Visi dabartinės Lietuvos prezidentai dar gerokai iki rinkimų būdavo ryškūs ar net vienvaldžiai lyderiai.
Artūras Vaškevičius, K. Vaškevičiaus nuotr.

Brazauskas buvo tiesiog populiarus, Paksas netikėtai nusileido iš padangių stingdančiais viražais ir visuose laikraščiuose pasirodė su švarku ant peties, Grybauskaitė viesulu įsiveržė tarsi Orleano mergelė ant balto žirgo su auksiniu kalaviju.

Bene vienintelis V. Adamkus ramiai nešė žinią ir programą, kuri ir šiandien tebelieka aktuali. Štai ji – „žmogaus pilietiškumas, laisvė ir atsakomybė, atvira visuomenė ir demokratinė valstybės sankloda, grįsta įstatymo viršenybe. Lietuvoje turi įsivyrauti iš privačios iniciatyvos gimstanti gerovė bei socialinis teisingumas. Lietuva turi tapti lygių galimybių kraštu kiekvienam jo žmogui.“

Ir iš tiesų, prezidentaujant Valdui Adamkui žmonėse reikšmingai sumažėjo priešiškumo, neapykantos, ėmė rastis demokratijos ir atviros visuomenės. Žmonės pradėjo jaustis laisvais laisvame krašte.

Tačiau šiandien, likus metams iki rinkimų, kandidatinis laukas lygus, tarsi nušienautas, nei vieno bent kiek ryškiau išsiskiriančio. Lyderių nėra, jų tiesiog nėra ir tiek.

Nors būsimų kandidatų eilutė aktyviai rikiuojasi, net alkūnėmis apsistumdo. Tačiau žurnalistų paklausti, ar eis į prezidentus – tarsi susitarę ima išsisukinėti, kad dar ne laikas, dar neapsisprendė, dar mąsto.

Tai visiškai ne lyderiška. Vadinasi, tie žmonės gal neturi strategijų, vizijų, o gal bijo, kad dabar deklaravę ketinimus, gali prarasti – ką?

Ką jie gali prarasti – tai, ko neturi? Ar, neatmestina, bijo, kad konkurentai per tiek laiko suras jų negerų darbelių praeityje? Bet juk tai būtų gerai, net labai gerai, mums nešvaraus prezidento nereikia. O gal būsimieji kandidatai daugiau ir neturi ką pasakyti, išskyrus tai, kad labai nori būti prezidentais?

Kai visi beveik lygūs, kai nėra idėjos lyderio, paskui kurį tauta eitų be jokių raginimų, forma belieka viena, kuri tampa ir turiniu – bet kokiu būdu patikti rinkėjams. Čia į darbą ateina pinigai, kuo didesni, tuo daugiau galimybių laimėti.
Artūras Vaškevičius

Na, tuomet ir pažiūrėkime, kas gi toje slaptoje-viešoje kandidatų eilutėje?

Du vadybininkai valstybininkai, kažkada panašiai startavę, dabar panašiai galingi ir įtakingi. Du aukšto kalibro diplomatiniai biurokratai, sukaupę tarptautinių patirčių ir gausybes draugų pasaulyje. Dvi plačiai garsios ekonomistės, viena sakosi nenorinti į prezidentes, kita skelbiasi atsargine vietoje pirmosios, bet neatmeta galimybės ir tapti pirmąja.

Vienas pramonininkų vadas, didžiai intelektualus ir iškalbingas. Vienas bankų ekspertas, daugybę metų viską žinantis ir gražiu balsu išsakantis. Vienas politikas, per kiekvienus rinkimus vis labiau patyręs. Vienas socdemas, dar neaišku kas, nes jie dabar keistai perpusiniai. Žada ir valstiečiai nustebinti kandidatu, bet žinome, kaip tai vadinasi, kai ištraukia iš rankovės ar skrybėlės.

Be abejo, visi pasiskirstys ar jau pasiskirstė po temą – vienas apie sveikatą, kitas apie emigraciją, trečias apie švietimą, ketvirtas apie pensijas – temų nors vežimu vežk.

