Šiame kontekste LVŽS lyderis R. Karbauskis siūlo spręsti problemą aplinkiniais keliais (per Jungtinius Arabų Emyratus) kreiptis į A. Lukašenką, kad tas stabdytų migrantus. Tokia R. Karbauskio politika yra niekas kita, kaip valstybės išdavimas, atviras nusilenkimas diktatoriui. O dar ir pridūręs, kad apie ataką prieš Lietuvą jis jau žinojęs prieš pusę metų, tai arba jis meluoja, arba, nepranešęs apie galimą ataką prieš Lietuvą, jis dar labiau save diskredituoja.
A. Lukašenka tuojau pasigriebė R. Karbauskio idėją ir ištiesė „pagalbos“ ranką – mes jums trąšas į Klaipėdos uostą, atšaukiate sankcijas mums ir migrantų nematysite. Eilinį kartą R. Karbauskio finansiniai interesai ir valdžios troškimas bet kokia kaina svarbesni už principingą Lietuvos poziciją. Principingą ne tik žodžiais, bet ir ekonominių santykių su Lietuva nešančių A. Lukašenkai milijonus, laikiną stabdymą. Ar šito sulauksime?
Plačiajai visuomenei šiandien būtina padėti susigaudyti dešiniųjų vyriausybės nelegalios migracijos užkardymo politikoje. Tad reikalinga išskirti griežto atsako A. Lukašenkos šantažui politiką ir elgesio su nelegaliai kirtusių sieną migrantų politiką. Kalbant apie pastaruosius, dešiniųjų radikalų taip keikiamas humanizmas turi būti apgintas. Tik, žinoma, ne prezidento G. Nausėdos spekuliacijų žmogaus teisėmis būdu. Mat vieną dieną jis pasisako prieš Partnerystės įstatymą visiems suinteresuotiems ir viešai remia nupušusius fašistėlius, kuriems žmogaus teisės tas pat, kas raudona skraistė jaučiui. O jau kitą dieną jis ruošiasi vetuoti Seimo veik vieningai priimtą įstatymą, palengvinantį kovą su nelegalia migracija.
Akivaizdu, kad G. Nausėda kalba dvejais liežuviais. Vienu – vietiniams maršistams, tautininkėliams tiesiogiai ir atvirai atidirbinėjantiems Putinui ir Lukašenkai, kitu – Europos politiniam elitui, įsivaizdavus, kad šių fintų niekas nemato. Padėtis tiek rimta, kad pigiam politikavimui vietos neturėtų likti. Toks primityvus, rusiškai šnekant, ir vašim, ir našim žaidimėlis solidumo prezidentui neprideda. Gerai, kad įstatymą vis dėlto pasirašė, nes būtų kilęs klausimas ir dėl jo gebėjimo priimti racionalius sprendimus pavojaus akimirkoje.
Įstatymą nevėlu ir būtina koreguoti, bet šiuo ypač jautriu metu svarbus visų valdžių sutarimas. Juk ir arkliui aišku, kad kol aktyvi UR ministro G. Landsbergio užsienio politika bei informacinė kampanija Irake, Turkijoje, ES duos vaisius, kol vyriausybės migrantų užkardymo veiksmai duos laukiamus rezultatus, geriausiu atveju šiais metais mūsų laukia iki penkių tūkstančių migrantų per Baltarusijos sieną. Blogiausiu – dangus ne riba.
Beje, sprendimas statyti sieną palei visą Baltarusijos ir Lietuvos rubežių, yra teisingas. Nesutinku su Rimvydo Valatkos kritika dėl sienos statybos. Ir ankstesnės vyriausybės paklojo apie 50 milijonų sienos statybai palei Karaliaučių ir Baltarusiją. Tik labai jau lėtai statė. (Toks tipiškas fantazijos trūkumas, nors ir buvo vykdomi mokymai kaip tik apie nelagalios migracijos užkardymą). Izraelio atveju siena tarp Egipto ir Izraelio pasitvirtino su kaupu. Ji sumažino migrantų iš Afrikos šalių antplūdį 98 procentais. Prieš tai į Izraelį spėjo patekti virš 80 000 migrantų. Ir ne, jie nebuvo šaudomi prie sienos, mušami ar dar kitaip fiziškai sudorojami. Izraelis sugebėjo apie 35 000 integruoti, didžiąją dalį deportuoti, kiti koncentruojami stovyklose. Ir taip – laikantis žmogaus teisių principų.
Vienas jų – stovykloje gyvenantiems migrantams galima išeiti į gyvenvietes, bet vakare jie turi sugrįžti atgal, antraip daugiau nebebus išleidžiami. Žinoma, mūsų atvejis skiriasi, nes migrantų tikslas ne Lietuva, kuri atsakinga už migrantų stabdymą nuo tolimesnės kelionės į kitas ES valstybes.
