Pavykus KT pirmininke paskelbti D. Jočienę, pavykus Apeliacinio Teismo teisėju prastumti E. Pašilį, dabar buldozeriu prezidentas stumia esą analogų neturintį, niekada neklystantį ir visa galva aukščiau visų esantį buvusį KT teisėją E. Šileikį. Tai tą, kuris nuolat patarinėja „MG Baltic“ korupcijos byloje pastarosios naudai.
Po išteisinamojo teismo sprendimo Masiulio ir „MG Baltic“ byloje, regis, įsigali teisinėje sistemoje šileikiai teisėjų mantijomis. Pasisakydamas apie pateiktus kaltinimus dėl E. Masiuliui perduoto maišelio su degtinės butelio dėžute ir pinigais, teismas pažymėjo, kad tą patį vakarą pareigūnai atliko kriminalinės žvalgybos veiksmus ir dėžutėje rado 90 tūkst. Eur, E. Masiuliui priklausančioje rankinėje – 16 tūkst. 200 Eur. Anot teismo, nėra duomenų, kad 16 tūkst. 200 Eur. E. Masiulis gavo iš R. Kurlianskio, šiuos pinigus jis turėjo dar prieš susitikdamas su R. Kurlianskiu.
Tuo metu kalbant apie 90 tūkst. Eur., kuriuos R. Kurlianskis perdavė E. Masiuliui dėžutėje, teismas atkreipė dėmesį, kad nėra duomenų, jog šie pinigai turėjo būti skirti Liberalų sąjūdžiui, o E. Masiulis nurodė, kad pinigus iš R. Kurlianskio skolinosi asmeninėms reikmėms, nes ketino įsigyti nekilnojamojo turto.
Vis dėlto teismas pažymėjo, kad paskolos sutartis, kurią E. Masiulis ir R. Kurlianskis ikiteisminio tyrimo metu pateikė STT tyrėjams, nebuvo patvirtinta pas notarą, o susitarimą buvo pasirašęs tik E. Masiulis.
Pasiskaitykite pono konstitucinės teisės žinovo ir super eksperto E. Šileikio žodinę diarėją ir suprasite, kaip teismas sugebėjo išteisinti praturtėjusį politiką, tampriai susietą su verslu: „Asmuo, tenkindamas savo ar kito asmens interesą, juo labiau pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį tarnaujantį ar tarnauti galintį bendrai tautos gerovei įstatymu ar kitaip teisiškai reguliuojamos ūkinės ar ūkiškai reikšmingos socialinės kultūrinės veiklos srityje, už pageidaujamą Konstitucijoje Seimo statute ar kitame įstatyme nustatytų Seimo narių teisių įgyvendinimą įstatymų leidybos procedūrose ar veiksmų tas teises įgyvendinant atitikimą tos ar kitokios Seimo funkcijos vykdymo procedūros stadijose, Seimo nariui ar jo nurodytam rekomenduotam kitam su tuo Seimo nariu ekonomiškai turtinių interesų lygmenyje esmingai nesusijusiam ir pelno nesiekiančiam asmeniui, veikiančiam socialinėje kultūrinėje ar politinėje srityje, pasiūlo, susitaria duoti arba duoda bet kokį formaliai teisiškai nenumatytą atlygį (o jo gavėjas pažada ar sutaria jį priimti ar priima) juo labiau politinį atlygį ar įstatyme numatytą paramos, labdaros ar aukos forma turtinį atlygį tam kitam nurodytam rekomenduotam asmeniui“.
Nesupratote? Jo tekstas nepakenčiamai ilgas, įmantrus, nekankinsiu. Tai, ką šis Konstitucinės teisės ekspertas iš tikrųjų sako man, ne teisės ekspertui, reiškia – Seimo nariui galima duoti kyšį. Anot E. Šileikio, Konstitucijos 55 ir 59 straipsniai nesuponuoja draudimo Seimo nariui duoti ar imti kyšį. Regis, Vilniaus apygardos teismas įdėmiai susipažino su E Šileikio išvedžiojimais.
Akivaizdu, kad prezidentas G. Nausėda eina va bank, teikdamas Seimui E. Šileikio kandidatūrą, nors pastarasis nepateikė būtinų sveikatos ir patikimumo pažymų. O ir saugumo ekspertas Marius Laurinavičius paskelbė kandidatą grėsme Lietuvos nacionaliniam saugumui. Prezidentas, tyčiodamasis iš Seimo narių, siūlo jiems ieškoti Seimo stalčiuose neegzistuojančių pažymų apie teikiamą asmenį. Prezidentą stojo ginti jo teisės patarėja Jūratė Šovienė.
Ji paskelbė, esą E. Šileikiui nereikia jokių pažymų, bet G. Nausėda siūlo jų ieškoti Seimo stalčiuose. „Joks įstatymas nekelia reikalavimų prieš paskiriant tokius asmenis į pareigas pateikti sveikatos pažymą bei darbo su įslaptinta informacija leidimą“, deklaruoja prezidento patarėja.
Ar prezidentas viešai nesutaria su patarėja ir jeigu taip, ar patarėja sąmoningai pakišo kiaulę, t. y. E. Šileikio kandidatūrą į LAT teisėjus? Prezidentui buvo pateikta visa informacija apie kandidatą, bet prezidentas, žinia, skaityti nemėgsta. O kai pagaliau prisivertė, ėmė tyčiotis iš Seimo, taip bandydamas išsisukti iš gėdingai kvailos padėties. Pastaroji išties kvaila, nes buvęs KT pirmininkas D. Žalimas teigia, kad pažymos stojančiam į valstybines pareigas asmeniui yra būtina prielaida tas pareigas gauti bei eiti.
