aA
Visi dabartinės Lietuvos prezidentai dar gerokai iki rinkimų būdavo ryškūs ar net vienvaldžiai lyderiai.
Artūras Vaškevičius, K. Vaškevičiaus nuotr.

Brazauskas buvo tiesiog populiarus, Paksas netikėtai nusileido iš padangių stingdančiais viražais ir visuose laikraščiuose pasirodė su švarku ant peties, Grybauskaitė viesulu įsiveržė tarsi Orleano mergelė ant balto žirgo su auksiniu kalaviju.

Bene vienintelis V. Adamkus ramiai nešė žinią ir programą, kuri ir šiandien tebelieka aktuali. Štai ji – „žmogaus pilietiškumas, laisvė ir atsakomybė, atvira visuomenė ir demokratinė valstybės sankloda, grįsta įstatymo viršenybe. Lietuvoje turi įsivyrauti iš privačios iniciatyvos gimstanti gerovė bei socialinis teisingumas. Lietuva turi tapti lygių galimybių kraštu kiekvienam jo žmogui.“

Ir iš tiesų, prezidentaujant Valdui Adamkui žmonėse reikšmingai sumažėjo priešiškumo, neapykantos, ėmė rastis demokratijos ir atviros visuomenės. Žmonės pradėjo jaustis laisvais laisvame krašte.

Tačiau šiandien, likus metams iki rinkimų, kandidatinis laukas lygus, tarsi nušienautas, nei vieno bent kiek ryškiau išsiskiriančio. Lyderių nėra, jų tiesiog nėra ir tiek.

Nors būsimų kandidatų eilutė aktyviai rikiuojasi, net alkūnėmis apsistumdo. Tačiau žurnalistų paklausti, ar eis į prezidentus – tarsi susitarę ima išsisukinėti, kad dar ne laikas, dar neapsisprendė, dar mąsto.

Tai visiškai ne lyderiška. Vadinasi, tie žmonės gal neturi strategijų, vizijų, o gal bijo, kad dabar deklaravę ketinimus, gali prarasti – ką?

Ką jie gali prarasti – tai, ko neturi? Ar, neatmestina, bijo, kad konkurentai per tiek laiko suras jų negerų darbelių praeityje? Bet juk tai būtų gerai, net labai gerai, mums nešvaraus prezidento nereikia. O gal būsimieji kandidatai daugiau ir neturi ką pasakyti, išskyrus tai, kad labai nori būti prezidentais?

Kai visi beveik lygūs, kai nėra idėjos lyderio, paskui kurį tauta eitų be jokių raginimų, forma belieka viena, kuri tampa ir turiniu – bet kokiu būdu patikti rinkėjams. Čia į darbą ateina pinigai, kuo didesni, tuo daugiau galimybių laimėti.
Artūras Vaškevičius

Na, tuomet ir pažiūrėkime, kas gi toje slaptoje-viešoje kandidatų eilutėje?

Du vadybininkai valstybininkai, kažkada panašiai startavę, dabar panašiai galingi ir įtakingi. Du aukšto kalibro diplomatiniai biurokratai, sukaupę tarptautinių patirčių ir gausybes draugų pasaulyje. Dvi plačiai garsios ekonomistės, viena sakosi nenorinti į prezidentes, kita skelbiasi atsargine vietoje pirmosios, bet neatmeta galimybės ir tapti pirmąja.

Vienas pramonininkų vadas, didžiai intelektualus ir iškalbingas. Vienas bankų ekspertas, daugybę metų viską žinantis ir gražiu balsu išsakantis. Vienas politikas, per kiekvienus rinkimus vis labiau patyręs. Vienas socdemas, dar neaišku kas, nes jie dabar keistai perpusiniai. Žada ir valstiečiai nustebinti kandidatu, bet žinome, kaip tai vadinasi, kai ištraukia iš rankovės ar skrybėlės.

Be abejo, visi pasiskirstys ar jau pasiskirstė po temą – vienas apie sveikatą, kitas apie emigraciją, trečias apie švietimą, ketvirtas apie pensijas – temų nors vežimu vežk.

