„Kiek reikia pinigų, tiek ir yra, - patikino sostinės savivaldybės Energetikos ir ūkio departamento direktoriaus pavaduotojas Antanas Mikalauskas. – Biudžete atskira eilute numatyta lėšų miestui tvarkyti. Už juos valomi ir barstomi gatvės bei šaligatviai, sodinamos gėlės, trykšta fontanai. Nėra taip, kad valom valom, baigiasi pinigai ir viskas – gatvės liks apsnigtos. Kiek reikia, tiek valysime, bet tuomet kentėsime vasarą“.
Tačiau paprašytas paminėti tikslią pinigų sumą, ponas A. Mikalauskas nutilo: „Nenorėčiau sakyti. Lėšų skiriama nemažai, todėl žmonės iš kokios Pirčiupio gatvės, kaip man jau buvo, gali piktintis, kad jos nevalome“.
Išgirdęs repliką, kad per atlydį tenka braidyti net tokiose nemažose gatvėse kaip Kalvarijų, kuri, beje, driekiasi visai netoli savivaldybės pastato, A. Mikalauskas nustebo: „Tai norite, kad ir vandens nebūtų? Dabar juk visur upės plaukia“.
Žiemą kliūčių ruožas dar pailgėja: sniegas ir ledas (kurie atšilus išvagoja gatves bei šaligatvius purvinomis upėmis), ant batų baltas dėmes paliekančios ir mašinas „graužiančios“ druskos, pusnimis užversti ir niekuomet neišvalomi kiemai bei siauresnės gatvelės.
Lietuviškas vidutinių platumų klimatas, su juo vargiai pajėgiantys kovoti valdininkai ir kelininkai tuomet suveria ištisą nelaimių grandinę. Po kiekvieno didesnio sniego ar stipresnio šaltuko nenuvalius gatvių ir šaligatvių padaugėja avarijų bei traumų, kamščiai driekiasi nuo sankryžos iki sankryžos, žmonės vėluoja į darbą.
Yra paskaičiuota, kad viena papildoma poilsio diena valstybei kainuoja maždaug 80 mln. litų. Tikriausiai per drąsu būtų sakyti, jog dėl rytinio vėlavimo „nuplaukia“ milijonas kitas, tačiau vien tai, kad žmonės tampa gerokai irzlesni ir atvykę į darbą (jei iki tol nepakliūna į avariją) pirmiausia nuoširdžiai iškeikia gamtą bei valdžią, o tik po to imasi tiesioginių pareigų, darbdavių tikrai neguodžia.
Savivaldybės ir avarinių tarnybų darbuotojai visuomet sugalvoja pasiteisinimų, kodėl gatvės ir šaligatviai atrodo taip, kaip atrodo. Vienas dažniausiai girdimų žiemą – pagal gatvių priežiūros taisykles net pagrindines Vilniaus gatves reikia pabarstyti ir nuvalyti tik per 3 valandas nuo snigimo pabaigos. Kitaip tariant, jei snigs savaitėlę, keletą dieną valyti gatvių lyg ir nereikėtų.
Pylos gauna ir gyventojai, mėgstantys (greičiau priversti) gatvių pakraščiuose palikti automobilius ir taip apsunkinantys valymą. Be to, kelininkams nuolat trūksta technikos. Galų gale tas lietuviškas oras toks neprognozuojamas – žiūrėk, ima ir priverčia sniego vidury žiemos...
Yra ir „vasarinių“ argumentų sąrašėlis. Štai pernai po vienos Vilnių užtvindžiusios liūties vienas avarinės tarnybos darbuotojas teisinosi, kad gatvės nutiestos dar sovietmečiu, kanalizacija nepritaikyta lietuviško lietaus kiekiui. Siauro skersmens vamzdžiai esą pritaikyti tik fekalijoms.
Teko girdėti ir skundų, kad nerūpestingi seniūnijų darbuotojai, vasarą nušienavę gatvių pakraščius, tingi išvežti žolę. Jei iš karto pliūpteli liūtis, žolė, taip pat praeivių numesti polietileniniai maišeliai ir buteliai, nešami stiprios vandens srovės, užkemša lietaus kanalizacijos angas.
Nei vairuotojai, nei pėstieji nekalti, kad žiemą sninga, vasarą lyja, o gatvės po to kartais tampa be pačiūžų ar kaliošų neįveikiamos. Norėčiau tikėti, kad kelininkai net per didžiausias gamtos išdaigas piktybiškai neignoruoja gatvių (tiesa, neseniai stebėjau, kaip pusamžis vyriškis kasė sniegą nuo šaligatvio: truputį – į dešinę, truputį – į kairę, kad būtų galima eiti iš abiejų pusių, o per vidurį – pusnis, kuri ištirpusi ir pavirto upe).
Sakykime, kad ir savivaldybėje sėdintys valdžios vyrai sniego ar vandens iš dangaus nesustabdys, nebent pasiraitotų kelnes ir imtųsi patys vaduoti gatves bei šaligatvius iš žiemos gniaužtų. Tačiau jie valdo pinigus, už kuriuos būtų galima nupirkti šiek tiek naujos technikos, pakeisti kanalizaciją bent jau „etatinėse“ potvynių vietose (pavyzdžiui, Geležinio Vilko ir Ukmergės gatvių sankryžoje ar Žalgirio gatvėje). Na, bent pripirkti sniego kastuvų, surinkti būrį dar neemigravusių bedarbių ir gražiai jų paprašyti nukasti bent jau šaligatvius.
Kalbant rimtai – nejaugi sunku taip sustyguoti miesto tarnybų darbą, kad po kiekvienos stipresnės pūgos, netikėto šaltuko ar vasaros liūties automobiliai neįstrigtų gatvėse, avarijų ir traumų statistika nešokteltų į viršų, o gyventojai nekeiktų valdžios bent jau dėl nevalomų gatvių? Trūksta pinigų? Siūlau, pavyzdžiui, apmalšinti ambicijas tiesti milijonus litų atsieisiančias tramvajaus linijas.
Politikai, norintys atimti iš Artūro Zuoko sostinės mero kėdę, rinkimų karštinėje galėtų čiupti fotoaparatus ir pereiti per keletą gatvių. Sniego vėpūtiniuose stringančios ar smagiai per vandenį skriejančios mašinos ir ant ledo slidinėjantys ar balose braidantys pėstieji (laimė, jei darbą jie pasiekia tik šlapiomis kojomis, o ne išmaudyti gatvės purve) būtų geriausia antireklama dabartinei valdžiai.
Deja, į kurią partiją nepažvelgsi, vis nusibodusi ir neteikianti jokių vilčių. Tačiau jei kuri nors įsipareigotų bent jau sutvarkyti Vilniaus gatves, tikrai atiduočiau savo balsą.