Pirmą dalį galite rasti čia
2.2. „Karas“ keliuose – politikų silpnos valios atspindys
Siekiant sustabdyti „karą“ keliuose, būtina įteisinti apgalvotus, veiksmingus prevencijos ar bausmių skyrimo būdus. Neatsakingi vairuotojai, vairuojantys galingomis žudymo priemonėmis virtusius automobilius, ne tik dažnai žūsta patys, nužudo kitus, bet ir suluošina aibę žmonių. Jeigu eismo dalyviai nesugeba tinkamai elgtis su tokiu „ginklu“, tai būtina juos pažaboti ir konfiskuoti žudymo priemonę, patekusią į netinkamas rankas, nelaukiant antro karto. Nejaugi galima taikstytis su tuo, kai, sėdęs prie vairo, nežinai, ar sėkmingai užbaigsi savo kelionę. Važiuoji gatve laukdamas smūgio iš nenuspėjamos pusės. Kartais akivaizdu, kad kai kas stengiasi išprovokuoti eismo pažeidimą negailėdamas savo gerokai nusidėvėjusios mašinos ir siekdamas apmulkinti kitą vairuotoją. Stengdamasis to išvengti, privalai važiuoti kuo arčiau dešinės ištisinės kelkraščio juostos ir rūpintis ne savo vairavimo kokybe, bet akylai stebėti nutrūktagalvių manevrus ir galimybes prasilenkti. Įvairiausių triukų prigalvojama miestų sankryžose: atsargūs vairuotojai prisiklauso nepelnytų priekaištų, įžeidinėjimų. Dažnai tenka nutylėti, nuryti nuoskaudą. Tad ką daryti su įvairaus pobūdžio eismo taisyklių pažeidėjais ir tais, kurie važiuoja įkaušę? Aišku, kad pagrindinė avarijų, nepasitenkinimo keliuose priežastis – kultūros stoka. Kultūros formavimas – ilgas procesas. Kažin, ar žiaurūs avarijų vaizdai, kuriuos rekomenduojama rodyti nusikaltusiems ar būsimiems vairuotojams bei reklamos metu tam pasitarnauja. Turi užaugti nauja žmonių karta, kuriai įvairiapusė bendravimo kultūra turėtų būti diegiama nuo mažens.
Dabar dėl bet kokio įvykdyto nusikaltimo kaltinamas žemas žmonių intelektas, atspindintis bendrą visuomenės mentalitetą. Niekam nerūpi, kad tai susiklostė dėl nepakankamo švietimo tiek švietimo ir mokslo sistemoje, tiek žiniasklaidoje.
Eismo saugumui tobulinti raginama gerinti kelių ir gatvių būklę, avaringuose ruožuose įrengti automatinius greičio matuoklius. Taip, tai daryti būtina, tik gaila, kad tam įgyvendinti reikės ne vieno dešimtmečio. Pvz. nežinia, kiek dar turės įvykti autoavarijų netoli mano namų esančioje pavojingoje ir dideliu automobilių srautu apkrautoje sankryžoje, kol bus pagaliau įrengtas šviesoforas.
Skelbiama, kad vairuotojo elgesys sudaro tik apie penktadalį įtakos eismo saugumui. Tokia išvada klaidinga. Jeigu taip galvosime ir toliau, tai siūlomi kovos būdai karo nesustabdys. Daug įrodinėti nereikia, kad beveik visu šimtu procentų už eismo saugumą atsakingas automobilio vairuotojas. Žinoma, neatmestinos gamtinės sąlygos, neprižiūrėti gyvuliai, laukiniai žvėrys, savižudžiai, nelaukti automobilio gedimai. Nors ir šiais atvejais tinkamo greičio pasirinkimas, atsižvelgiant į vietovę ir situaciją, pastovus budrumas ir blaivios smegenys gali sušvelninti netikėtų aplinkybių poveikį. Net neturėtų kilti mintis sėsti už vairo bent kiek išgėrus. Gera automobilio techninė būklė – privaloma. Šių reikalavimų griežta kontrolė – keliuose budinčios policijos pareiga. Aktyviau kovoje už saugų eismą privalėtų dalyvauti visi vairuotojai, net pėstieji, informuodami pareigūnus apie pažeidėjus, girtus už vairo. Šiandien daugumos vairuotojų sąmoningumas itin žemas - pastebėję kelių patrulius, šviesomis signalizuoja priešais važiuojantiems ir nesusimąsto, kad dėl tokio „solidarumo“ vieną dieną jie patys gali tapti neatsakingų vairuotojų aukomis.
Taigi, žmonių gyvybių vardan, kol mūsų vairuotojai ir pėstieji pasieks reikiamą kultūros lygį, tik efektyvios represijos nepataisomiems eismo taisyklių pažeidėjams yra vienintelė išeitis (patikėkite žmogumi, vairuojančiu daugiau kaip pusę amžiaus be baudų). Šiuo metu eismo pažeidimas kvalifikuojamas tik kaip chuliganizmas. Manyčiau, kad jis turėtų būti priskirtas kriminaliniams nusikaltimams, ir atsakomybėn būtų patraukiami net pėstieji, einantys tamsiu paros metu be atšvaitų ar neatsakingi ūkininkai, kurių palaidi gyvuliai sukelia avarijas.