Jos amžinos ir nesibaigiančios. Kandidatų komandos kruopščiai išstudijuoja, kiek galima žadėti, kad žmonės patikėtų, prikuria tekstų, kaip kandidatas gerai supranta eilinį žmogų, prirašo straipsnių, kiek sunkumų kandidatas patyrė jaunystėje, prigamina nuotraukų su šeima, darbuose ir gamtoje, prispausdina skrajučių, plakatų, laikraščių, kuriuose aiškina, kad tik jis vienintelis protingiausias, jautriausias ir gražiausias.

Būna, net plačias programas surašo, tarsi eitų į premjerus.

Nedirbti tapo naudingiau finansiškai, todėl ir pirmaujame pasaulyje visomis blogybėmis, kurias net vardinti skauda. Vagystės, korupcija, nepotizmas, nepasitikėjimas valdžia. Demokratija šalyje tik pusinė, regionuose savivaldos nėra beveik visiškai. Vyksta žmonių skaldymas, didėja susvetimėjimas ir socialinė atskirtis.
Artūras Vaškevičius

Tačiau kai visi beveik lygūs, kai nėra idėjos lyderio, paskui kurį tauta eitų be jokių raginimų, forma belieka viena, kuri tampa ir turiniu – bet kokiu būdu patikti rinkėjams. Čia į darbą ateina pinigai, kuo didesni, tuo daugiau galimybių laimėti.

Kandidatai, remiami kartais žinomų, kartais paslaptingų finansinių – ekonominių – politinių jėgų, rinkiminį savo portreto populiarinimą pradeda gerokai anksčiau. Jie puikiai žino pagrindinę taisyklę – kuo daugiau rodysi, tuo geriau žmonės atsimins.

Plakatuose, laikraščiuose, televizijoje, netgi tokiose laidose, kurių šiaip net patys kandidatai nežiūri. Ir visiškai nesvarbu, ką kalbėsi, svarbu portretas, svarbu gražiai atrodyti. Technologijose daug vadinamųjų kontaktų taisyklių, kurios reiškia viena – jei rinkėjas tave matys, girdės, skaitys pakankamai dažnai, gali tikėtis pergalės.

Tas visas taisykles kažkada taikliai apibendrino Arvydas Vidžiūnas – „rodyk karvę per televiziją kasdien ir ją tikrai išrinks“.

O Lietuvai reikia vizijos, idėjos. Verkiant reikia. Atsilaikymui prieš užgriūvančią globalizaciją, kurios nagus jau juntame. Visų pirma – emigracija, net pagimdžiusi terminą „globali Lietuva“, kurios aidas atsiliepia dviguba pilietybe.

Po nepriklausomybės atgavimo žmonės neįgijo nuosavybės, tiksliau ji sukčių buvo atimta prichvatizacijos būdu, žemę baigia užgrobti keli koncernai ar latifundininkai, žmonės neturi nieko, net privačių pensijų.

Dar blogiau – nedirbti tapo naudingiau finansiškai, todėl ir pirmaujame pasaulyje visomis blogybėmis, kurias net vardinti skauda. Vagystės, korupcija, nepotizmas, nepasitikėjimas valdžia. Demokratija šalyje tik pusinė, regionuose savivaldos nėra beveik visiškai. Vyksta žmonių skaldymas, didėja susvetimėjimas ir socialinė atskirtis.

Pastarosiomis dienomis pavyko sukelti vėliavinį entuziazmą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga. Jį dar kurį laiką galima tęsti, tačiau džiaugsmas, neturintis vektoriaus į ateitį, ilgai trukti negali.
Artūras Vaškevičius

Gal jausdami bei matydami, kad Lietuva niekaip nesuranda bendro vertybinio – jungiančio ir vedančio – vardiklio, kai kurios žiniasklaidos organizavo idėjų Lietuvai paieškas. Neatmestina, gal tuo norėjo pagelbėti ir artėjantiems prezidento rinkimams.