Jos amžinos ir nesibaigiančios. Kandidatų komandos kruopščiai išstudijuoja, kiek galima žadėti, kad žmonės patikėtų, prikuria tekstų, kaip kandidatas gerai supranta eilinį žmogų, prirašo straipsnių, kiek sunkumų kandidatas patyrė jaunystėje, prigamina nuotraukų su šeima, darbuose ir gamtoje, prispausdina skrajučių, plakatų, laikraščių, kuriuose aiškina, kad tik jis vienintelis protingiausias, jautriausias ir gražiausias.

Būna, net plačias programas surašo, tarsi eitų į premjerus.

Nedirbti tapo naudingiau finansiškai, todėl ir pirmaujame pasaulyje visomis blogybėmis, kurias net vardinti skauda. Vagystės, korupcija, nepotizmas, nepasitikėjimas valdžia. Demokratija šalyje tik pusinė, regionuose savivaldos nėra beveik visiškai. Vyksta žmonių skaldymas, didėja susvetimėjimas ir socialinė atskirtis.
Artūras Vaškevičius

Tačiau kai visi beveik lygūs, kai nėra idėjos lyderio, paskui kurį tauta eitų be jokių raginimų, forma belieka viena, kuri tampa ir turiniu – bet kokiu būdu patikti rinkėjams. Čia į darbą ateina pinigai, kuo didesni, tuo daugiau galimybių laimėti.

Kandidatai, remiami kartais žinomų, kartais paslaptingų finansinių – ekonominių – politinių jėgų, rinkiminį savo portreto populiarinimą pradeda gerokai anksčiau. Jie puikiai žino pagrindinę taisyklę – kuo daugiau rodysi, tuo geriau žmonės atsimins.

Plakatuose, laikraščiuose, televizijoje, netgi tokiose laidose, kurių šiaip net patys kandidatai nežiūri. Ir visiškai nesvarbu, ką kalbėsi, svarbu portretas, svarbu gražiai atrodyti. Technologijose daug vadinamųjų kontaktų taisyklių, kurios reiškia viena – jei rinkėjas tave matys, girdės, skaitys pakankamai dažnai, gali tikėtis pergalės.

Tas visas taisykles kažkada taikliai apibendrino Arvydas Vidžiūnas – „rodyk karvę per televiziją kasdien ir ją tikrai išrinks“.

O Lietuvai reikia vizijos, idėjos. Verkiant reikia. Atsilaikymui prieš užgriūvančią globalizaciją, kurios nagus jau juntame. Visų pirma – emigracija, net pagimdžiusi terminą „globali Lietuva“, kurios aidas atsiliepia dviguba pilietybe.

Po nepriklausomybės atgavimo žmonės neįgijo nuosavybės, tiksliau ji sukčių buvo atimta prichvatizacijos būdu, žemę baigia užgrobti keli koncernai ar latifundininkai, žmonės neturi nieko, net privačių pensijų.

Dar blogiau – nedirbti tapo naudingiau finansiškai, todėl ir pirmaujame pasaulyje visomis blogybėmis, kurias net vardinti skauda. Vagystės, korupcija, nepotizmas, nepasitikėjimas valdžia. Demokratija šalyje tik pusinė, regionuose savivaldos nėra beveik visiškai. Vyksta žmonių skaldymas, didėja susvetimėjimas ir socialinė atskirtis.

Pastarosiomis dienomis pavyko sukelti vėliavinį entuziazmą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga. Jį dar kurį laiką galima tęsti, tačiau džiaugsmas, neturintis vektoriaus į ateitį, ilgai trukti negali.
Artūras Vaškevičius

Gal jausdami bei matydami, kad Lietuva niekaip nesuranda bendro vertybinio – jungiančio ir vedančio – vardiklio, kai kurios žiniasklaidos organizavo idėjų Lietuvai paieškas. Neatmestina, gal tuo norėjo pagelbėti ir artėjantiems prezidento rinkimams.