Seimo nariai, priimdami eismo saugumo gerinimo įstatymų pataisas, turėtų parodyti savo politinę valią ir pritarti Vyriausybės ar seimo narių siūlomoms griežtoms, eismo pažeidėjus drausminančioms priemonėms. Atsižvelgiant į žmonių aukas ar kasdienį luošinimą, sklandanti mintis, kad bausmė - automobilių konfiskavimas bus nuostolingas pažeidėjo šeimai, o parkavimas ir pardavimas aukcione sudarys papildomų sunkumų, yra mažų mažiausiai šventvagiška. Deja, šiuo metu sudaužytais automobiliais yra perpildyti tik sąvartynai. Neveltui iš avarijas patyrusių automobilių prie Seimo statomi savotiški meno kūriniai ir siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į skaudžią problemą.
2.3. Priverstinė emigracija – valstybei kenksminga
Kai ruošėmės iš pamatų ardyti socialistinės santvarkos padarinius ir propagavome, kad gyvensime kaip švedai, net į galvą neatklydo mintis, kad savo tėvynėje skurdo prispaustai didelei lietuvių daliai reikės nelegaliai, o vėliau jau ir legaliai ieškoti prieglobsčio ir darbo minėtoje Švedijoje ir kitose turtingose valstybėse. Tokia nekontroliuojama situacija, kilusi dėl šalies ūkio nestabilios ekonominės būklės, privertusios lietuvius atitrūkti nuo savo tėvynės ir kultūros, labai kenksminga tautos interesams. Apytiksliai suskaičiavus naujai emigravusius ir senuosius išeivius, matyti, kad Lietuvą paliko trečdalis tautos. Lietuvai esant carinės Rusijos priespaudoje, o taip pat ir tarpukario Nepriklausomoje Lietuvoje, kurios 80 procentų gyventojų gyveno kaimo vietovėse, emigravusių lietuvių siunčiama parama tėvams ir giminaičiams ar investicijos grįžus buvo pozityvus reiškinys.
Kas kita, kai pastaruoju metu emigravę tautiečiai, svetur gaunantieji žymiai didesnius atlyginimus, santaupas atsiunčia į Tėvynę artimiesiems ir investuoja į nekilnojamąjį ar kitą turtą. Būtų normalu ir gerai, jeigu čia likusiųjų pajamos, o ir prekių kainos būtų adekvačios. Susidarė absurdiška padėtis: perkamumo konkurencija įtakojo likusių šalyje tautiečių ir taip žemą pragyvenimo lygį. Kaip įtraukti emigrantus į Lietuvos gerovės kūrimą? Tai gana sudėtingas uždavinys. Parama giminaičiams ir turto įsigijimas kelia jų artimųjų gerovę. Gali pasirodyti, kad tai – teigiama, nes, įsigydami turtą, jie sumoka mokesčius. Tačiau jie, dirbdami svetur, remia kitos valstybės ekonomiką, sunkina paliktos Tėvynės padėtį dar ir tuo, kad, palikę tėvus – pensininkus, didina pensininkų skaičių vienam dirbančiajam. Be to atsiranda papildomų rūpesčių dėl jų kultūrinių ir vaikų švietimo poreikių tenkinimo. Būtų geriausia išeitis, jeigu praturtėję ir įgavę patirtį dirbti kvalifikuotą darbą, emigrantai grįžtų į Tėvynę.
Lietuvai netekti savo tėvynainių yra didžiulis praradimas: „nuteka“ geriausi protai, išvažiuoja kvalifikuoti darbuotojai, būdami svetur jie nutautėja, kuria mišrias šeimas. Valstybės užduotis – palaikyti ryšius su išvykusiais tėvynainiais, steigti lietuviškas mokyklas, išeivių jėgomis gerinti Lietuvos įvaizdį ir taip prisidėti prie turizmo plėtojimo. Laikas sutelktomis jėgomis stengtis grąžinti į Tėvynę išvykusius laimės ieškoti, sudaryti sąlygas uždirbti ir čia. Pigi darbo jėga iš Baltarusijos ar Ukrainos – ne išeitis.
2.4. Turizmas – šalies įžymybių sergėtojas
Lietuvos turizmo pramonė pagal tarptautinius standartus yra dar labai jauna, tačiau ji turi daug galimybių vystytis ir suklestėti. Lietuva privalo įvairiais būdais gerinti savo įvaizdį ir stengtis sudominti pasaulio turistus šalies paveldu ir įžymybėmis. Lietuvos Aukštaitijos, Dzūkijos, Kuršių Nerijos, Trakų ir Žemaitijos regionuose yra valstybiniai rezervatai, parkai, saugomi gamtiniai kraštovaizdžio objektai. Turistus žavi gražūs miestų senamiesčiai, paklausūs kurortai, nemažai nuostabaus grožio kampelių, iš kurių išsiskiria Trakai, Lietuvos feodalinė sostinė, apsupta tyro vandens ežerų grandine.
