Štai V. Laučiaus straipsnį, teiginys: „...vertybinė laikysena gali susidurti su tokiais iššūkiais, kurių spaudimą labai sunku atlaikyti. Vienas tokių iššūkių yra realybė. Tikrovė. Tai, kas gali priversti nustebusį rinkėją pradėti kelti nepatogius klausimus vertybinės politikos autoriams bei vykdytojams“. Neapsiriksiu teigdamas, kad tuos pačius nepatogius klausimus 1988, 1989, 1990,1991 masiškai kėlė aklai nekentę Sąjūdžio ir tos dalies tuometinės visuomenės, pasirinkusios Vertybes, o ne Tikrovę. Pamenate?
Ir mums tuo metu ne tik sovietinis diktatorius patarė patylėti, bet ir gera dalis senosios Europos demokratiškai išrinktų valdytojų. Sakė, kad prieš Tikrovę nepašokinėsi. Ir kuri visai nesenai siūlė Ukrainai atiduoti visus 20 proc. savo teritorijos žudikų maniakų valdomai Rusijai.
Na, kad išvengtume eskalacijos. JAV prezidentas Joe Bidenas, nusakęs banditų vado P ginkluotą Ukrainos užpuolimą, taip pat atkartojo Rusijos dezinformatorių pareiškimus, neva Ukraina kris po trijų dienų, mat tokia Tikrovė. Ir ką? Ukraina jau keturis mėnesius plėšo Maskvos primestą Tikrovę į skutus be jokio gailesčio.
O ką mums sako V. Laučius, kurį kažkaip netiesiogiai atkartojo ne taip protingai ir be humoro putiniškai išsivėmęs būsimasis politinis lavonas Seimo narys Aidas Gedvilas? Autorius mums sako, kad Vertybinė politika pavojinga gyvybei. Todėl suprantu, mums reikėjo patylėti devyniasdešimtųjų pradžioje, turėjome patylėti apie Rusijos puolimą prieš Gruziją 2008 ir Ukrainą 2014 metais. Reikėjo patylėti ir Taivano atstovybės Taivano vardu atveju, ir Baltarusijos atveju. Na, kad Rusija, nei Kinija su Baltarusija ant mūsų nesupyktų ir turėtume dabar masiškai pajamų iš žiaurių diktatūrų aruodų.
O dabar, žiūrėk, dar ir karą su Rusiją sukelsime nusprendę vykdyti ES paskelbtas sankcijas kai kurioms Rusijos prekėms. Tai banditai Kremliuje šauniai įvardijo kaip „Kaliningrado blokadą“. Reikėjo gi pasiduoti jų brukamai Tikrovei ir mes šiandien ramiai gyventume. Taip, bet, susumavus visus istorinius patarimus mums patylėti (juk tokia tikrovė) ir mums patylėjus, šiandien mes būtume tapę korupcijos ir politinės prostitucijos nustekenta Rusijos gubernija.
Šioje vietoje patariu Tikrovės šalininkams susipažinti su visai neblogu garsių JAV sociologų Peter L. Berger ir Thomas Luckmann moksliniu darbu „Socialinės tikrovės konstravimas“. Pagrindinė mintis: tikrovė socialiai konstruojama. Galima iliustruoti šį teiginį optimisto ir pesimisto požiūriais į puspilnę stiklinę. „Patylėk, nes tokia tikrovė“ propaganda kaip tik naudojasi diktatūros ir bananų respublikų vadovai. Nors ne, klystu. Prancūzijos ir Vokietijos vadovų mantra „Nežeminkime Rusijos“ ir „reikia gelbėti V. Putino veidą“ kilo iš to paties merkantilinio egoizmo.
Kad ji vis garsesnė, patvirtina naujausieji rinkimai Prancūzijoje, kurioje kraštutiniai dešinieji finansuojami Kremliaus banditų jau tampa grėsme Prancūzijos demokratijai. Vokietijoje visas pluoštas Rusijos „supratėjų“ AfD, kairieji radikalai podraug su dešiniaisiais radikalais, taip pat finansuojamais Rusijos režimo, siūlo gelbėti bandito veidą sėdėdami ant banditų finansų adatos. Bet, gražus „bet“ visgi sužvilgo: Vokietija pasirinko Vertybes, apvertusias aukštyn kojomis visą V. Putino padlaižiavimo politiką. Ką V. Laučius pasakytų apie tokį gigantišką vertybinį Vokietijos virsmą?
Spekuliuoju: pirma pasakytų, kad kai iškyla egzistencinė grėsmė žmogui ar valstybei, galvojama tik apie save. Tas noras išgyventi tikriausiai nieko bendro neturi su vertybine politika. Bet čia problemėlė iškyla: jeigu taip, tai kodėl nepasidavus užpuolikui? Tiesiog po juo atsigulti ir apsimesti, kad patinka, parafrazuojant V. Laučiaus paskutinį savo farso punch line. Turėtų būti juokinga, bet juokas nekyla, nes jis panaudotas karine prasme.
Arba V. Laučiaus, galimai primintų patarimą „Netampyk miegančio liūto už ūso“, tai yra Lietuva maža, o Rusija, Kinija, Baltarusija tokios didelės. Tad nors ir esant teisiniam pagrindui, ne Lietuvai išsišokti, nes Tikrovės nepakeisi. Geriau tegul kiti rankomis žarijas maišo. Kiti, ne mes. Visada kiti ir visada ne mes. Neeskaluokime padėties! Sprendžiant iš nebejuokingo farso rutuliojamos minties, kai kas tikriausiai nepatyrė arba pamiršo sovietinę/slavišką tikrovę, kad siūlo mums panašų prisitaikėlio/susitaikėlio receptą.
