Tai ne medicininių kaukių perpardavimas skelbimų portaluose. Čia mėgėjų ir studentų verslas, nors uždirbti galima. Netgi ne grikių tiekimas į prekybos centrus. Dabar įdomūs du dalykai – paramos ir verslo gelbėjimo pinigai, kuriuos vyriausybės „mėtys iš sraigtasparnio“ bei galimybė „nunulinti verslą“. Paprasčiau – sukurti feniksus, kaip jau buvo per praeitą krizę.
Ši krizė unikali tuo, kad daug verslų į duobę krito ne palaipsniui, o tiesiog dvyliktą nakties, kai įsigaliojo karantinas. Klestinčios turizmo agentūros, prabangūs restoranai, brangių batelių ir sijonų parduotuvės, prabangūs grožio salonai staiga tapo niekam nereikalingais. Viltis, kad tai tęsis tik porą savaičių, išblėso greitai. Jau aišku, kad karantinas ir verslo ribojimas gali užtrukti mėnesiais. Kas bus po to niekas nežino.
Ką dabar galvoja dalis, pavyzdžiui, restoranų savininkų? Iš karto sakau, kad yra ir padoraus verslo, kuris pasistengs išlaikyti darbuotojus ir savo verslus bet kokia kaina, o po to metų metais atidavinės susikaupusias skolas. Tačiau žmonės sau tiesiog užduoda klausimą – ar verta palaikyti verslą ir kiek ilgai tai galima ir verta daryti. Vyriausybės parama taip, gerai. Tačiau algas darbuotojams pirmiausia reikia mokėti iš savo kišenės. Aktyvai – nuomojamos patalpos, keletas stalų, lizingu pirktas keptuvių komplektas ir dar prieš karantiną į šaldytuvą sukrautos salotos. Tiesa, po dviejų savaičių salotų turtu jau nebepavadinsi. Tokios vertybės, kaip reputacija, kolektyvas ir žinomumas svarbūs ne visiems. Prie šio kokteilio pridėkim tai, kad didelės vyriausybės paramos tokia įmonė tikėtis negali dėl labai paprastos priežasties – milžiniška apyvartos dalis buvo „juodais“. Už tokias pajamas prašyti kompensacijos nepadoru net labai laisvos moralės verslui.
Atsakymas, kokia bus tokio verslo ateitis gana aiški. Tiesiog dabar daugeliui proga pasitraukti su kuo mažesniais praradimais ir, jei pavyks išsaugoti bent dalį turto. Tada, pasibaigus krizei ir ekonomikai pradėti lipti į kalną, sugrįžti. Bankai, kurie davė lėšas apyvartai, patalpų nuomotojai, įrangos tiekėjai ir daugybė kitų įmonių bei paslaugų tiekėjų tiesiog liks už borto. Skolas teks nurašyti.
Buvusiems darbuotojams valstybė mokės pašalpas. Tikėtis, kad vietoj pašalpų algas mokės jokių pajamų negaunantis verslas būtų labai optimistiška. Arbatpinigiai, kurie nebuvo apmokestinami, perskaičiuojant pašalpos dydį bus neįtraukti ir buvusiems barmenams bei šefams teks gyventi iš labai nedidelių pajamų.
Tą iš dalies patvirtina ir statistika. Karantino metu daugiau darbuotojų atleido nei priėmė restoranai, barai ir kavinės, maisto tiekimo įmonės, viešbučiai, statybų bendrovės, batų ir aprangos parduotuvės, siuvyklos, automobilių priežiūros ir remonto, baldų gamybos įmonės.
„Mano žmona buvo dekretinėse atostogose. Dabar jai teks grįžti į darbą, kad turėtume iš ko gyventi, o aš tiesiog žiūrėsiu, ką dar galima išgelbėti“, – artimiausios ateities planus apibūdina kelių barų Vilniuje savininkas.
Iš kitos pusės, verslai, kurie išlaikė pajamas ar gavo paramą, kad tas pajamas palaikytų (tiek sugebėjimas greitai siūti medicinines kaukes, tiek dalyvavimas valstybės intervenciniuose pirkimuose) leis užspausti visus, kurie nuo tavęs priklauso. Iki įdomesnių verslų perėmimo imtinai. Dalinai arba visiškai. Tą jau irgi matėme.
Būsiu nepopuliarus, tačiau čia nėra vien juoda ar balta. Kyla ne moralinis, bet ekonominis klausimas – ar verslininkui verta sudeginti kapitalą ir bankrutuoti mėginant tiesiog dotuoti verslą, kuris tuo momentu neturi jokių perspektyvų. Darbuotojai vis tiek atsidurs Užimtumo tarnyboje, tik mėnesiu ar dviem vėliau. Ar pasitraukti ir laikams pasikeitus su išsaugotu kapitalu vėl iš naujo kurti verslą bei darbo vietas. Kiekvienas pats gali atsakyti į šį klausimą.
Kita grupė kur kas ciniškesnė ir pavojingesnė bei daro daug žalos, kuri dažnai net nepastebima. Kaip ir paprastai per tokias dideles krizes prie valstybės pinigų sulekia ne tik norintys padėti, bet ir norintys pasipelnyti. Kai daugiamilijoninių pirkimų tvarka supaprastinta iki „tik duokit ko reikia“ norinčių „atsistoti į tarpą“ rikiuojasi eilės. Aukso amžius valdininkams ir verslininkams, kurių vienintelis technologinis pranašumas prieš kitus – geri ryšiai eurus dalinančiose struktūrose. Keletas procentų nuo milijardinių sutarčių uždega šviesą akyse, po apsaugine kauke atveria plačią šypseną ir įpučia papildomos energijos.
Tuo labiau, kad dabar galima kurti daugybę papildomų institucijų paramai kontroliuoti ir skirstyti, analizuoti, konsultuoti ir, svarbiausia, dalinti. Turint finansinius srautus savo rankose galima periminėti patrauklius verslus. Tą, beje, darys visi, kurie turi pinigų (nebūtinai savų) ir gali sau leisti palaukti.
Eilinis valdininkas, galintis prisidėti prie paramos gavimo, banko tarnautojas, nuo kurio priklauso pratęsti paskolą, ar įmonę išvaržyti, ar stambios įmonės vidurinės grandies vadybininkas, nuo kurio priklauso kam ir kiek iš tiekėjų mokėti, dabar gali tapti verslo, kuris tikrai suklestės kai ateis laikas, dalininku. Žmogus, dalinantis pelningus valstybinius užsakymus tampa pusdieviu. To niekada nebūtų normaliomis sąlygomis.
Kas už tai mokės? Ne, ne Briuselis, kuris tiesiog spausdina eurus. Mokėsime visi mes. Nebent atitinkamos tarnybos įjungs papildomus pajėgumus, kurių dabar būtinai reikia, ir pasibaigus krizei sužinosime daugybę įdomių detalių apie tai, kas vyksta šiuo metu.