Turtinga Lietuvos istorija atsispindi mene, architektūroje, religijoje, etnokultūroje. Krašte daug išlikusių istorinių paminklų, pilių ir dvarų. Šalyje rengiama daug turistams patrauklių nacionalinių ir tarptautinių muzikos festivalių. Šių dienų turistai vis daugiau domisi įvairių šalių kultūromis, ypač etnokultūra. Pagirtina, kad Lietuvoje pastaruoju metu sparčiai vystosi nauja turizmo rūšis - kaimo turizmas. Vaizdingi Lietuvos sodžių kraštovaizdžiai bei natūrali gamta domina užsienio ir vietos turistus. Kaimo sodybose galima turiningai praleisti atostogas, gražioje gamtoje organizuoti asmenines šventes, dalykinius susitikimus su užsienio svečiais ar verslo partneriais. Daugumoje tokių sodybų atvykęs užsienietis lengvai susikalbės angliškai, vokiškai, rusiškai, lenkiškai. Lietuvoje turistai gali pasirinkti tokias turizmo formas: pažintinę, sanatorinę, profesinę verslinę, tėvų, senelių žemės lankymą, sportinę, religinę ir minėtą aktyvų poilsį kaime (kelionės dviračiais, vandens sportas ežeruose ir upėse, jodinėjimas, medžioklė, žvejyba, grybavimas, gamtos įdomybių fotografavimas, tradicinių menų ir amatų mokymasis). Čia keliautojai gali tikėtis viso paslaugų paketo vienoje vietoje – nakvynės , maitinimo, pramogų.
Užsienio turistams keliauti Lietuvoje lengvaisiais automobiliais ir autobusais patogu – platus asfaltuotų kelių tinklas. Lietuva lengvai pasiekiama autobusais, traukiniais, lėktuvais, jūrų keltais, jachtomis, kruiziniais laivais. Svečių laukia turistinės bazės, sportinės sveikatingumo stovyklos, kempingai bei nakvynės namai, sanatorijos, moteliai, žvejų ir medžiotojų nameliai, įvairių žvaigždučių lygio viešbučiai, užsienio viešbučių tinklai. Apie turizmo galimybes išsamiai informuoja visi Lietuvos informaciniai centrai, talpinantis išsamią informaciją internetiniuose puslapiuose.
Kadangi turizmas yra pelninga aktyvaus poilsio ir sporto šaka, šalies įžymybės turi būti valstybės remtinos ir visokeriopai puoselėjamos tam, kad išliktų patrauklios ir lankytinos.
2.5. Senolių godos
Įpusėjęs į devintą dešimtmetį, gyvenantis vienintelėje santuokoje, netrukus švęsiantis deimantines vestuves, perėjęs Stalino represinius „universitetus“, būdamas pensininko statuso dažnai pagalvoju apie šių laikų senjorų gyvenimo ypatybes.
Tarpukario Lietuvoje, esant tvirtoms religiniais pagrindais įteisintoms kaimo gyventojų šeimoms, kurios sudarė keturis penktadalius visų šalies šeimų, senoliai paskutiniuosius metus nugyvendavo artimųjų pagarbiai karšiami, nors nei pensijų, nei kitokių valstybės paramų negaudavo. Šeimoje jie dirdavę tik tiek, kiek patys panorėdavę – dažniausiai laiką leidę su vaikaičiais, perduodami šiems kartų išmintį ir dvasinį ryšį. Tie, kurie šeimų ir žemės neturėjo, glaudėsi pas pažįstamus kažką padirbėdami, duoneliaudami po kaimus ir miestelius. Vienišus senelius globodavo visas kaimas.
Tarybiniais metais, prasidėjus vienkiemių naikinimo bumui, vystantis pramonei miestuose, sparčiai mažėjo kaimo gyventojų skaičius. Iškilo senolių problema. Vieni išvažiavo gyventi į miestus, kiti pasiliko vienkiemiuose arba persikėlė į netoliese esančias naujas gyvenvietes, treti prisiglaudė senelių namuose. Visų kategorijų seneliai gyveno vaikų remiami, gaudami skurdžias pensijas, prisidurdami derliumi iš 60 arų.
Ne mažiau skursta Lietuvos senoliai ir dabar - laisvosios rinkos dienomis. Kai pinigai tapo vieninteliu gyvenimo tikslu, kai jie įgyjami bet kuriomis priemonėmis, vienišų senolių pensijos, net gyvybės tapo jaunų, net nepilnamečių plėšikų grobiu.
Keičiasi samprata apie šeimos stabilumą. Yra grėsmė, kad šeima, kaip institutas, gali visai išnykti. Dažnai kuriamos „pseudo“ šeimos, neįteisintos jokiais dokumentais, todėl skyrybų atveju kyla nemažai problemų. Šiuo atveju turime reiškinį, kai ne visuomenė laikosi įstatymų, o įstatymai turi būti keičiami, kad būtų apgintos abiejų pusių teisės skyrybų metu. Dauguma tėvų nepažįsta savo paliktų vaikų, nemoka alimentų, vaikai nepažįsta nei tėvų, nei senelių. Suyra kartų ryšys, seneliai praranda viltį sulaukti senatvėje artimųjų paramos.
Nemaža visuomenės dalis gyvena šia diena ir nepagalvoja, kad teisinėje valstybėje gali turėti viską, bet taip pat gali likti ir be nieko. Tas pats galioja ir jaunimui, kuris sutinka gauti atlyginimą vokelyje ir nesusimąsto, iš ko gyvens, kai ateis pensinis amžius.
