Tokia pozicija ir demonstratyvi sovietinio laikotarpio adoracija palaiko nuolatinę įtampą tarp latviškosios ir rusakalbės visuomenės dalies, juo labiau, kad rusų radikalai visur stengiasi įrodyti senas istorines rusų šaknis etninėje Latvijoje, rusų kalbos viršenybę latvių kalbos atžvilgiu, pačius latvius vadina kaimiečiais, suvažiavusiais į vokiečių ir rusų įkurtus Latvijos miestus, didžia dalimi priskiria Rusijai Latvijos industrinimo ir švietimo nuopelnus 18-19 a., o rusų tautą pateikia kaip kultūros nešėją į atsilikusius ir tamsius Baltijos kraštus. Pati Latvijos Respublika, pasak jų, yra laikinai prarasta Rusijos teritorija. Analogiška situacija yra ir Estijoje, kur 2007 m. pavasario įvykiai Taline parodė, kad sovietinė istorijos interpretacija ir nelojalumas valstybei būdingas ne tik senajai Estijos rusų kartai.
Nepasakysi, kad taip elgiasi ar taip mano visi Latvijos ar Estijos rusai. Dalis jų ramiai dirba šalies labui, garsindami jos vardą ir, jei reikia, duodami atkirtį pernykščio sniego ieškotojams. Tačiau rėksnių balsas visada yra garsesnis, o jų drumstame politikos vandenyje lengviau gaudyti žioplas žuveles.
Kalba ir tautybė
Glaudi kalbos sąsaja su tautybe atsirado tik 19 a. Iki tol Europoje vyravo luominis (socialinis), konfesinis bei valstybinis asmens identitetas. Pavyzdžiui, slavakalbiai LDK gyventojai anaiptol nebuvo nei Maskvos, nei Krokuvos gerbėjai ir nesiekė savo žemių jungti prie Rusios ar Lenkijos. Slaviškai jie save paprastai vadino litvinais, šitaip oponuodami Rusios ar Lenkijos gyventojams, o iškilus reikalui gindavo šalį tiek nuo gentainių maskvėnų, tiek nuo lenkų. Lietuvos aristokratijos lenkėjimą, prasidėjusį 14 a. gale po Krėvos unijos ir Lietuvos krikšto, lėmė ne simpatijos Lenkijai, o tai, kad lenkų kalba buvo karaliaus dvaro kalba.
Atsietai nuo Vokietijos ar Prūsijos vokiečių save suvokė ir Latvijos bei Estijos vokiečiai, kurių protėviai atsibastė į šiuos kraštus 13 a., pavergė vietines tautas ir įkūrė Livonijos valstybę, gyvavusią iki 16 a. vidurio. Ilgainiui jie sukūrė savitą kultūrą, skirtingą nuo gentainių Vakarų Europoje, tad savo skirtingumui pabrėžti pasivadino baltvokiečiais (Deutschbalten). Šiais laikais kalba irgi nebūtinai yra tautybės požymis. Airiai šneka ir rašo daugiausia angliškai, bet britais savęs nelaiko. Rusijos ar JAV žydų gimtoji kalba yra atitinkamai rusų ar anglų, tačiau jie lieka žydais. Liuksemburgo ir Belgijos prancūzakalbiai nemano esą prancūzai. Anglakalbiai amerikiečiai, kolonistų britų palikuonys, dar 18 a. atkirto save nuo Anglijos laimėtu Nepriklausomybės karu (1775-1783).
Tam tikrą sąmonėjimo raidą išgyvena net kai kurie šiuolaikiniai Latvijos rusai. Dalis jų ėmė vadintis latvijcais (латвийцы), šitaip atsiribodami tiek nuo Rusijos rusų, tiek nuo Latvijos latvių (латыши).
