Šaudmenų saugyklose Kremliaus agentai keičia užraktų kodus, o prieigas prie amunicijos sandėlių saugoti būriuojasi Maskvai visiškai lojalūs lietuviai – daugiausia nuskurdę ir pusgirčiai provincijos gyventojai. „Stojatj!“ (stot) – riaumoja tautiečiai, perspėdami politikierius, raginančius kelti vėliavas ir būti patriotais.
Išraičiau neva pagąsdinti turinčią metaforą. Bet kažin ar labai sutirštinau ir dramatizavau.
Tiems, kurie turėjo kantrybės perskaityti iki šios vietos, siūlau ilgesnę, bet nepalyginamai vertingesnę ir įdomesnę teksto atkarpą, paimtą iš N. Davieso knygos „Europa“, kur pasakojama apie caro Ivano III surengtą sensacingą spektaklį.
Vaiduokliškas šou įvyko 1493 metų žiemą, kai caras nusprendė siekti esminio lūžio santykiuose su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, tai yra palaužti kaimyninę valstybę ir išsireikalauti pripažinti lig tol negirdėtą jo titulą – gosudarj vseja Rusi (visos Rusijos vadovas).
Pasak N. Davieso, tai buvo klasikinis dvigubo diplomatinio žaidimo pavyzdys: viena vertus, draugiškas, o kita vertus, priešiškas nusistatymas. Ivanas sumaniai siekė, kad Lietuva prisiimtų įsipareigojimus, kurie vėliau leistų ginčytis dėl Lietuvos valdomų teritorijų.
Darbais apie Europos ir Lenkijos istoriją išgarsėjęs britų mokslininkas N. Daviesas pasakoja: „Kad pasiektų savo, Ivanas surežisavo sensacingą spektaklį.
Prieš Kalėdas jo paliepimu buvo suimti du lietuviai, dirbę Maskvos Kremliuje. Ivanas apkaltino juos mėginimu jį nunuodyti. Kaltinimai skambėjo nelabai įtikinamai, tačiau jų kaltumas ar nekaltumas mažai ką tereiškė. Jie buvo laikomi atvirame narve ant užšalusios Maskvos upės, kad visi galėtų matyti, o Ivano pasiuntinių į Lietuvą išvykimo išvakarėse tame narve būtų sudeginti gyvi. Kai nuo didelio karščio ledas ištirpo ir sunkus geležinis narvas paskendo kartu su suanglėjusiais jame buvusių aukų kūnais, o virš prasivėrusios eketės iškilo garų stulpas, nereikėjo labai lakios vaizduotės suprasti, kad ši scena kai ką byloja apie Lietuvos politinę ateitį.“
Kaip dabar jau visiems akivaizdu, įspūdinga metafora tebuvo tik adatos bakstelėjimas, palyginus su tuo, kaip sudorojimo siužetą Maskva išplėtojo per tolesnius šimtmečius. Seniai aišku, kad Kremlius moka įgyvendinti ilgalaikes strategijas ir su velniška išmone bei maniakišku atkaklumu išnaudoja visas galimybes.
Dabar, kai jau ne pirmi metai jaučiamės esantys ties fronto linija, turėtų būti puiki proga pagaliau suprasti, kur yra silpniausios mūsų gynybinių pozicijų vietos, ir dėl to nuoširdžiai susirūpinti. Be isterijos ir patriotinių paradų. Be mojavimo pistoletais ar durų rankenomis.
Dažniausiai kalbama apie karą informaciniuose laukuose. Krašto apsaugos ministerijoje yra gana neįprastą pavadinimą turintis padalinys: Informacinių operacijų skyrius. Šio skyriaus vadovas spaudoje neseniai priminė elementarią tiesą: „Laimėti informacinėje erdvėje yra svarbiau nei tankais ir granatomis, todėl turime būti atidesni tam, ką skaitome.“
Šioje vietoje norisi priduri – atidesni ne tik tam, ką skaitome, bet kaip savo valstybėje tvarkomės ir gyvename.
Mažos valstybės yra stiprios piliečių lojalumu ir susitelkimu. Kokio dydžio Lietuvoje yra valstybei ištikimų piliečių pajėgos? Man dažnai atrodo, kad Lietuvoje vyrauja nyktštukinių piliečių porūšis (ypač provincijoje). Ir labai paprasta paaiškinti, iš kur toks porūšis atsirado. Per dešimtmečius jį išugdė lietuviškos valdžios institucijos, visada pasižymėjusios nykštukine atsakomybe už savo piliečius.