Valstybės ir verslininkų pastangomis plečiamos senelių pensionų tinklas. Deja, verslininkai, užsimoję pakeisti Lietuvoje įprastą neigiamą požiūrį į globos namus, siekia gauti kuo didesnį pelną. Pastatė Birštone „Karališkąją rezidenciją“, paslaugomis ir aplinka prilygstančią penkių žvaigždučių viešbučiui, kur labai brangiuose apartamentuose laukiami, kaip jie vadina, pasiturintieji pensininkai, o, atvirai kalbant, turtingi užsienio lietuviai ir tokio pat lygio vietiniai. Jeigu tokios brangios paslaugos bus paklausios, panašių statinių atsiras ne vienas. Teisindamiesi dėl paslaugų brangumo, rezidencijų šeimininkai siūlo parduoti savo būstą ar kitokį vertingą turtą. Jie nesuvokia, kur gyvena.Tas turtas ar būstas reikalingas senolių šeimoms, neišgalinčioms įsigyti naujų būstų, o vienišų senelių pinigų už parduotą nuosavybę gali ir neužtekti iki gyvenimo pabaigos. Ar nekyla klausimas, jog skurdaus gyvenimo verčiamas kas nors galėtų senukams gyvenimo kelią ir patrumpinti.
Šiandieniniai pensininkai – karta, pabuvojusi lageriuose, tremtyje, pokario metais veltui vergavę kolchozuose, už kapeikas dirbę gamyklose, stovėję eilėse nuo „didžiojo brolio“ likusių kanopų. Jų rankomis sukurtos vertybės sukrovė pirmuosius milijonus šiandieniniam „elitui“. Lietuvos pensininkai, užsitarnavę poilsį, turėtų būti verti pagarbos, nuoširdaus dėmesio, reikalui esant turėtų turėti teisę naudotis žmogaus orumo nežeminančiais globos namais, būtinomis paslaugomis.
Kita pensininkų gyvenimo rakštis – vaistų brangumas. Vieni vaduojasi tik kompensuojamais vaistais (kuriuos kartais tenka nusipirkti visa kaina), kitiems reikalingi vitaminai ir papildai. Pastarųjų įsigijimas priklauso nuo finansinių galimybių. Akivaizdu, kad vaistai nuolat beatodairiškai brangsta. Valstybinės farmacijos kontrolės tarnybos, ligonių kasa negali sutramdyti vaistų gamintojų ir vaistininkų apetitų. Labai skaudus nežmoniško pabrangimo atvejis (su kombinacijos prieskoniu) įvyko pritariant Valstybinės farmacijos kontrolės tarnybai – kaip neveiksmingas ir net žalingas vaistas buvo uždraustas ukrainietiškas „Validol“, kainavęs 7 centus už tabletę. Netrukus farmacininkai vaistinėms pateikė aprobuotas tokios pat paskirties tabletes, bet jau po 20 centų, o dabar tos pačios ukrainietiškos tabletės į vaistines sugrąžintos po 50 centų už vieną. Deja, tokiais „stebuklais“ niekas nesidomi ir negina vartotojų teisių. Minėti vaistai širdininkų mėgiami dėl jų veiksmingumo. Tegul tai bus kai kam ir placebo pakaitalas.
Šiuo metu labai trūksta į senų žmonių tikslinę grupę orientuotų marketingo ir kitų paslaugų organizavimo. Tam tikslui galėtų būti sukurta institucija, kuri už nedidelį metinį nario mokestį, teiktų įvairias draudimo paslaugas, skelbtų konkursus tam tikroms vaistų grupėms įsigyti mažesnėmis kainomis, organizuotų senoliams įperkamas turistines keliones ir teiktų kitas naudingas paslaugas.
Visuomenėje polemizuojama dėl Seimo pilietinės priežiūros vykdymo. Šią priežiūrą turėtų vykdyti nepartiniai, išsilavinę, žinomi visuomenėje senoliai. Svarbiausias jų seime buvimo tikslas – vadovaujantis savo gyvenimiška patirtimi, aktyviai dalyvauti svarstomų įstatymų debatuose, pramatyti ir užkirsti kelią visuomenei kenksmingiems sumanymams, stebėti, kad priimamuose teisės aktuose neliktų landų jiems apeiti. Senoliai į Seimą būtų renkami pagal nustatytą narių skaičiaus kvotą, suteikiančią galimybę įtakoti plenariniuose posėdžiuose priimamus sprendimus. Kandidatais į Seimą jie būtų registruojami vienmandatėje rinkimų apygardoje, gavus jų asmeninius pareiškimus ir nereikalaujant surinkti tūkstančio rėmėjų parašų. Į seimo senolių frakciją mandatus gautų apygardoje daugiausia rinkėjų balsų gavę kandidatai. Nepartinių senolių atstovų aktyvus dalyvavimas Seimo darbe paskatintų jo narius produktyviau ir skaidriau dirbti, paragintų kitus senolius dalyvauti visuomeninėje veikloje ir pagal galimybes dirti, kad gausi pensininkų armija, sudaranti ženklią gyventojų dalį, padėtų sumažinti patyrusių, kvalifikuotų darbuotojų stygių šalies ūkyje.