Lietuvos slavai
2008 m. duomenimis, slavai (lenkai, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai) Lietuvoje sudaro beveik 13 proc. šalies gyventojų (Latvijoje 36,6 proc., Estijoje 29,1proc.), iš jų lenkai – 6,2 proc. (Latvijoje 2,4 proc., Estijoje 0,1 proc.), rusai – 5,0proc. (Latvijoje 28,0 proc., Estijoje 25,7 proc.). Daugelis Lietuvos rusų organizacijų yra nuosaikesnės ir lojalios Lietuvai, tačiau kai kurių veikla ir nuostatos, pakurstomos iš Maskvos, primena latviškąsias bei estiškąsias. Be to, skirtingai nuo Latvijos, kur rusakalbiai susitelkę visuose didžiuosiuose miestuose, o Daugpilyje ir Rygoje sudaro daugumą, Lietuvoje rusakalbiai susitelkę daugiausia Pietryčių Lietuvoje bei apie Zarasus, taip pat Vilniuje, Klaipėdoje ir Visagine. Iš šių trijų miestų tik Visagine jie sudaro daugumą. Estijoje rusakalbis yra šiaurės rytų regionas (Narva), taip pat Talinas.
Dar vienas Lietuvos skirtumas nuo Latvijos ir Estijos yra lenkakalbė mažuma – Lietuvoje ji didžiausia. Tiek tautine, tiek valstybine orientacija ji iš esmės skiriasi nuo LDK laikų. Kadangi Pietryčių Lietuvos valstiečiai suslavėjo palyginti vėlai – 19-20 a., lenkų kalbos vartojimas tada jau sietas su lenkiškumu bei polonofilija, o I pasaulinio karo pabaigoje formuojantis iki tol nebūtoms nacionalinėms valstybėms, lenkakalbių Lietuvos gyventojų orientacija buvo į Lenkiją, ne į Lietuvą ar teorinę ATR. Želigovskinės Vidurio Lietuvos darinys buvo tik tarpinis žingsnis plečiant nacionalinę lenkakalbę Lenkiją ATR atkūrimo dingstimi (beje, neatsiklausus Lietuvos noro ją atkurti; todėl 1922 m. šiuo liumpenu pasinaudota suvaidinant vadinamosios Vidurio Lietuvos prisijungimą prie Lenkijos). Be to, Latvijos lenkai 1990 m. buvo jos nepriklausomybės šalininkai ir rėmėjai, tuo tarpu Lietuvoje mėginta įkurti slavakalbį autonominį Šalčininkų darinį mirštančios SSRS sudėtyje ir atplėšti jį nuo beatsikuriančios Lietuvos.
Krinta į akis lenkų politikierių veiklos Lietuvoje panašumai į jų kolegų rusų veiklą Latvijoje bei Estijoje: ir čia, ir ten adoruojama okupacinė praeitis, tik Lietuvoje želigovskinė, o ten – stalininė, ir čia, ir ten okupantai bei jų vadai vadinami didvyriais, išvaduotojais, didžiuojamasi jų darbais, švenčiamos su okupaciniu karu susijusios šventės, nostalgiškai paaimanuojant apie buvusius „gerus laikus“ – vienur matant Vilniją Lenkijos sudėtyje, kitur – Latviją ir Estiją Rusijos glėbyje. Pagaliau ir čia, ir ten šalies tautinė dauguma pravardžiuojama bolševikinių laikų epitetais: nacionalistais, fašistais, net nacistais. Tad nė kiek nenuostabu, kad į Seimo rinkimus Lietuvos lenkų rinkimų akcija ir Lietuvos rusų sąjunga eina bendru sąrašu – juos, kaip ir 1990 m., vienija ne tik etninė, bet ir ideologinė brolystė.
