aA
Kaip sakė vienas iš jau legenda tapusių mūsų politikų, „valstybė truputį nepavyko“ ir, deja, su juo ginčytis sunku.
© DELFI / Andrius Ufartas

Tačiau dėl to kalta ne pati valstybė, o mes, žmonės, kurie ją kuriame. Tiesiog nebelieka tautiečių, kurie ką nors darytų ne dėl savęs, ar savo sąskaitos banke, o dėl tų vertybių, kurias iki užkimimo deklaruoja.

Tuo mes ir skiriamės nuo vyrų ir moterų, kurie prieš šimtą metų ėmėsi valstybės kūrimo. Jie turėjo dvasią ir valstybinį raugą, kuris mūsuose jau išsivadėjo.

Protėviai nebuvo idealūs. Jie mylėjo, pardavinėjo vieni kitus, kovojo dėl pinigų, tačiau tais senais laikais žodis, kuris buvo ištartas, kur kas mažiau skyrėsi nuo darbų nei mūsų politkorektiškos realybės laikais. Būtent šitie žodžiai, kurie buvo paversti darbais, ir sudarė valstybės raugą, leidusį šaliai kilti kaip ant mielių.

Pradėkime nuo aukščiausių šalies galvų.

Kaip žinia, su kaimynais reikia draugauti. Be jų didžioji politika nevyksta, o nuo politikos priklauso ir kiekvieno atskirai paimto piliečio gerovė.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė per valstybės šimtmetį labai gražiai priėmė visų aplinkinių šalių lyderius. Kaip žinia, su kaimynais reikia draugauti.

Be jų didžioji politika nevyksta, o nuo politikos priklauso ir kiekvieno atskirai paimto piliečio gerovė. Ši taisyklė galioja ne tik ūkyje, nes piktas kaimynas kraujo gali sugadinti kur kas daugiau nei mažai pažįstamas Seimo narys, bet ir politikoje.

Pas mus atvažiavo visi kaimynai, tačiau mūsų pagrindinė politikė pati savęs nevargino. Į Estijos šimtmečio jubiliejų skristi trukdė orai, į Lenkiją būk tai nelabai kas kvietė, į Latviją, kur kelionė švyturėliais paturbintu valstybiniu automobiliu tik kiek ilgesnė nei skrydis lėktuvu, vizitas nenutiko, nes sugedo nelabai įgalus karinis lėktuvas „Spartan“.

Važiuoti sausuma, ne vykti oru, politikė nesiryžo.

Mes aukščiausiu lygmeniu nedalyvavome nė viename kaimyninių šalių švenčių minėjime, nors šimtmetis joms toks pat svarbus kaip mums.

Nesvarbu, kad ten ne tik už valdiškus pinigus geriamas vynas. Ten derinamos politinės pozicijos, kuriami planai, sudaromos sąjungos ir koalicijos. Pavyzdžiui, kad ir kovoje dėl didesnių ES išmokų ūkininkams, kurias mes su estais ir latviais mėginame išlupti bendru frontu. Tačiau negi tai svarbu, jei iki kadencijos pabaigos liko tik geras pusmetis?

Kam varginti save kovoje dėl vaisių, kurių jau neberaškysi. Nebėra jėgos, nebėra noro išnaudoti kiekvieną, kad ir menką galimybę. Tie laikai, kaip priėmus Nepriklausomybės deklaraciją ją slapta ir rizikuodami gyvybe žmonės vežė į Berlyną, kad būtų paskelbta tenykščiuose laikraščiuose, seniai nugrimzto į praeitį po laiko dulkėmis.

Pamenate vieno didžiausių šalies koncernų vadovo pažadą, kad jei bus rastas Vasario 16 – osios aktas, jis išmokės milijono eurų premiją? Puikus pažadas šimtmečio proga. Keletas viešųjų ryšių specialistų netgi susiriejo feisbuke, kuris iš tiesų sugalvojo šią idėją, o kuris ją pasisavino ir pardavė klientui.

Tačiau negalime tuo kaltinti vien tik prezidentės. Pavaldiniai ne ką geresni. Pamenate vieno didžiausių šalies koncernų vadovo pažadą, kad jei bus rastas Vasario 16 – osios aktas, jis išmokės milijono eurų premiją?

Puikus pažadas šimtmečio proga. Keletas viešųjų ryšių specialistų netgi susiriejo feisbuke, kuris iš tiesų sugalvojo šią idėją, o kuris ją pasisavino ir pardavė klientui.

Juk viskas atrodė genialiai – Akto niekas ir niekada neberas, pinigų mokėti nereikės, o šildytis šlovės lauruose bus galima per visus šimtmečio jubiliejus.