2.6. Į Vakarų Europą per Lietuvą
Sparčiais tempais augančios Azijos valstybių ekonomikos na visai panašios į Vakarų kapitalistinių šalių ekonomiką. Daugumoje iš jų yra reguliuojamos kapitalistinės sistemos, vyriausybės nėra linkusios leisti privačiam sektoriui savivaliauti. Stengiamasi pritaikyti mokesčių sistemą, stimuliuojančią, pavyzdžiui, naujos produkcijos gamybą.
Keturiose Azijos šalyse: Japonijoje, Taivanyje, Singapūre ir Pietų Korėjoje pavyko išvengti nepozityvaus valstybės kišimosi. Tai sudarė sąlygas vystytis rinkai, jos spartus klestėjimas pranoko visus lūkesčius: stabilūs augimo tempai, aukštas asmeninių pajamų vidurkis. Dažnai ten akcentuojamas rodiklis – taupumo laipsnis. Azijiečiai sutaupo apie trečdalį gaunamų pajamų.
Azijos šalių ekonomika yra verta dėmesio, nes iš to kontinento į Lietuvą atvykę asmenys dažnai čia pradeda savo verslą. Mūsų verslininkams atsiranda galimybė bendradarbiauti, užmegzti ryšius su Azijos verslininkais, ten investuoti, plėtoti verslą, eksportą.
Prekių eksportas laivais iš Tolimųjų rytų į Europą yra labai tolimas ir patiria daug nuostolių dėl piratų nusikalstamos veikos. Dėl šių priežasčių ieškoma trumpesnių ir saugesnių kelių į Europos rinkas. Tokiems jų planams įgyvendinti būtina parodyti iniciatyvą ir plačiau atverti Klaipėdos jūrų uosto vartus.
Pastaruoju metu Lietuvos turistai dažnai lankosi, poilsiauja Azijos šalyse. Jau praeito šimtmečio trečio dešimtmečio pradžioje lietuviai galėjo daug sužinoti apie Azijos šalis, kai Matas Šalčius aprašė savo kelionių įspūdžius, pateikdamas įdomius geografinius, istorinius, etninius faktus.
2.7. Klimato kaitos įtaka Lietuvos ateičiai
Klimatas Lietuvoje kinta nepaaiškinama linkme. Pastarųjų metų žiemos ir vasaros pasižymėjo aukštesnėmis temperatūromis, palyginti su ankstesniais dešimtmečiais. Jeigu tokie atšilimai ilgai tęsis, tai Žemėje ties pusiauju bus nepavydėtina padėtis, o toliau į šiaurę ar pietus keisis visa gamtos augalija ir gyvūnija bei pasaulio vandenynų lygis, kadangi jie sudaro keturis penktadalius viso Žemės rutulio paviršiaus.
Klimatas kinta vaikantis spartaus ekonomikos augimo, ženkliai didėjančio transporto (ypač lėktuvų ir automobilių) priemonių skaičiaus. Sparčiai didėjanti anglies dvideginio emisija į atmosferą sukelia Žemėje šiltnamio efektą. Tai įtakoja ir trečiose šalyse iškirstų miškų plotai, turintieji didelę įtaką Žemės paviršiaus klimato formavimuisi.
Lietuvoje yra pakankamai drėgmės, ateityje bus dar daugiau. Vasaros taps visai neprognozuojamos, o žiemos šiltesnės, liūdnesnės – be žiemos džiaugsmų. Būsto šildymo kaštai dėl padidėjusios drėgmės gali net padidėti. Galime netekti ir trupučio turimo kontinentinio klimato.Prisitaikymas prie klimato kaitos pareikalaus nemažų žmonių pastangų. Iškyla grėsmė prarasti žymią dalį teritorijos. Kuršių nerijos liktų tik maži kalneliai dėl padažnėjusių audrų. Klaipėdos uostą reikėtų perkelti nežinia kiek ir kuria kryptimi. Mūsų žemyną dažniau aplankys galingos audros, viesulai ir taifūnai. Kadangi Lietuvoje naujų gamtos išteklių neatsiras, be to, neteksim ir turimų, vadinasi perspektyva geriau gyventi sumažės.
Oro ir vandens tarša nepripažįsta valstybių sienų. Pasaulyje klimato kaitos tempus stengiamasi sumažinti ribojant gamtos taršą. Kadangi ribotas teršimas yra neišvengiamas, tai kiekvienai valstybei ar kompanijai jo limitai paskirstomi atsižvelgiant į ekonomikai daromą žalą.
Kad prasiskolinusios valstybės tausotų savo miškus ar gamtos rezervatus, gamtosaugininkų organizacijos išperka tas skolas už pažadą ekologiškai vertingas vietoves išsaugoti ateinančioms kartoms. Išsaugoti gamtos turtai valstybei suteikia galimybę eksportuoti atkuriamus gamtos turtus, įkurti gyvūnų rezervatus, įgyvendinti kitas priemones, skatinančias turizmą.