Ir nors buvo įtraukti visi pirmieji Lietuvos asmenys, svarbiausios institucijos, šurmulys taip ir liko tik šurmuliu. Patys organizatoriai su neslepiamu kartėliu pripažįsta, kad idėjos-laureatės tėra programinės nuostatos, kurios ir taip buvo aiškios ir žinomos. Iš esmės, galima sakyti, karalius liko nuogas, tik niekas neišdrįsta to pripažinti.

Taip, pastarosiomis dienomis pavyko sukelti vėliavinį entuziazmą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga.

Jį dar kurį laiką galima tęsti, tačiau džiaugsmas, neturintis vektoriaus į ateitį, ilgai trukti negali. Pakanka pažiūrėti, kokios nesuvokiamos nesąmonės vyksta Seime ir apima neviltis, nes turime pripažinti, kad tai gal ir ne veidrodinis, tačiau vis tik visuomenės atspindys.

O ir vėliavų laikas praeis, kai atsitokės, kad kainos tebekyla, žmonių grynosios pajamos nedidėja, jaunimas neranda darbų, o emigracija nemažėja.

Tačiau idėja, kaip pasakė Vytautas Landsbergis, yra – Lietuva! Tik jai reikia suteikti turinio dinamikos. Gal eilinį kartą verta pasižiūrėti į Estiją, kuri pasakė, esame ir būsime e-Estija. Kažko panašaus laukiame ir iš būsimųjų, vis dar neryžtingų kandidatų.

Tautai ir valstybei reikia moralinio lyderio, atnešančio idėją, keliančio žmonių savivertę, pasitikėjimą savimi, skatinantį savo talentus realizuoti Lietuvoje. Ateitis parodys, ką išsirinksime – prezidentą ar portretą.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Amžius – svarbus rodiklis imant būsto paskolą (13)

Jei esate vyresnio amžiaus ir norite pasiimti paskolą, bankai jos gali ir nesuteikti.

Iš kuklios sumos išgyvenantis daugiavaikis tėtis prisipažino: ne finansiniai sunkumai yra didžiausias iššūkis (13)

800-1100 eurų – iš tokių mėnesinių pajamų Mažeikiuose gyvena Juozo daugiavaikė šeima ....

Ekspertai juokauja: jei toks bus Karbauskio pasirinkimas, tai Vilniau, laikykis (304)

Europarlamentaro Antano Guogos vis dažnesni pasirodymai valstiečių-žaliųjų draugijoje ėmė...

Įrengė 22 kv. metrų butą Vilniaus senamiestyje: čia tikrai galima gyventi ir dviese (97)

Mažas butas, jeigu yra tinkamai įrengtas, gali būti puiki erdvė gyventi jaunam žmogui arba net...

Trumpas priėmė Putino iššūkį: šių ginklavimosi varžybų Kremlius tęsti tiesiog nepajėgs (1439)

Tebūnie ginklavimosi varžybos. Mes juos pranoksime visur. Taip dar 2016-ųjų gruodį sakė tuomet...

Atostogos Lenkijos pajūryje: ar tikrai pasijausite kaip ponai? (115)

Lenkijos pajūris yra tiek daug aprašytas ir prigirtas, kad kartais darosi sunku atskirti realią...

Mamą nustebino sūnaus poelgis: matyt, kažką darau kitaip nei visos (44)

Visos mamos skirtingos, bet turi vieną bendrą tikslą – padaryti viską, kad jų vaikas būtų...

Horizonte – dar viena futbolo šventė: į Marijampolę kitame etape atkeliautų „Celtic“ (5)

Jei Marijampolės „Sūduvai“ pavyks išlaikyti svečiuose įgytą persvarą prieš Jūrmalos...

Audra niokojo Kauną: vanduo apsėmė gatves, vėjas vartė reklamų stendus ir medžius (195)

Antradienio popietę Kauną užklupo škvalas. Smarki liūtis užtvindė kai kurias svarbias Kauno...

Kinai sukūrė nedegančią ir labai stiprią medieną (23)

Daugybė pasaulio medžių kasdien yra nukertama dėl žaliavos poreikio. Mes turime ir kitų,...