Jei išrikiuotume tokius piliečius į gynybinę fronto liniją, vaizdas būtų prastas: apiplyšę, pikti, nusivylę, kupini kartėlio ir pagiežos, lengvai parsiduodantys už grašius, akivaizdžiai stokojantys orumo. Ir nieko čia keisto, nes jie užaugo socialinės rizikos aplinkoje – būtent Lietuvos valstybėje, kuri, deja, niekada, nepasižymėjo išmintingu atidumu savo piliečių poreikiams.
Sunku įsivaizduoti, kad Lietuvos pilietis ištartų tokius žodžius, kuriuos „National Geographic“ žurnalistui, nagrinėjančiam piliečių laimės suvokimą, pasakė trijų vaikų mama iš Danijos: „Valstybė duoda man viską, ko reikia. Žinau, kad manęs negali ištikti jokia didelė nelaimė.“
Per kelis dešimtmečius susiformavęs lietuviškos valdžios mentalitetas tiesiog „nesuvirškina“ to, kas vadinama valdžios solidarumu su savo piliečiais.
Ir šioje srityje nėra jokios lietuviškos patirties (gal tik tokios patirties užuomazgos 1991 metų žiemą prie parlamento). Kodėl taip atsitiko, galbūt paaiškina kai kuriuos lietuviško mentaliteto ypatumus išryškinusio filosofo S. Šalkauskio įžvalgos. S. Šalkauskis atkreipė dėmesį, kad lietuvį nuolat persekioja nepritekliaus baimė, įsišaknijusi nuo baudžiavos laikų ir nulemta niekada nesibaigiančios nestabilios geopolitinės padėties.
Galbūt dėl to yra labai stiprus godumo ir pažeidžiamumo jausmas. Jei matai, ką griebti, tai griebk, nes rytoj jau gali nebebūti. O kas bus poryt – niekas nežino.
Sukurti gerovės visuomenę mums, ko gero, neįkandama užduotis. Visos valdžios susimovė. Ir vėl susimaus. Bet dėl to nesikrims. Nors padorūs žmonės iš gėdos, atrodo, turėtų emigruoti.
Sunku patikėti, kad Lietuvos valdžios viršūnėje yra tokių, kurie jaustų sąžinės priekaištus ir kaltės jausmą dėl savo šalies piliečių skurdo.
Ar gali būti, kad bent vieną aukštą pareigūną nors akimirką apimtų gėda ir, galbūt, siaubas, suvokus, kur nuklydo valstybė, kurioje dar ne per seniausiai buvo šnekama apie siekius kurti gerovės visuomenę?
Kalbant apie fronto liniją verta prisiminti, kad valstybės nevertinantys piliečiai yra potencialūs dezertyrai ir kolaborantai, o socialinę sritį apleidusi valstybė – lengvai pažeidžiama.
Tokią visuomenę supriešinti nesunku. Būtent to ir siekia spragų gynyboje ieškantys Ivano III pradėtos kurti imperijos puoselėtojai. Todėl ar nereikėtų labiau nuogąstauti dėl viduje esančios netvarkos, skurdo ir nusivylimo, nei dėl grūmojimų iš išorės?
Ar ne taip visuomenė dabar ir elgiasi? Antai akivaizdu, kad lietuviai gana apatiškai reaguoja į šalia valstybės sostinės statomą Astravo atominę elektrinę.
Ar ji kelia grėsmę? Turbūt. Bet juk žmonės jaučiasi nesaugūs Lietuvos valstybės sukurtoje vidaus aplinkoje ir jie neturi net mažiausio pagrindo pasakyti: „Valstybė duoda man viską, ko reikia. Žinau, kad manęs negali ištikti jokia didelė nelaimė.“ Tie žodžiai dažno tautiečio lūpose nuskambėtų turbūt visiškai atvirkščiai.
Būtent į „atvirkščiai“ besijaučiančių nykštukinių piliečių sąmonę per informacijos kanalus nuolat švirkščiamos emocijas elektrinančios informacinių kvaišalų dozės. Būtų per daug lengva, jei tokių žmonių savivoką būtų galima atgaivinti vien tiktai patriotiniais šūkiais ir priminimais, kad priešas – už vartų.