Dėl Rusijos įvestų medienos eksporto mokesčių, padidėjus medienos paklausai, ženkliai išaugo lietuviškos medienos kaina. Iškilo didelis pavojus Lietuvos miškams, nes vertelgos deda visas pastangas privatizuoti valstybinius miškus. Jau dabar krenta į akis plynai iškirstų miškų plotai. Jų atsodinimu privatininkai, turėdami savo valdoje daugiau kaip trečdalį miškų, mažai rūpinasi. Ar nereikės ir Lietuvai taikyti aukščiau minėtą miškų išpirkimo iš skurstančių šalių praktiką?
Jei gražią Lietuvos gamtą pavyktų apsaugoti nuo savų ir užsienio barbarų, tai šylant klimatui kaimo ir pažintinio turizmo sąlygos bus palankesnės, atgys upių laivyba, naujomis rūšimis praturtės augmenija. Priklausomai nuo jūrų lygio kilimo mastų, gali būti, kad Lietuvą sudarys Aukštaitija ir Dzūkija su jūroje likusiomis Žemaitijos salomis.
3. Lietuvos ir Rusijos santykių problematika
Jeigu ir toliau Europos sąjungos valstybių savarankiškumas nesilpnės, Lietuvai reikia apsispręsti dėl pozityvaus sugyvenimo su Rusija strategijos. Jos kūrimą apsunkina kai kurių politinių jėgų sudarytas nepakantumo Rusijai fonas. Lietuva ir Rusija galėtų išlaikyti gerus tarpusavio santykius tik abipusio supratimo ir nuoširdumo atmosferoje.
Carinė Rusija šimtmečius veržėsi prie Baltijos jūros, norėdama išplėsti savo europinės dalies pajūrio erdvę kaimyninių šalių sąskaita. Tokio pobūdžio Rusijos pretenzijos turėtų išnykti, nes turimas dabartinis Baltijos pajūris atitolino Sankt - Peterburgą nuo artimos valstybių kaimynystės, o Kaliningrado srities pajūris plačiai pravėrė langą į Europą. Teritoriniu klausimu Rusijos apetitas patenkintas, o ekonominių, politinių klausimų sprendimas priklauso nuo abipusio supratimo, gerų kaimyninių santykių plėtros.
Sovietų sąjungos egzistavimo metu Rusija buvo pagrindinė Pabaltijo respublikų materialinių išteklių gamintoja ir tiekėja. Mažųjų Sovietų sąjungos respublikų ekonomikos spragos buvo užkemšamos jos sąskaita. Todėl tokios sąjungos sparčia griūtimi labiausiai rūpinosi ir džiaugėsi Rusijos demokratijos pradininkai. Atsikratę tokios naštos, tikėjosi greitai atsitiesti, pasirūpinti savo tautos gerove. Tačiau jų lūkesčius kuriam laikui sugriovė žaibiškai atsiradę ir susiformavę „naujieji rusai“, kurie lagaminais ir vamzdynais išplukdė nemažą dalį finansinių išteklių, sukauptų privatizuojant už kapeikas stambias įmones ir versloves. Šia situacija taip pat pasinaudojo „naujieji lietuviai“. Niekam nerūpėjo visų buvusių sąjunginių respublikų ateitis, nutrūkus per kelis dešimtmečius susiklosčiusiems ekonominiams ryšiams ir stambių, turtingų gamtiniais ištekliais respublikų „broliškai“ paramai. Pačiai Rusijai tokia situacija didelio poveikio padaryti negalėjo, nes jos ekonominė struktūra buvo pajėgi funkcionuoti savarankiškai. Be to, ją išgelbėjo ženklus turimų energetinių išteklių kainų kilimas. Atgijo noras lyderiauti ir politinėje sferoje.
Laikydamasi Europos sąjungos nuostatų, Lietuva rezervuotai ir atsargiai palaiko su Rusija subtilius kaimyninius santykius. Pasirašytos sienų ir kitos ekonominio bendradarbiavimo sutartys. Tačiau visą po atgimimo laikotarpį Lietuva santykiuose su Rusija prisilaiko jos sulaikymo strategijos, kuri, esant dabartinei situacijai, būtina, bet, priklausydami NATO ir Europos sąjungai neturime jaustis vieniši ir nuolat baimintis tapti Kremliaus forpostu Vakaruose. Bet kurios svetimos valstybės kišimąsi į šalies vidaus reikalus turi stabdyti atitinkamos valstybės institucijos. Saugumo jausmas, prevencinis kaimyno kėslų išaiškinimas yra kiekvienos šalies uždavinys. Būtų keista, jei Rusija neturėtų Lietuvoje interesų .
Europos sąjungos valstybės,priklausomos nuo Rusijos teikiamų dujų ir naftos, ieško kompromisinių sprendimų įvairiais bendravimo aspektais. Net Vokietija su Olandija, neatsižvelgdama į Baltijos valstybių prieštaravimus, kartu su Rusija klos vamzdyną Baltijos jūros dugnu, o Italija artimai su ja bendradarbiauja ekonomikos ir kultūros klausimais. Suomija, dėl karo priversta susitaikyti su strategiškai svarbios teritorijos praradimu, nuo pat pirmų paliaubų dienų su savo karo oponentu užmezgė glaudžius ir naudingus ekonominius santykius. Tarpukario metu Suomijos išsivystymo lygis nebuvo aukštesnis už Lietuvos. Apdairiai ir lengvatinėmis sąlygomis prekiaudama su Rytų kaimynu, palaikydama glaudžius ryšius su Vakarų moksliniais tyrimo centrais ir naujausias technologijas taikančiais gamybininkais, pasiekė pirmaujančių valstybių lygį.