Vėlgi, kritikuojant Lietuvos užsienio politiką, vadovaujamą taip nekenčiamos dalies Lietuvos visuomenės giminės atstovo, kritika įgauna vos ne religinės neapykantos aurą. Kalbu apie akimirką, kai asmeniniai smulkūs interesai tampa viršesni už valstybės interesus. Esą to nelemto asmens išsišokimas užsienio politikoje tolygus nusikaltimui Ukrainą naikinančiam maniakui žudikui Kremliuje. Mat jeigu vadovautųsi tylėjimo politika, jeigu pagalvotų apie „paprastų žmonių saugumą“, tai apie Suvalkų koridorių niekas net nesužinotų, net neįtartų, kad Suvalkai rizikuoja tapti pasaulinio karo sukėlėju.
Tik tereikėjo apsimesti, kad ES sankcijų prieš Rusiją reglamentas neegzistuoja. (Reglamentas, paskelbtas 2014 metų liepos 31 d., papildomas kiekvienais metais. Šiais metais papildyto reglamento trečio skyriaus poskyriuose 3c ir 3g aiškiai kalbama apie per Europos Sąjungos teritoriją sankcijinių prekių vežimo draudimą. Apie totalų tranzito draudimą apskritai ten nekalbama.). Kremlius tai žinojo, bet, akivaizdu, kad mūsiškiai intelektualai ir analogo neturintys netyčia politikais tapę veikėjai nematė reikalo susipažinti su reglamentu. Būtų paskaitę, tuojau suprastų, kad „Kaliningrado blokada“ yra elementari eilinė Kremliaus dezinformacijos kampanija, pikta kampanija, nes taip gauna į kaulus Ukrainoje, kad pasiryžę verčiau gauti į kaulus nuo NATO, nei prisipažinti pralaimėjimą nuo ukrainiečių, „kurių nėra“.
Ką į tai Tikrovės šalininkai? Siūlo, nusiplėšus marškinius ir pasibarsčius pelenais, šaukti mea maxima culpa, tai yra savanoriškai atsisakyti sprendimo, dėl kurio sutarė visi ES nariai. Kam eskaluoti padėtį? Tik jeigu nebūtų pasirinkta tvirtai teigti Lietuvos poziciją, turėtume ne tik Suvalkų, bet ir Dancingo koridorių. Pastarasis Rusijos naudai neiššovus nei vieno šūvio.
Pagaliau, „reikia kreiptis į EK dėl išaiškinimo“ (!), prezidentas G. Nausėda pareiškė, kad Lietuva turi įgyvendinti ir įgyvendins ES sankcijas: „Lietuva turi išlaikyti ir išlaikys per savo teritoriją vežamų prekių kontrolę ir negali būti kalbos apie jokius „koridorius“, kaip ir jokių minčių apie nuolaidžiavimą Rusijai, reaguojant į Kremliaus grasinimus“. (Kad URM-as turi rimtų problemų dėl komunikacijos ir iš to išplaukiančiomis rimtomis pasekmėmis užsienio politikos konstruktyviam įgyvendinimui, kad nesugeba paruošti visuomenės vienai ar kitai svarbiai žiniai, nėra šio komentaro tema).
Tikrovės, t. y. konflikto su Rusija vengimo bet kokia kaina, šalininkai, jeigu galėtų, pamirštų, jog bendrai priimti ES valstybių sprendimai sankcijų Rusijai kontekste turi tas sankcijas įgyvendinti.
Dėl kai kurios kai kurių mūsų sąjungininkų kritikos, kurią pasitelkus priekaištaujama vertybinei užsienio politikai. Tai štai: dėl mūsų sąjungininkų bailumo, įkloto į šūkį „neeskaluokime padėties!“,
žuvo tūkstančiai ukrainiečių. Tas ant bailumo ribos atsargumas, vengimas konfliktų su maniaku žudiku, jį dar labiau inspiruoja. „Tikrovės“ šalininkams laikas suvokti tos pačios jų ginamos tikrovės pasekmes savo pačių saugumui ir, tfu, laisvei, nors skamba, atsiprašau, gan vertybiškai. Tikrai nenoriu nieko įžeisti.
Tad, kaip besisuksi, būtina konstruoti naują tikrovę, kurios taip velniškai bijoma. Anot rašytojo Salmano Rushdi, „mes dalyvaujame naratyvų kare tarp nesuderinamų tikrovės versijų – ir turime išmokti su jomis kovoti. Galime mėgdžioti Orfėją ir dainuoti toliau (Orfėjui nukirtus galvą, jo galva nenustojo dainuoti – A.V.), nors baimė žvelgia į veidą, ir nenustoti dainuoti, kol nepasisuks vėjas ir neprasidės geresnė diena.“
Regis, Prancūzijos prezidentas Macronas ir Vokietijos kancleris Šolcas po apsilankymo Kijeve susitaikė su nauja tikrove, kurią sukonstravo daugeliui nepatogi Ukraina. Laikas kai kam ir Lietuvoje išdrįsti taip pasielgti. Tam reikia drąsos, nes geros dozės ironijos, nors ir inteligentiškos, bet ne vietoje, nepakanka.