Deja, Liudas Mažylis ėmė, už savo pinigus autobusu nudardėjo į Vokietiją, ir aktą rado. Berlyne, į kur jis buvo nuvežtas, nors kelionė ir nebuvo labai komfortabili ir su švyturėliais niekas nelydėjo, ir į garsius priėmimus nekvietė. Kai tik Aktas vėl iš archyvų tamsos išniro į dienos šviesą, atsirado ir papildomos milijonų mokėjimo sąlygos.

Pinigai liko pas šiuo metu teisiamo koncerno vadovą. Tiesa, šį kartą viešųjų ryšių specialistai feisbuke nebesiplėšė marškinių ant krūtinės, kuris sugalvojo versiją, kaip išsaugoti kliento milijoną.

Čia vėlgi valstybinio raugo praradimo istorija.

Kai prieš šimtmetį broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai sukūrė Ūkio banką jie pradėjo dalinti stipendijas gabiems jaunuoliams. Lietuvoje universiteto tiesiog dar nebuvo. Į klausimą, kada ir kaip reikės šią stipendiją grąžinti, buvo atsakoma paprastai: „užteks, kad tamsta būsite geru lietuviu“.

Kai prieš šimtmetį broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai sukūrė Ūkio banką jie pradėjo dalinti stipendijas gabiems jaunuoliams.

Lietuvoje universiteto tiesiog dar nebuvo. Į klausimą, kada ir kaip reikės šią stipendiją grąžinti, buvo atsakoma paprastai: „užteks, kad tamsta būsite geru lietuviu“. Nė iš vieno pinigai atgal nepaprašyti.

Kai 1922 m. Klaipėdos sukilimo organizatoriai kreipėsi į brolius paskolos, šie kredito nedavė. Tiesiog padėjo ant stalo 25 tūkst. litų – milžiniškus pinigus tais laikais – ir pasakė, jog tai tiesiog auka. Be papildomų sąlygų, išlygų ar reikalavimų juos kokiu nors būdų pagerbti.

Papildomai sukilėliams nusiuntė maisto. Ne vargan, su sąlyga kada nors grąžinti su palūkanomis, tiesiog šiaip, kad kariai turėtų ką valgyti. Mūsiškiai atsiėmė Klaipėdą ir atidavę valstybei, ne rėmėjams.

Šiandien tokio raugo, kai žadama, viešai skelbiama ir daroma, o visa tai nesiskiria nuo galutinio rezultato, jau reikia su žiburiu ieškoti.

Mums svarbu vaizdas ir milijonai kišenėse, o ne vertybės, kurias deklaruojam. Panašiai, kaip „Drąsios Lietuvos“ (čia tik bendrinis pavadinimas, dešimtis tokių projektų kiekvienas gali įsirašyti kaip tinkamas) projektas. Bet kuris specialistas, po vidurinės baigęs reklamos kursus, galėjo šį projektą įvertinti kaip beviltišką, tačiau mes aktyviai į ten liejome milijonus.

Milijonais sočiai maitinosi šimtai šeimų, kurios iš butų miegamuose rajonuose persikėlė į prestižinius kotedžus ir automobilių nebevažinėjo pirkti į turgų, nes patogiai juos buvo išvairuoti iš salonų.

Nauda? Jei tai ne asmeninė nauda, projektas nereikalingas. Nauda valstybei? Jei tokia nutiks šalia asmeninės naudos, tebūnie, kitaip nesvarbu.

Nebeliko to raugo, kuris vertė eiti į priekį, skaičiuoti ir siekti konkretaus rezultato. Rezultato ne sau, bet valstybei.

Tiesiog, vis mažiau noro ir raugo kažką tiesiog padaryti visuomenei, nors tai tavo darbas, už kurį mokesčių mokėtojai moka atlyginimą.

Nors keliolika metų po Nepriklausomybės mes buvome lyderiai Baltijos valstybėse, šiandien užleidinėjame pozicijas bei su pavydu žiūrime į estus, pas kuriuos tiesiog daugiau protestantiško racionalumo ir jie mažiau švaisto energijos vien tam, kad atrodytų ar formaliai siektų rezultatų, kurie praktikoje niekam nereikalingi.

Nebeliko to raugo, kuris vertė eiti į priekį, skaičiuoti ir siekti konkretaus rezultato. Rezultato ne sau, bet valstybei.

Vienas iš paskutinių pavyzdžių, galbūt ne pats didžiausias, bet labai simptomatiškas. Tiesiog kaip skirtingai mes tvarkome savo ūkį, lyginant su mūsų protėviais, kurie neturėjo interneto, gražių išmoktų frazių rinkinių, bet sugebėjo vadovautis sveika ūkininkų nuovoka.