Esama situacija rodo, kad Lietuva dar negreit galės atsižadėti Rusijos energetinių išteklių ir jos plačios rinkos. Iki šiol atmintyje išliko, kaip pirmaisiais atgimimo metais nuskambėję aktyvios veikėjos euforiški žodžiai – „Jei rusai užsuks mums kranus – eisim į mišką ir laužus kūrensim“ niekam nesukėlė juoko. Dabar politikai nuogąstauja, kas įvyktų, jeigu dujų magistraliniame vamzdyne įvyktų avarija? Sunku rasti logišką atsakymą, nes nėra atsarginio varianto, panašaus į Būtingės plūdurą. Kadangi Lietuvoje alternatyvos atominei energijai nėra, todėl labai jaudina susitarimo dėl veikiančio branduolinio reaktoriaus sustabdymo (neva neišvengiamo) atidėjimo, naujos atominės elektrinės bei elektros jungčių su Vakarų europinėmis valstybėmis statybos vilkinimo politika. Graudu, kai praturtėję tautiečiai vykdo priešingą valstybės interesams politiką. Netolimos perspektyvos vizija – pagaliau baigsis visos intrigos ir minėti Lietuvai gyvybiškai svarbūs klausimai bus išspręsti.
Svarbiausia, kad bendradarbiavimas su Rusija būtų paremtas praktiškumu ir strategiškai pateisintas, nes ilgalaikė kova su praeitimi kenkia dabarčiai ir ateičiai. Bet kokia Rusijos įtaka bus neveiksni, jeigu susitelkusi tauta jaus valdžios pastovų dėmesį jų intelektualiems ir materialiems poreikiams, o saugumo institucijos laiku likviduos rezidentų veiką.
R e z i u m ė
LIETUVOS VALSTYBINGUMO VIZIJA:
Lietuvos Respublika – parlamentinė demokratinė respublika su mišraus kapitalizmo ekonomine sistema, kurio valdymo procese būdingas valstybinio ir privataus sektorių bendradarbiavimas, siekiant socialinių ir politinių tikslų.
Prezidentas – renkamas visuotiniuose (be tarpininkų) rinkimuose, kaip gabus, strategiškai mąstantis, pasiaukojantis, charizmatiškas, pasišventęs kuriamajam darbui Tėvynės labui, užsitarnavęs didelę visuomenės pagarbą lyderis. Nedelsdamas reaguoja į susidariusią kenksmingą visuomenėje padėtį, veda aktyvią užsienio politiką, atitinkančią Lietuvos interesams.
Seimo nariai – renkami tiesioginiuose rinkimuose vienmandatinėse apygardose, kaip tvirtos politinės valios, atsidavę tik valstybės interesams, o ne asmeniniams ir grupiniams poreikiams tenkinti, plenarinių posėdžių metu aktyvūs, priimant kokybiškus, atitinkančius valstybės poreikiams, be jokių landų apeiti įstatymus. Kovoje su alkoholizmu ir korupcija pasiekti pozityvūs rezultatai.
Partijos – disciplinuotos ir suformuotos griežtai idėjiniu principu, aktyviai dalyvaujančios bendruomenės poreikių tenkinimo klausimų sprendime, funkcionuojančios iš nario mokesčio ir leistinos kultūrinės bei gamybinės veiklos, besirūpinančios aktyvių piliečių dalyvavimu prezidento ir seimo rinkimuose. Tokia veikla geriausiai atestuoja partijas, kurių per rinkimus negali įveikti rinkiminiais populistiniais pažadais besiremiančios partijos. Seime oponuojančių partijų kritika pagrįsta konstruktyviais pasiūlymais.
Vyriausybė – nuolat besirūpinanti krašto ir vidaus saugumu, autoritetingai ir pozityviai įtakojanti laisvosios rinkos subjektų veiklą valstybės ir visuomenės labui, reikli valstybinių institucijų atžvilgiu, kovojanti su korupcija ir šešėline ekonomine veikla bei skatinanti spartų šalies ekonomikos augimą, siekiant pasivyti pirmaujančias Europos sąjungos valstybes – senbuves.
Visuomenė – patriotiškai nusiteikusi, pasiekusi visuotinį aukštą mentalitetą, sauganti tautinį tapatumą globalėjančiame pasaulyje, dinamiškai besikeičianti pažangos link, priimanti naujoves ir naudojanti jas krašto reikmėms ir tautinio savitumo palaikymui.
Valstybinių ir privačių institucijų vadovai – jauni, gabūs vadybininkai, vertinantys vyresnių kolegų sukauptą patirtį, aktyviai diegiantys mokslo rekomenduojamas inovacijas.
Valstybinių ir privačių institucijų darbuotojai – įvairaus amžiaus, turintys reikiamą išsilavinimą, kompetetingi ir iniciatyvūs asmenys, nepriekaištingai besirūpinantys savo institucijų veiklos aukštais rezultatais.
