Vieną rytą per radiją nugirdau, neva mirė Rusijos estrados primadona Ala Borisovna. Taip, ta pati – Pugačiova. Pranešimai internete pradėjo sklisti šeštadienį vidurdienį. Dainininkei tądien niekas negalėjo prisiskambinti, užtat Filipui Kirkorovui užuojautą telefonu pareiškė kone pusė Maskvos. Galiausiai paaiškėjo, A. Pugačiova tiesiog prastai pasijuto ir išjungė telefoną. Ji net pareiškė žinanti, kas galėjo paskleisti paskalas.

Pernai panaši žinia buvo paskelbta apie olandų trance muzikos žvaigždę DJ Tiesto. Vilniuje butą turintis didžėjus neva žuvo per avariją. Ši makabriška naujiena pasirodė tinklalapyje, kuriame, kaip teigiama, galima publikuoti kokias tik širdis geidžia naujienas, net pačias didžiausias nesąmones. Po nedidelio tyrimo paaiškėjo, kad DJ Tiesto viso labo pajuto skausmus krūtinėje ir atsigulė į ligoninę.

Aktyviai šioje srityje darbuojasi ir lietuviai. Prieš keletą mėnesių uolus internautas elektroniniu paštu pranešė, neva mirė vienas televizijos veikėjas. Savaime suprantama, jis iki šiol gyvas – ką tik linksmai šėliojantį mačiau vienos laidos anonse.

Neseniai teko išgirsti dainą, kaip du vandens lašai panašią į radijo stotyse skambantį hitą. Skirtumas bene vienintelis – kalba. Pirma mintis – plagiatorius. Antra mintis – kuris? Dainą gavau su prierašu, kad nesąžiningas – mūsų atlikėjas. Bet juk visai nesunku pasitelkti į pagalbą kompiuterį, pagaminti kažką panašaus į žinomą kūrinį ir visiems garsiai trimituoti apie pažeistas autorines teises.

Eglė Digrytė:
Internetas – ne koks nors paplepėjimas su draugu apie seksualinius nuotykius, o milijoninė auditorija. (...) Prieš paleidžiant į virtualią erdvę „antį“ reikėtų pagalvoti, jog nekaltas melas gali sukelti ne tik skausmą vieno žmogaus artimiesiems, bet ir masinę psichozę.

Na ir ką – girdėjau. Tačiau nepatikėjau, kol nepatvirtino patikimesni šaltiniai. Jie nepatvirtino. Peršasi išvada – ne viskas yra absoliuti tiesa, kas skelbiama žiniasklaidoje. Ypač ten, kur žinias skleidžia jokios atsakomybės nejaučiantys žmonės. Tai – akmuo į žurnalistų daržą, bet nebijau jo mesti. Žinoma, viena yra nuomonės, ne visiems patinkančios ir ne visada teisingos, skelbimas, visai kas kita – tikrovės neatitinkančių faktų, ypač susijusių su tokiu skaudžiu dalyku kaip mirtis, išsigalvojimas.

Šios istorijos priminė kažkada matytą amerikiečių filmą “Paskalos”. Trys bičiuliai nusprendžia atlikti socialinį eksperimentą – paskleisti gandą ir pažiūrėti, į ką jis pavirs. Koledže pasigirsta žinia, neva viena mergina vakarėlyje prarado nekaltybę. Trumpai tariant, viskas baigėsi nekaip – tiek eksperimentuotojams, tiek jų sukurtos istorijos herojei.

Internetas – ne koks nors paplepėjimas su draugu apie seksualinius nuotykius, o milijoninė auditorija. Užtenka komentaruose prie vieno teksto užsiminti “girdėjau, rytoj brangs benzinas”, kad bent keletas vairuotojų pakeliui į namus užsuktų į degalinę – dėl viso pikto.

Visuomenės nuomonės veikimas per įvairias komunikacijos sritis (viešuosius ryšius, reklamą, žurnalistiką) turint trumpalaikių arba ilgalaikių tikslų – taip komunikacijos teoretikas Georgijus Počepcovas apibūdino informacinius karus. Žiniasklaida tam yra ypač paranki, juolab internetas. Manipuliavimas informacija dažnai suvokiamas kaip kryptingas nuomonės formavimas tarpvalstybiniu lygiu, siekiant paveikti visos visuomenės ar didelės jos dalies nuomonę ir panašiai, tačiau tai juk gali liesti ir vos vieną šeimą.

Virtualioje erdvėje galima paskelbti bet ką: kad jūsų dėstytojas gėjus, kažkurioje parduotuvėje parduoda prarūgusias salotas, kaimynui nustatė paukščių gripą, elektroninio pašto laiškai su pavadinimu “Labas” yra užkrėsti virusu, o populiarus politikas muša žmoną. Į ką visa tai pavirs, galima tik spėlioti.

Prancūzų filosofas Jeanas Baudrillardas savo knygoje “Simuliacija ir simuliakrai” rašė, jog sukurta – simuliuota – kopija dažnai tampa tikresnė už originalą (pavyzdžiui, dauguma Žemės rutulį įsivaizduoja kaip gaublį, o ne planetą). Panašiai galima pirmiau sukurti tam tikrą scenarijų, pavyzdžiui, butų brangimo, o paskui stebėti, kaip butai iš tiesų brangsta, nes dėl gando žaibiškai padidėja jų paklausa.

Prisimenate istoriją apie citrinas, į kurias prekybos centruose neva buvo įšvirkščiama skysčio su ŽIV užkratu? Kokiam nors nestabilios psichikos medikui ar užsikrėtusiajam ŽIV galėjo kilti mintis tai pabandyti. Neduok Dieve, kad po kvailų pokštų apie mirtis vienas ar kitas žmogus tikrai numirtų. Tačiau sunku paneigti, kad tai nėra tam tikra J. Baudrillardo aprašyta simuliacija.

Sigitas Parulskis neseniai taikliai pastebėjo, kad mirtis žiniasklaidoje tampa preke. “Dabar matyti, kad dar geresnė prekė yra mirštantis, tai yra sunkiai sergantis arba merdėjantis žmogus”, - sakė jis, apgailestaudamas, kad žiniasklaidoje nuolat pasirodo “keisti tekstai su žymių žmonių sąrašais”, kuriuos įtraukiami tie, kurie serga ar yra neseniai sirgę sunkiomis, dažniausiai nepagydomomis ligomis arba nuo tų ligų jau mirę. Taigi visi tarytum laukia, kol kas nors iškeliaus Anapilin, kad lyg maitvanagiai akimirksniu galėtų pasičiupti šią žinią ir šaukti visam pasauliui.

Dezinformaciją – tyčia viešai paskleistą melagingą informaciją – įstatymai skelbti draudžia. Žiniasklaidai ar viešai kalbantiems asmenims – taip. O interneto lankytojams, dažnai prisidengiantiems tik IP adresu? Gal prieš paleidžiant virtualią erdvę „antį“ reikėtų pagalvoti, jog nekaltas melas gali sukelti ne tik skausmą vieno žmogaus artimiesiems, bet ir masinę psichozę.