1994-02-17. Pasibaigus politiniams susitikimams į pilies kiemą įvažiuoja Lietuvos prezidento vadovaujamos oficialios delegacijos kortežas. Tarp pasitinkančių svečią asmenų muziejaus direktorius pristato prezidentui svarbiausią vienai valandai žmogų – gidę. Užlipus į antrą aukštą, prie gobelenų prezidentas, išklausęs menotyrininkės įžangos, jog jai bus malonu parodyti bent svarbiausias menes – esą „įtempta“ prezidento vizito dienotvarkė neleistų atskleisti rūmų vaizdo išsamiau, perspėja gidę: „Skubėti nebūtina“.
Klausydamasis ne tik valdovų gyvenimo, bet ir pilies atkūrimo istorijos, prezidentas lydintiems asmenims replikuoja: „Matote, kaip!“ Netikėtai ilgiau stabteli Senatorių menėje, pasiteirauja, kaip posėdžiaudavo Seimas. Gidė kartas nuo karto praeities įvykių kontekstuose pamini Didžiąją kunigaikštystę, o prezidentas tuomet pritariamai reaguoja: „Taip, taip! O kaipgi!“.
Tačiau sulig kiekvienais apžiūrėtais apartamentais matyti, kaip įsijaučia į pateikiamą istoriją, kurioje atskleidžiama valstybės kūryba, jėga, valdovų idėjos. Pasiteirauja lydinčių asmenų, ar šioje pilyje Lenkijos prezidento I. Moscickio 1938 m. buvo priimtas pirmasis Lietuvos pasiuntinys K. Škirpa.
Ir staiga, išklausęs karaliaus darbo kabinete naujo vertimo fragmento iš lenkų kalbos, pratrūksta: „Tai štai – aš ir sakau: turim atstatyti savo valdovų rūmus! Kiek galima delsti ir tik kasinėti!“ Pakelia ranką lyg vedlys, emocijos ima lietis: „Turime prikelti ir turime parodyti, kokia buvome valstybė!“ Gidė stipriai sutrinka – gal prezidentas kuo nors nepatenkintas, kas atsitiko? – Ne, jokiu būdu – viskas gerai, menotyrininkę tenka nuraminti, kad Lietuvos prezidentas nusprendė atstatyti didžiųjų kunigaikščių rūmus Vilniuje. Ji nustemba, suabejoja: „Ar tai... iš tikrųjų?“ Ir santūriai tarsi sau priduria: „Tai būtų labai sudėtinga...“.
O prezidentas jau žengia tamsia galerija tolyn, kalba sau ir lydintiems asmenims apie Lietuvos paveldo vertybes, istorinį valstybės pasididžiavimą ir, tik išniręs kažkur šviesioje Riterių menėje, sulaukia skubiai besivejančios gidės. Tačiau ir čia kurį laiką pagavi idėja turėti Vilniuje paminklinį LDK liudijimą jo nepaleidžia. Pajutusi nuotaiką, menotyrininkė, tęsdama pasakojimą apie šiuos Karalių rūmus, atsargiai įsitraukia į polemiką su prezidentu tarsi svarstydama, jog reikėtų turėti daug autentiškos, ikonografinės medžiagos, tačiau ir nedrąsiai prisipažįsta, jog toks tvirtas užmojis žavi: tai – „epochos uždavinys.“ Netrukus protokolo darbuotojas duoda ženklą gidei, kad ekskursiją metas baigti. Atsisveikindama linki prezidentui sėkmės. Lietuvos svečias dėkoja jai už „labai naudingą ir įdomią informaciją“.
Eidamas limuzino link Lietuvos vadovas ištaria lyg sau: „Atstatysim“. Tačiau menotyrininkė dar nustebusi dalijasi įspūdžiu: „Su šia fantastiška idėja Lietuvos prezidentas man – kaip prisikėlęs Didžiosios kunigaikštystės pasiuntinys. Bet ar užteks gyvenimo tai įgyvendinti?“(...).
Ekskursija baigta.
***
Šiandien, pralėkus daugiau kaip 15 metų, už Vilniaus katedros išlieka prezidento gyvenimo dalis – tokia išskirtinė, jog, kaip „epochos uždavinys“, galės būti visiškai suprasta ir, matyt, sėkmingai baigta gal per 100 metų, gal kiek anksčiau...
Autorius 1993–1996 m. gyveno ir dirbo Varšuvoje.