Politinių žarijų žarstymas
Vienas didžiausių pastarojo laiko akibrokštų buvo šių metų liepos 5-13 dienomis Lenkijos raitelių spektaklis Vilnijoje, surengtas žudynėmis Lietuvoje pagarsėjusios Armijos krajovos garbei, ir tų raitelių marširavimas po kraštą su Lenkijos vėliavomis, dainomis, dalyvavimu pamaldose. Laikraštis „Tygodnik Wileńszczyzny“ (priedas „Rota“, Nr. 500) ta proga rašė: „Istorija, primenanti lenkų kario didvyriškus žygius, /.../ toliau yra gyva ir reikalinga Vilnijos gyventojams. /.../ Tarp vietinių gyventojų buvo tokių, kurių protėviai dalyvavo garbingose kovose (su Lietuvos kariuomene – A. B.), o atmintis apie tai gyva jų širdyse ir perduodama naujoms kartoms.“
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. sudarytoji istorikų ir teisininkų Komisija Armijos krajovos veiklai Lietuvoje įvertinti nustatė, kad „Armijos krajovos partizanai Rytų Lietuvoje /.../ padarė nusikaltimų žmoniškumui, įvairiais motyvais yra terorizavę ir žudę niekuo nekaltus civilius gyventojus, daugiausia lietuvius“.
Dar vienas Lietuvos lenkų politikierių kaprizas yra reikalavimas papildyti lietuvišką raidyną lenkiškomis raidėmis ir lenkų pavardes Lietuvos pasuose rašyti tomis raidėmis. Šis reikalavimas eskaluojamas net tarpvalstybiniu lygiu. Būtų suprantama, jei jis būtų keliamas visuotinai, t.y. visoms užsienio šalims, kur yra didesnė lenkų bendruomenė (JAV, Vokietijai, Latvijai, Ukrainai, Baltarusijai ir kt.). Tuo tarpu dabar šito reikalaujama tik iš Lietuvos vyriausybės, nors „kovotojai“ už lenkų teises patys to ne visada paiso – Janas Ciechanovičius, pavyzdžiui, rusiškai be skrupulų pasirašinėjo Ivanu Tichonovičiumi.
Šiuo metu Lietuva ir Lenkija priklauso toms pačioms Europos struktūroms, yra draugiškos kaimynės ir partnerės. Sąjungininkės jos galėjo būti ir 20 a. pirmojoje pusėje, jei ne retrogradinės tuometinių lenkų generolų 18 a. ambicijos ir neišprovokuotas smurtas prieš Lietuvą – šiuo požiūriu L. Želigovskio poelgis savo ciniškumu pranoksta net Maskvos agresiją prieš Gruziją 2008 m. rugpjūčio mėn. Akivaizdu, kad Vilniaus krašto okupacija padarė neįmanomą penkiašalę karinę sąjungą (Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija, Suomija), kurią sudaryti skatino Anglija su Prancūzija ir kuri vėliau tikrai būtų pažabojusi Hitlerio bei Stalino užmačias.
Vilnijos okupacija buvo itin naudinga stalininei Maskvai: palaikydama Lietuvą Vilniaus klausimu, ji visą tarpukarį sėkmingai kiršino lietuvius tiek su Lenkija, tiek su Latvija bei Estija, kurios buvo priverstos diplomatiškai laviruoti tarp mažos sąjungininkės Lietuvos ir didelės sąjungininkės Lenkijos. Tad ir dabartinis lenkmečio bei II pasaulinio karo kruvinų „didvyrių“ garbinimas Vilniaus krašte nė iš tolo neprisideda prie šiuolaikinės Lietuvos ir Lenkijos santykių stiprinimo, o palaikoma tarpukarinė nepakanta Lietuvai ir lietuviams labai naudinga Kremliui, neturinčiam Lietuvoje stiprios rusakalbės atramos. Be to, kai kuriuos krašto gyventojus ši propaganda skatina tokioms beprotystėms, kokia įvyko Širvintų r. Draučių kaime, kur 1998 02 15 jo gyventojas iššaudė savo kaimynus lietuvius.
Jokioje kitoje užsienio valstybėje lenkai neturi tokių gerų sąlygų ir teisių, kaip Lietuvoje. Jokioje kitoje užsienio valstybėje rusai neturi tokių gerų sąlygų ir teisių, kaip Latvijoje ir Estijoje. Tačiau visose trijose valstybėse ryškėja paralelės – juo daugiau nuolaidų daroma šių mažumų politikieriams, juo didesni ir įžūlesni tampa jų nauji reikalavimai ir elgesys.
Įdomu, ties kuria riba bus sustota.