Arūnas Kumpis. Amerika pareiškė, kad Europos gynyba – pačios Europos reikalas. Kur mūsų planas B?

Pritilo būgnai ir trimitai, kažkur pradingo visažiniai gynybos ekspertai, nuolatos skelbę apie genialią sąjungininkais paremtą gynybos strategiją, apie neabejotiną oro viršenybę, manevrą tankais ir greitą priešo sutriuškinimą. Kas gi nutiko? Amerikai pareiškus, kad Europa turės pati pasirūpinti savo saugumu, paaiškėjo akivaizdus dalykas – mūsų gynyba, pirmiausia, yra mūsų pačių reikalas.

Ekspertai tyli, liežuvius į užpakalius susikišę, ir karts nuo karto „iššauna“ šiuo metu labai madingą kaltinimą Europos Sąjungai (ES): „taip mums ir reikia.“ Politikai laksto kaip vištos be galvų: vieni ieško būdų, kaip suvilioti už Atlanto esantį „Sugar Daddy“, kiti bando apeliuoti į ES vienybę ir tikisi, kad dėl mūsų saugumo visai nesijaudinančios pietinės Europos valstybės skirs bent po du procentus gynybai. Tuo metu kariuomenė toliau demonstruoja olimpinę ramybę ir šioje situacijoje nesugalvoja nieko geriau, nei užsakyti viešųjų ryšių akciją – spaudoje pasirodo visuomenę turintis nuraminti Lietuvos kariuomenės spaudos pranešimas, kurio esmė tokia: saugumo situacija nepasikeitė, sąjungininkų įsipareigojimai tebegalioja, mes dirbame savo darbą ir geriausia, ką galite dėl gynybos padaryti jūs, piliečiai, tai taip pat dirbti savo darbą.

Skamba taip, lyg tėtis, susidūręs su neišsprendžiama problema ir matantis, kaip dėl to jaudinasi jo penkiametis vaikas, jį nuramina žodžiais: „Nesijaudink, vaikeli, viskas bus gerai. Aš viskuo pasirūpinsiu.“ Tačiau Lietuvos visuomenė nėra penkerių metų vaikas, kuriai užtektų tokio „tėviško“ paaiškinimo. Visuomenė nori girdėti, ar kariuomenė esamoje pasikeitusioje situacijoje turi planą B. Taip pat nori žinoti, kaip ji galėtų aktyviai įsitraukti į šalies gynybos procesus, o ne būti vien donorė ir stebėtoja.

Neseniai vykusioje „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Pusvalandis su Valatka“ laidos vedėjas Rimvydas Valatka tiesiai šviesiai paklausė krašto apsaugos ministrės Dovilės Šakalienės: „Kodėl mes apie gynybą vis tebekalbame būsimuoju laiku? Divizija – būsimasis. Vokietijos brigada – būsimasis. Priešlėktuvinė gynyba ir tankai – būsimasis. Gal ne nuo to pradėjome? Gal mums reikėjo pradėti nuo paprastesnių darbelių? Pavyzdžiui, turėti mobilizacijos planą, pagal kurį tam tikras skaičius vyrų susirenka tam tikroje vietoje, kur jau yra įbetonuoti įtvirtinimai, per kuriuos nė musė nepraslys?“

Tai, žinoma, gerokai supaprastintas žurnalisto klausimas, tačiau jis iš esmės – teisingas. Tai patvirtina ir pati ministrė atsakydama: „O, kad galėtume, bet nebegalime, jau per vėlu. Tai reikėjo daryti prieš 7–8 metus, o dabar turime viską daryti vienu metu.“ Suprask, dabar jau toliau privalome investuoti į sąjungininkų gerovę ir vykdyti dažnai politinių, o ne praktinių poreikių padiktuotus ginkluotės įsigijimus.

Žinoma, iš žmogiškosios pusės gali suprasti ministrę, kuri tokiu sudėtingu šaliai laikotarpiu buvo įmesta į jau pradėtų darbų verpetą. Tačiau vienas dalykas, kurį sunku paaiškinti, kodėl akivaizdžiai pasikeitus geopolitinei situacijai, NATO atsidūrus ant subyrėjimo ribos, iš kariškių nereikalaujama naujo karinio patarimo ir plano B. Toliau kaip užstrigus plokštelei kartojama apie ankstesnius (slaptus) NATO planus, garantuotą viršenybę ore, sąjungininkų dalyvavimą jau nuo pirmos būsimo konflikto dienos ir kitus negarantuotus dalykus.

Ir visa tai vainikuoja galutinė D. Šakalienės mesta frazė: „Mes turėsime sudėtingesnes, sunkesnes sistemas (nei ukrainiečiai) ir kai kur mums nereikės remtis dronais vien iš biednumo ar paramos stokos.“ Akivaizdu, kad tai tik ministrės lūpomis atkartoti tie patys Lietuvos kariuomenės vadovybės žodžiai: „Mes kariausime kitokį karą.“ Išgirsti tai ir supranti, kad vis dar tebegyvenama paralelinėje realybėje.

Šiandien dronai tapo esminiu įrankiu tiek Ukrainos, tiek rusijos kariuomenėms, leidžiančiu atlikti tikslius smūgius, stebėti priešo judėjimą ir efektyviau koordinuoti veiksmus. Jų naudojimas ir toliau formuoja konflikto dinamiką, o abi pusės nuolat tobulina savo dronų technologijas ir taktikas. Fiksuojami atvejai, kai ukrainiečiai rusų atakas atremia vien tik oro ir antžeminiais bepiločiais, pėstininkams nebedalyvaujant.

Vasario mėnesį žurnalas „The Economist“ publikavo kelis straipsnius, susijusius su naujosios Amerikos prezidento administracijos planuojamomis Pentagono pertvarkomis.

Viename iš jų teigiama: „Aiškiausiai problemos matomos bandant pritaikyti technologijas kariniam pranašumui. Ukrainos danguje skraidantys dronai modernizuojami kas kelias savaites, o Pentagono biudžetas tokio tobulėjimo tempo pasivyti negali – tam prireiktų ne vienų metų. Amerikos ir Europos elektroninės kovos sistemos kainuoja du ar tris kartus brangiau nei ukrainietiškos ir jau yra atgyvenusios.“

Toliau rašoma, kad „naujoji administracija negali tiesiog imti ir paversti milijardus dolerių kainuojančių povandeninių laivų ir bombonešių dronų pulkais, nes norint demonstruoti galią kitoje pasaulio pusėje, ir toliau reikės didesnių platformų.“

Amerikiečiai milijardus leidžia didesnėms ir sunkesnėms platformoms visai dėl kitų priežasčių, nei tai darome mes, ir D. Šakalienės paaiškinimas dėl investavimo pirmiausia į „sunkesnes sistemas“, o ne į technologiškai naujų ir lengvų asimetrinio poveikio sistemų masinį diegimą, švelniai tariant, neįtikina.

Akivaizdu, kad amerikiečiai milijardus leidžia didesnėms ir sunkesnėms platformoms visai dėl kitų priežasčių, nei tai darome mes, ir D. Šakalienės paaiškinimas dėl investavimo pirmiausia į „sunkesnes sistemas“, o ne į technologiškai naujų ir lengvų asimetrinio poveikio sistemų masinį diegimą, švelniai tariant, neįtikina. Belieka tik pasidžiaugti ministrės patikinimu, jog prasidėjus ketvirtiems karo metams, kiekvienas Lietuvos kariuomenės vienetas pagaliau TURĖS po dronų padalinį.