Ir nors buvo įtraukti visi pirmieji Lietuvos asmenys, svarbiausios institucijos, šurmulys taip ir liko tik šurmuliu. Patys organizatoriai su neslepiamu kartėliu pripažįsta, kad idėjos-laureatės tėra programinės nuostatos, kurios ir taip buvo aiškios ir žinomos. Iš esmės, galima sakyti, karalius liko nuogas, tik niekas neišdrįsta to pripažinti.

Taip, pastarosiomis dienomis pavyko sukelti vėliavinį entuziazmą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga.

Jį dar kurį laiką galima tęsti, tačiau džiaugsmas, neturintis vektoriaus į ateitį, ilgai trukti negali. Pakanka pažiūrėti, kokios nesuvokiamos nesąmonės vyksta Seime ir apima neviltis, nes turime pripažinti, kad tai gal ir ne veidrodinis, tačiau vis tik visuomenės atspindys.

O ir vėliavų laikas praeis, kai atsitokės, kad kainos tebekyla, žmonių grynosios pajamos nedidėja, jaunimas neranda darbų, o emigracija nemažėja.

Tačiau idėja, kaip pasakė Vytautas Landsbergis, yra – Lietuva! Tik jai reikia suteikti turinio dinamikos. Gal eilinį kartą verta pasižiūrėti į Estiją, kuri pasakė, esame ir būsime e-Estija. Kažko panašaus laukiame ir iš būsimųjų, vis dar neryžtingų kandidatų.

Tautai ir valstybei reikia moralinio lyderio, atnešančio idėją, keliančio žmonių savivertę, pasitikėjimą savimi, skatinantį savo talentus realizuoti Lietuvoje. Ateitis parodys, ką išsirinksime – prezidentą ar portretą.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Policijos įspėjimus prieš mitingą Lietuvoje gavo ne vienas žmogus: pasijutau kaip tikras banditas (281)

Varėnoje dirbantis mokytojas Egidijus Nasevičius pasijuto didžiuliu nusikaltėliu, kai į jo duris...

Kada sprogs NT burbulas: ekspertai turi skirtingas nuomones (103)

Kuomet vis garsiau kalbama apie galimai artėjančią krizę, ekonomistų nuomonė kiek išsiskiria...

„Valstiečiai“ kandidatu į Šiaulių merus pasiūlė Pijaus personažą įkūnijusį aktorių

Pijaus personažą seriale „Naisių vasara“ įkūnijęs Aurimas Žvinys Lietuvos valstiečių ir...

Rusija net loštelėjo pamačiusi Trumpo žinutę tviteryje: kantrybė senka (188)

Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas , panašu, per dažnai nesutaria su Rusijos...

Nedidelis kiekis narkotikų šiemet kriminaliniu štampu paženklino beveik 2 tūkst. žmonių (16)

Seimo posėdyje svarstant naujausią Valstybinės narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės ir...

Motina dėl su buvusiu vyru gyvenančios dukros beldžiasi į tarnybų širdis: specialistai grėsmės nemato (45)

Buvusi žurnalisto Tomo Čyvo žmona Jurgita Motiejūnaitė kreipėsi į DELFI ir pateikė Vaiko...

Prie kitų – angeliukas, prie mamos – velniukas: jei prie jūsų vaikas elgiasi blogai, atsakykite sau į šį klausimą

Vos mama grįžta į namus, vaikas atrodo pasikeičia – jis ima niurzgėti, viskuo yra...

Anksčiau žemaičiams sava eglė neįtiko: šiemet ji suspindo visu gražumu

Pagaliau ir mažieji miestai panoro pasipuošti išskirtiniais Kalėdų simboliais. Tarp gražiausių...

Seimas apsisprendė: į vaikų švietimą investuojantys tėvai lengvatos negaus (9)

Tėvai, investuojantys į neformalų vaikų švietimą, negaus gyventojų pajamų mokesčio ( GPM )...

DELFI TV Gyvai: Monikos Pundziūtės-Monique naujos dainos ir vaizdo klipo premjera
 (2)

Po griausmingų naujo albumo „Planai“ pristatymo koncertų Monika Pundziūtė-Monique nieko...