D. Žalimas: „Vadovaujantis argumentum ad absurdum sutikime su prezidentūros pateiktu Teismų įstatymo aiškinimu. Tada gausime tai, jog buvimas kadaise (be kita ko, KT) teisėju kartu reiškia ir išvadą, jog asmuo likusiam gyvenimui automatiškai laikytinas sveiku kitoms teisėjo pareigoms užimti. Tarsi sveikatos būklė negalėtų kisti.
Panašiai ir su asmens patikimumu ir lojalumu Lietuvos valstybei: vien tik biografinis teisėjo pareigų užėmimo praeityje faktas turėtų įpareigoti valstybę pasitikėti tokiu asmeniu visą likusį gyvenimą, nors buvęs teisėjas ir megztų ryšius su priešiškų užsienio valstybių atstovais ar įtakos agentais, neskaidriomis verslo struktūromis, organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis, parsidavinėtų bet kam su savo know how. Kitoks aiškinimas neatitiktų nei bendrų Teismų įstatymo tikslų, nei Konstitucijos, suponuojančių, jog teisėju gali būti tik tinkamas šioms pareigoms pagal sveikatos būklę, taip pat patikimas ir lojalus Lietuvos valstybei, taigi ir nepriekaištingos reputacijos, asmuo“.
Kandidato į LAT teisėjus patikimumu suabejojo ir M. Laurinavičius: „Įdomu, kur dar nuves mus šis beatotairiškas prezidento pasiryžimas Aukščiausiojo teismo teisėju įtaisyti su Rusija susijusios (bent jau dėl ryšių su „Rosatom“) ir į didžiausią pastarųjų metų korupcijos skandalą įsivėlusios bendrovės talkininką? Pasitelkęs prezidento leksiką apie rūkymą turbūt turėčiau konstatuoti, kad nacionalinis saugumas tokiomis aplinkybėmis ir taip elgiantis šalies vadovui turbūt „rūko kamputyje“ (nors gal ir už mokyklos garažų)“.
Paprastai citatas naudoju labai taupiai, bet šiuo atveju jos būtinos, siekiant nepasirodyti, kad laužiu problemą iš piršto. Tokiu atveju nieko nėra įtaigiau už autentiką. Antraip sunku patikėti, kad prezidentas G. Nausėda yra tiesiogiai valdomas pavojingai nusikalbančių patarėjų.
Deja, tie nusikalbėjimai jau tampa tendencija. Istorija dar nepamiršo nesuprantamų prezidento viražų – paplojimų per petį antivakseriams, pasiruošusiems apversti Seimą „nafig aukštyn kojomis“. Nepamiršta ir parama visokiausiems fašistuojantiems pseudo institutams, neva kovojantiems už „laisvą“ visuomenę. Nors jų argumentacija nei kiek nesiskiria nuo putinistinio fašistinio žargono.
Jau nebestebina, kad Apeliacinio teismo teisėju teiktas ir jau paskirtas teisėjas aiškina, kad žydų žudikas Krištaponis kaip ir nėra žydų žudikas, nes teismas kaip ir neįrodė jo kaltės, kai tuo tarpu LGGRTC juodu ant balto kerta, kad viskas įrodyta, neatsakytų klausimų nėra. Ir kas? Paminklas žudikui vis dar stovi, o neteisėtai prikalta garbės ir atminimo lenta niekuo, anot istorikų, nenusipelnusiam nacių kolaborantui ir Holokausto dalyviui J. Noreikai vis dar kaba sau ant Vrublevskio bibliotekos sienos.
Ne pirmą kartą ir ne du Lietuvos prezidentai puola naudotis radikalia, dažniausiai politiškai neišprususia visuomenės dalimi, siekdami pakelti savo reitingus. Turėjome R. Paksą, įtikėjusį raganos pakrautu tualetiniu popieriumi, D. Grybauskaitę rėmusią violetinius nusikaltėlius, tvirkinusius vaiką ir dalį Lietuvos visuomenės.
Šiandienos Lietuvos prezidento G. Nausėdos žaidimai su dešiniaisiais radikalais, garbinančiais Vengrijos ministrą pirmininką V. Orbaną, įgauna pavojingą mūsų demokratinei visuomenei pagreitį. Kuo arčiau prezidento rinkimai, tuo įžūliau bandoma susodinti į svarbias vietas, pvz. LNRTV ir į teismus savus žmones.
Mat jų pažiūros atitinka Lietuvos dešiniųjų radikalų svajones orbaniškai valdyti Lietuvą. Tačiau nuo Vengrijos Lietuva skiriasi tuo, kad esame kelių valandų atstumu nuo dviejų žiaurių diktatorių rytuose. Tarp mūsų nėra nei Lenkijos, nei Ukrainos buferio. Dalis visuomenės akivaizdžiai palaiko fašistinį Putino režimą, ką parodė LRT ir M. Laurinavičiaus atlikti tyrimai.
Šiame kontekste dėl reitingų pavojinga siekti orbanizuoti Lietuvą per užpakalines duris, neva niekam nematant ir negirdint. Seimas neturėtų leisti prezidentūrai tyčiotis. Atvirkščiai, Seimo nariams derėtų atidžiai stebėti prezidentūros siūlomus į svarbius valstybinius postus asmenis, nes vieną dieną, atidarius stalčius, tikrai į juos pažvelgs V. Orbanas.
