas. Krepšininkai, kartu su filmavimo komanda, prodiuseriais ir kita paskui sekančia „tuštybių mugės mašina“ atbildėjo į mūsų provinciją.

Revamped Trump-Putin graffiti in Vilnius sends new message on cannabis

Skambame pakankamai plačiai. Nors jau girdėti balsai, kad „tai gali mums pakenkti“ , bet rato nebeatsuksi. Taip, teoriškai mums galėjo ir gali pakenkti, kad ir „Keulė Rūkė“ savireklama, kur Vladimiras Putinas saldžiai bučiuojasi su Donaldu Trampu. Smagiai nuskambėjome ne tik Lietuvoje ir kas nutiko? Amerikiečiai paprašė mūsų išstoti iš NATO, o rusai įvedė papildomas sankcijas? Realiai atsitiko tik tiek, kad Lietuvos vardą įsidėmėjo dar daugiau užsieniečių. Galime spėti, kad daugiau nei per paskutines kelias Tėvynės vardo garsinimo programas, kainavusias keliolika milijonų eurų.

Natūraliai kyla klausimas, o kur Palangos, Druskininkų, Birštonų, Vilniaus, Trakų ir kitų miestų merai, tarybos nariai ir šiaip pretendentai į valdiškas kėdes? Kalbame apie vietinės reikšmės savivaldybes, kurioms irgi reikia ieškoti savo įvaizdžio bei vietos po saule, ne aukščiausio lygmens politikus. Čia ne Premjero ar Prezidentės daržas.

Smulkus verslas naudoja, merai tyli

Grįžtant prie brolių Ballų, vietos verslas jau sugeba juos išnaudoti. Prekybos centre „Molėtų link“ į kepinių parduotuvę viliojanti reklama su LaMello Ball atvaizdu ir užrašu, kviečiančiu lankytojus „Ballas jau ragavo legendinio šakočio. Užsuk ir tu“. Broliai Ballai konkrečiai į šią parduotuvę gal ir nebuvo užsukę, bet šakočio tikrai ragavo – jį jiems ir visai „Vytauto“ komandai buvo įteikęs Prienų meras Alvydas Vaicekauskas. Pasinaudodami tuo ir kiti šakočių pardavėjai bando į save atkreipti dėmesį.

Natūraliai kyla klausimas, o kur Palangos, Druskininkų, Birštonų, Vilniaus, Trakų ir kitų miestų merai, tarybos nariai ir šiaip pretendentai į valdiškas kėdes? Kalbame apie vietinės reikšmės savivaldybes, kurioms irgi reikia ieškoti savo įvaizdžio bei vietos po saule, ne aukščiausio lygmens politikus.

Čia ne premjero ar prezidentės daržas.Ne aukščiausių valstybės vadovų pareiga sukti galvą, kaip išgarsinti ir sukurti unikalius renginius, kurie pritrauktų bent jau vietos turistų dėmesį, atskirai paimtose savivaldybėse.

Ypatingai kalbu apie kurortus, kurie nuolat skundžiasi, kad juos kamuoja sezoniškumas, retkarčiais pritrūksta turistų ir pan. Skundai baigiasi choru giedama fraze, skirta centrinei valdžiai: "duokite pinigų". Deja, bet bėda ta, kad čia reikia ne skirti biudžetą, kurį paskui galima įsisavinti, o investuoti savo sugebėjimus ir miestą reklamuoti be biudžeto.

Tiesiog sugalvoti gerą idėją ir ją įgyvendinti. Taip, sutinku, paprastai tokios idėjos būna pigios. Draugams ir šeimai iš jų nieko nelieka. Čia ne straipsnius regioninėje Vokietijos spaudoje pirkti. Galima tiesiog kaip buvęs meras Artūras Zuokas paimti seną automobilį, jį pastatyti Vilniaus gatvėje ir pervažiuoti šarvuočiu. Jei dar paaiškinama, kad taip kovojama su neteisingai statomais automobiliais, keliolika milijonų peržiūrių youtube garantuotos. Klipas ir Vilnius prisimenami iki šiol. Kiek prisimenama brangiai pirktų reportažų ir tekstų?

Keletą metų pagrindinės pasaulio televizijos kompanijos į savo darbo grafikus buvo įsirašiusios Lietuvoje vykusius lovų stumdymo čempionatus ir prašydavo šio renginio vaizdų, jie žinių laidose netgi išstumdavo reportažus iš karo zonų. Nustojus tampyti lovas, didieji transliuotojai trejus metus laukdavo filmuotos medžiagos iš tualetų stumdymo varžybų Trakuose.

Tokie kaip visi niekam neįdomūs

Suku link to, kad reikia nebijoti būti keistais ir skirtis nuo kitų. Vienodų išeiginių treningų laikai praeityje. Nė viena šalis dar nesuformavo savo įvaizdžio vien tik ministerijose, institucijose ir įvairiose tarnybose suformuotomis strategijomis. Jei valdininkų ir piliečių galvose nėra kūrybiškumo, jokie konsultantai nepadės. O vietinės reikšmės strategijas reikia formuoti galvojant ne tik apie vietos, bet apie pasaulinę rinką.

Prieš keletą metų aktyviai užsienio agentūroms dirbęs operatorius Romas Dabrukas labai vaizdžiai apibūdino, ko nori užsienio agentūros ir ką mes praradome gailėdami kelių tūkstančių eurų jau pasiteisinusiems renginiams:

„Keletą metų pagrindinės pasaulio televizijos kompanijos į savo darbo grafikus buvo įsirašiusios Lietuvoje vykusius lovų stumdymo čempionatus ir prašydavo šio renginio vaizdų, jie žinių laidose netgi išstumdavo reportažus iš karo zonų. Nustojus tampyti lovas, didieji transliuotojai trejus metus laukdavo filmuotos medžiagos iš tualetų stumdymo varžybų Trakuose. Būtent šie vaizdai ir reprezentuoja mūsų šalį pasaulinėje žiniasklaidoje.“

Mes irgi žiūrime pomidorų mūšius ir bulių bėgimus. Tai tiesiog įdomu. Penki panašūs festivaliai Lietuvoje ir galvos skausmo dėl Lietuvos žinomumo stipriai sumažės.

Visgi nereikia savęs nurašyti. Po truputį einame teisinga linkme. Minėjau, kad reikalai gerėja. Mūsų šalį aplankyti pernai rekomendavo „The New York Times“ ir dar keli įtakingi leidiniai. Turistų daugėja kelintus metus iš eilės. Reikia tiek nedaug – tiesiog nebijoti savęs ir savo idėjų. Net jei šios šiek tiek juokingos.