Valdžios vyrai ir moterys pasakė griausmingas kalbas, tačiau taip ir nebuvo atsakymo – o kas toliau. Kas mūsų laukia antrame šimtmetyje.
Greitai bus kita šventė Kovo 11 – oji. Dar viena data, kai bus galima pasiklausyti iš visų įmanomų tribūnų sklindančių valstybės vadovų kalbų. Nugludintų, profesionaliai parašytų, tačiau nieko nepasakančių.
Tačiau šias datas ir dabartį skiria amžinybė ir ta amžinybė matuojama ne šimtu ir ne beveik trisdešimčia metų. Amžinybė šiuo atveju matuojama valstybės ir jos žmonių vertinimu. Tiksliau aiškaus tikslo turėjimu.
Prieš šimtą metų, kai signatarai susirinko į nedidelį kabinetą ir, rizikuodami laisve, nes niekas nežinojo kas bus, pasirašė Nepriklausomybės aktą, jie turėjo labai aiškią viziją, Tikslas buvo laisva ir klestinti valstybė. Toks pat tikslas buvo kai signatarai balsavo už Nepriklausomybę kovo 11-ąją. Tada irgi niekas nežinojo, kas bus rytoj ir ką kiekvienam asmeniškai atneš šis žingsnis – šlovę ar kalėjimą.
Visi jie rizikavo, kad galėtų gyventi laisvoje ir klestinčioje valstybėje, kurioje būti norėtų jos žmonės.
Tačiau šiandien visi šie tikslai pamiršti. Jie praktiškai dingo netgi iš politinio leksikono. Kol kas mes sugebame įvardinti tik savo problemas: mažėjantis gyventojų skaičius, didėjanti turtinė atskirtis, rinkos koncentracija ir monopolizacija, kai nepaliekama vietos smulkiam ir vidutiniam verslui, mirštantys regionai …
Pasiplakti save gebame puikia, tačiau niekas iki šiol neįvardino aiškių ir visiems suvokiamų ilgalaikių tikslų, kurių laikytųsi netgi vieni iš kitų valdžią po rinkimų perimantys politikai. Mūsų valstybė tarsi klaidžioja migloje, nes net mes patys negalime aiškiai pasakyti, ko iš jos norime.
Taip, studijas rašom ir pinigus įsisavinam veržliai. Tyrinėjimus, kainuojančius dešimti, o kartais ir šimtus tūkstančių eurų, iš serijos „Kaip Lietuva gyvens 2050 metais“ užsakinėja praktiškai visi į valdžią atėję politikai. Užsakymus vykdyti veržliai imasi įvairios VšĮ.
Schema per dešimtmečius ištobulinta: pigiai pasamdyti pirmų kursų studentai surašo mokslinės fantastikos lygmens studijas, po jomis pasirašo garbūs vyrai su skambiais moksliniais laipsniais. Pinigai išmokami, studijos, kurių niekas net neplanuoja skaityti, ar tuo labiau įgyvendinti, gula į ministerijų stalčius.
Valstybė toliau klimpsta į vis rimtesnes bėdas, kurių spręsti niekas nesiima, nors tokios datos, kaip Nepriklausomybės šimtmetis tarsi pačios prašosi, kad jomis būtų nubrėžtas aiškus tikslas ir, kas dar svarbiau, aiškūs žingsniai jei ne ateinančiam šimtui metų, tai bent keliems dešimtmečiams. Ne tie romantiški, apie kuriuos visi kalba, bet aiškūs ir praktiški.
Pirma pasirinkime bent kryptį. Koks mūsų siekiamas valstybės modelis – Suomija, Jungtinė Karalystė, Šveicarija, Šiaurės Korėja. Kopijuokime esminius dalykus ir įstatymus, kurie šias valstybes pavertė būtent tokiomis. Ne rašykime studijas „kaip ten pas juos“, bet kopijuokime praktikoje dalykus, kurie veikia.
Toliau eikime prie smulkesnių dalykų, kurie leistų realiai kurti valstybės gerovę. Ne romantiškų, bet praktiškų sprendiomų. Ne tokių, kurie iš esmės nieko nekeičia, kaip „padidinsime vaiko pinigus“ ar „kada nors kam nors sumažinsime mokesčius“, o konkrečių, kuriems pasiekti reikia darbo ir prakaito.
Jei trūksta fantazijos, galima skolintis iš kaimynų. Pavyzdžiui, estai ir latviai, kol mes tik šnekėjome, realiai palaikė tokią aiškią ir praktišką žemės ūkio sritį, kaip gyvulininkystė. Mes ginčijomės ir žadėjome, jie statė fermas. Šiandie pas mus tyvuliuoja grūdų laukai ir nyksta karvės, pas juos pieno sektorius auga ir kuriamos darbo vietos. Kodėl nenubrėžus tikslo – paremti 300 fermų kaime statybų. Tiksliau joms išduoti leidimą statyti ne per tris metus, kaip dabar, o per tris mėnesius. Pinigai patys ateis. Neromantiška? Taip, bet efektyvu ir judina ekonomiką bei gaivina kaimą.
Mes skaičiuojame, kad mūsų ekonomika auga ir tuo pačiu emigracijos mastas rekordinis. Estijoje balansas jau kitoks.
Gyventojų daugėja. Ką daryti? Išeitis gana paprasta – kurti darbo vietas.
Tik vienas niuansas – ne kalbėti, kad reikia, o nusibrėžti tikslą ir jo siekti. Vienas iš paprasčiausių kelių – pirkti gamyklas.
Taip, pirkti. „Investicijų pritraukimas“ skamba gražiai, tačiau daugeliu atvejų investuotojai ateina tik gavę ypatingai daug lengvatų ir paramos. Iškelkime tikslą ir bet kokia kaina – skaičiuojant pinigais – atveskime dešimt tūkstančių darbo vietų į Klaipėdą, Panevėžį, Šiaulius, kad regionai pajudėtų. Bus darbo už pinigus, bus ir žmonių. Kaune tai jau matome, tik per lėtai. Judėjimo trūksta ir kituose regionuose.
Turime tokių amžinai perspektyvių objektų kaip Kruonio hidroelektrinė? Kurkime savo kriptovaliutą, kaip Venesuela, arba kvieskime tuos, kurie tai norės padaryti. Viena iš didžiausių mūsų bėdų ta, kad mes kalbame, jog esame sparčiai kintančio globalaus pasaulio dalimi, ja ir turėtume būti.
Geras bet koks aiškus ir konkretus tikslas, kuris yra pasiekiamas ir kurs atneša naudą žmonėms. Ne valstybei, nes valstybei atneštą naudą paprastai yra kam įsisavinti ir tai paprastai nebūna eiliniai piliečiai. Kovo 11-oji kaip tik puiki proga nuspręsti, ką mes veiksime ir ko sieksime ateinančius keletą metų.
Domina Arūno Milašiaus mintys? Sekite feisbuke.