Senjorai – išleidžiami į pensiją, atsižvelgiant į esamą situaciją įstaigoje, asmens norus ir darbingumą. Gyventojų išrinkti senjorų atstovai intensyviai dalyvauja vykdant Seimo darbo pilietinę priežiūrą. Prireikus, senjorams užtikrinamas prieglobstis ir žmogaus orumą atitinkančios sąlygos bei aptarnavimas.
Profesinės sąjungos – skaitlingų profesinių sąjungų susivienijimai įstatymų leidžiamomis priemonėmis aktyviai gina savo narių darbo ir socialinius interesus.
Žiniasklaida – dalyvauja piliečių kultūringumo puoselėjime ir yra kaip „poligonas“, kuriame platus įvairių visuomenės sluoksnių ir užsiėmimų dalyvių ratas gali diskutuoti Lietuvos tolesnio puoselėjimo ir piliečių gerovės klausimais.
Teisėtvarka – aukštos moralės, visu atsidavimu tarnaujanti visuomenei, sėkmingai išbridusi iš tvyrančio korupcinio chaoso. Lietuvoje sukuriama nepakantumo atmosfera visiems įstatymų ir moralinių principų laužytojams, atsikratoma nebaudžiamumo principo.
Mokslas – aukštas mokslo prestižas, pasiektas dėl studentų, mokslininkų ir verslo institucijų glaudaus bendradarbiavimo, kuriant inovacijas ir jas diegiant technologijose, ir sudaręs sąlygas Lietuvai tapti pripažinta pasaulyje inovacijų ir pažangių technologijų valstybe. Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos universitetai, gerai užsirekomendavę pasaulyje, aukštu studijų lygiu vilioja studijuoti savo ir pasaulio šalių absolventus bei bakalaurus.
Energetika – veikia nauja atominė elektrinė. Jos gaminama pigi elektros energija plačiai naudojama gyventojų būstų šildymui, maisto ir karšto vandens ruošimui. Įsteigta valstybinė energetikos institucija, sprendžianti laisvos rinkos sąlygomis palikto savieigai svarbaus energetinio ūkio veiklos, jo vystymo eiliškumo ir krypčių nustatymo, efektyvių energetikos nešėjų panaudojimo ir alternatyvių nešėjų paieškos problemas.
Saugumo užtikrinimas – gyventojų turtą ir ramybę saugo už tai atsakingos institucijos, apgalvotai išdėsčiusios turimas pajėgas. Reikalui esant, patruliavimui gatvėse pasitelkiami savanoriai civiliai gyventojai.
Piliečių ir šeimų gerovė – šalyje maksimaliai sumažėjęs skurdo ir savižudybių lygis. Stiprinamas šeimos institutas, valstybė moraliai ir materialiai skatina gimstamumą. Senatvei palengvinti veikia pensininkų marketingo ir kitų paslaugų teikimo organizacija.
Kelių eismas – palaikoma gera kelių ir gatvių būklė, vairuotojai ir pėstieji gerbia vieni kitus bei laikosi kelių eismo taisyklių, avaringumas labai mažas.
Turizmas – Lietuva gausiai lankoma užsienio turistų, kurie gali pasirinkti įvairias turizmo formas. Kroviniai iš Azijos traukiniais ir laivais per Klaipėdos uostą vežami į Vakarų valstybes.
Klimato kaita – Lietuva, nežymiai pakeitusi kraštovaizdį, visuomenės pastangomis išlieka tokia pati graži ir viliojanti pasaulio turistus savo turtingu paveldu.
Emigracija – emigracijos lygis pastoviai mažėja. Praturtėję emigrantai, jų tarpe dirbę ir baigę mokslus užsienyje mokslininkai ir absolventai, grįžę į Tėvynę, dalijasi įgyta patirtimi su savo kolegomis.
Santykiai su Rusija – Lietuva ir Rusija sėkmingai bendradarbiauja įvairiose srityse abipusio sutarimo, supratimo, nuoširdumo ir nesikišimo į viena kitos vidaus gyvenimą dvasioje.
Dabarties aktualija žvelgiant į ateitį – ankščiau interneto puslapiuose mano gvildenta idėja – Lietuvoje turimą perteklinę elektros energiją (kaip alternatyvą dujoms) plačiau diegti būstams šildyti, maistui ir karštam vandeniui ruošti galų gale įgyvendinta. Rasta būdų atremti suinteresuotų grupių pasipriešinimą ir nutraukti ilgalaikį perteklinės elektros energijos pardavimą Rytams už mažą, bet palankią bizniui kainą. Šalyje turimas efektyvus energetinis kompleksas (atominė elektrinė, hidroakumuliacinė, Elektrėnų ir kitos termofikacinės elektrinės) įgalino efektyviai gaminamą elektros energiją dieną ir naktį naudoti gyventojų buičiai gerinti.
Valstybės vadovų, institucijų ir mokslininkų pastangomis pavyko išgelbėti nuo uždarymo šaliai gyvybiškai svarbų antrąjį branduolinį reaktorių iki naujos atominės elektrinės ir elektros jungčių su Vakarais pastatymo, įrodžius ES apie galimą energijos trūkumą, uždarius jį 2009 m. ir susidūrus su vienintelio elektros energijos tiekėjo patikimumo problema, nežiūrint į Europos Komisijos atsakingų už energetiką atstovų pareiškimus, kad reikėjo galvoti anksčiau, pasirašant stojimo į ES sutartį.