Broliai Vailokaičiai sukūrė gana didelę Lietuvos maisto pramonės dalį. Jų iniciatyva įsteigtas kooperatyvas „Maistas“ (pagrindinis akcininkas valstybė), kuris kontroliavo pieno ir mėsos produktų eksportą, valdė 5 skerdyklas. Bekonai pajudėjo į Angliją ir ūkininkams tai buvo finansinė atgaiva. Buvo skandalų ir tarpusavio rietenų, tačiau traukinys judėjo.

Mes, turėdami kur kas didesnes galimybes, nuėjome kiek kita linkme. Jei prieškario sveiko proto verslininkai pirmiausia sukurdavo infrastruktūrą ir žinodavo, kur ir ką galima realizuoti, mes, turbūt galvodami, kad ES parama beribė, tokiomis smulkmenomis dažnai nesirūpiname.

Mes, turėdami kur kas didesnes galimybes, nuėjome kiek kita linkme. Jei prieškario sveiko proto verslininkai pirmiausia sukurdavo infrastruktūrą ir žinodavo, kur ir ką galima realizuoti, mes, turbūt galvodami, kad ES parama beribė, tokiomis smulkmenomis dažnai nesirūpiname.

Paskutinis pavyzdys – avys. Sėkmingai remiame auginimą, per ketverius metus gauruotųjų padaugėjo keturis kartus, jos, vilkų džiaugsmui, užpildė laukus ir klonius.

Tačiau dabar paaiškėjo, kad šių gyvūnų mėsos niekam nereikia, nes Lietuvoje jos naudojame nedaug, struktūros – privačios ar valstybinės – kur galėtų sukaupti ir paruošti eksportui tinkančią žaliavą, nėra.

Avimis toliau džiaugiasi vilkai, ką su jomis daryti niekas nežino. Kam nors skauda galvą dėl iššvaistytų pinigų?

Galvos skaudėti ir negali, nes visi, kurie kuravo šį projektą, greičiausiai, buvo paskatinti ir pagerbti. Pagal visas įmanomas ataskaitas parama panaudota ypatingai sėkmingai, juk auginamų avių daugėjo kartais. ]Kokia to nauda valstybei, nebesvarbu.

Tačiau ne viskas taip beviltiška ir to prieškarinio raugo, kuris kaip mielės leistų šaliai vėl sukunkuliuoti idėjomis ir eiti į priekį dar yra. Jis gali sugrįžti su emigrantais iš Anglijos fabrikų, išeiti su studentais iš vis reformuojamų universitetų auditorijų.

Svarbu, kad šio kunkuliavimo neužgesintų labai karšti milijonai, kuriuos galima švaistyti nesiekiant jokio rezultato.

Domina Arūno Milašiaus mintys? Sekite feisbuke.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: gausesnis sniegas – tik trumpam (10)

Atkeliavusi sniego zona pirmadienio dieną iš Lietuvos po truputį trauksis. Keliai kai kur vis dar...

Itin nuožmus diktatorius savo aukų ramybėje nepaliko net po kankinančios mirties (103)

Idi Aminas ne be pagrindo įtraukiamas į nuožmiausių pasaulio diktatorių sąrašą. Tai...

Kraupus 14-metės iš Lietuvos nužudymas apauga vis naujomis detalėmis: tarnyboms buvo žinomas ir žudikas, ir jo auka (112)

16-metis, kaltinamas išžaginęs 14 m. Viktoriją, o paskui mirtinai uždaužęs ją į plaktuką...

Per Kalėdas parduotuvės nedirbs: paskelbė visų prekybos centrų darbo laiką (358)

Šiemet nė vienas prekybos centras Lietuvoje nedirbs pirmąją Kalėdų dieną, gruodžio 25-ąją,...

Gudaitis po rungtynių susimušė su varžovu (28)

Artūras Gudaitis sekmadienį Italijos krepšinio čempionate surengė sėkmingą pasirodymą, tačiau...

Kaip meluoja filmų kūrėjai: kas iš tiesų nutinka, kai į automobilį pataiko kulka (27)

Automobiliai yra dažnas veiksmo filmų motyvas. Suderinkite automobilių gaudynes su susišaudymu...

Kaip pasirinkti – kaupti II ar III pakopos pensijų fonduose? (112)

Lietuvoje egzistuoja trys pensijų pakopos ir kiekviena iš jų suteikia skirtingas kaupimo galimybes....

Rimvydas Valatka. Septyni kiaulių ūkio principai (689)

Eina į pabaigą trečiasis Džiaugsmo sekmadienis su valstiečiais ant altoriaus. Plėsdami vidinę...

Universiteto profesorė pasisiūlė pavaduoti streikuojančius mokytojus – reakcija nustebino (667)

Prasidėjus ketvirtajai pedagogų streiko savaitei tėvai ėmė širsti ne tik ant šalies valdžios,...