Kitas principas – nepažeisti kultūrinių ir religinių įsitikinimų. Ypač maitinimo atveju tie kultūriniai ir religiniai skirtumai pasireiškia. Dėl religijos viskas aišku, lietuviai nesiginčija: ortodoksų musulmonų ir žydų atveju kiauliena nevalgoma. O kaip dėl kultūrinių skirtumų, dėl kurių laužomos ietys taip, kad net tikri ir virtualūs kraujai tyška? Ar kultūringa pateisinti migrantų pačiais šlykščiausiais būdais atmestą „netinkamą“ valgį? (Atvejis Lazdijų rajone). Tačiau tai – pavieniai atvejai, neturintys nieko bendra su jokia civilizuota kultūra. Išaiškėjo, kad tuo užsiėmė verchais nusprendę tapti keletas nusikaltėlių, su kuriais jau susitvarkyta. (Svarbu jokiais būdais neleisti užsimegzti kriminaliniams santykiams migrantų stovyklose).
Bet yra ir kiti kultūriniai skirtumai, kaip antai moters teisės, kurios musulmonų visuomenėse sunkiai pripažįstamos. Ar pažeidžiamos žmogaus teisės, kai stoji reikalauti ir ginti moters teises migrantų tarpe? Esu įsitikinęs, kad ne. Atvirkščiai – jos turi būti ginamos tuojau pat. Nemanau, kad reikia sutikti su migrantų vyrų reikalavimais nebūti viename kambaryje su moterimis. Tokia yra mūsų kultūra, nepatinka – važiuok, iš kur atvykęs.
Apie tai turėtų kalbėti savo informaciniuose video klipuose musulmonų šalyse ir mūsų URM-as. Žinia aiški – moters teisės Lietuvoje yra rimtai ginamos! (Kiek rimtai, sprendžiant iš smurto atvejų kiekio tradicinėse šeimose, atlyginimų skirtumo – kitas reikalas). Galiu garantuoti, kad reakcija bus stipri, daug galvojančių apie avantiūrą atšoks. Kodėl sakau „avantiūra“? Todėl, kad nei Turkija, nei Irakas nėra karo būsenoje. Anot Migracijos departamento, politinio prieglobsčio retas pasiprašo.
Tad ar galima, kaip teigia kai kurie žmogaus teisių gynėjai, lyginti ekonominius migrantus su žydų migrantais 1933 metais, naciams perėmus Vokietiją iki 1945 metų? Tikrai ne. Žydai buvo persekiojami kaip etninė grupė, juos masiškai naikinant. Žmogaus teisių gynėjai, naudodami tokį palyginimą, diskredituoja žmogaus teisių idėją. Taip, būtina kasdieninė informacijos, švietimo kampanija Lietuvoje apie migrantus, jų ir mūsų teises, jokiais būdais neužleidžiant tribūnos etatiniams nekentėjams, kalantiems sau politinius taškelius. Apie tai rašo kolegė Indrė Makaraitytė savo tyrime „Jei migrantus Lietuvai organizuoja Lukašenka, tai kas – maršistus?“.
Mūsų žiniasklaida taip pat turi prisiimti atsakomybę atspindint migrantų ir pabėgėlių problemą nepažeidžiant žurnalistinės etikos. Apie tai rašiau jau 2009 metais Lietuvos žurnalistų Sąjungos išleistoje knygoje „Pabėgėlis daugiakultūriškumo kontekste“.
Buvau jos sudarytojas ir vienas autorių. Knyga yra skirta visuomenei, verslui, biurokratams, žurnalistams. Ypač žurnalistams paruošiau visą skyrių, kaip nepažeidžiant Žurnalistų etikos, Konstitucijos, žmogaus teisių principų pateikti visuomenei pabėgėlio/migranto problematiką. Pasirodo, ši knyga šiandien tapo ypač aktuali. Ji yra nemokama, todėl galima ją platinti, ja remtis, žinoma, nurodant šaltinį.
Pasakykite, ar du tūkstančiai migrantų yra daug, ar mažai? Ar keli tūkstančiai migrantų kelia grėsmę Lietuvai? Ne, nekelia. Ypač, kai dar nei vienas migrantas neįvykdė nei vieno nusikaltimo, o jeigu ir padarys – nuo ko niekas nėra apsaugotas – ar galima visus in corpore vadinti potencialiais nusikaltėliais vien tik todėl, kad jie perėjo sieną nelegaliai? Taip juos įvardija savo FB paskyroje rašytoja ir žurnalistė Laima Lavastė, sulaukusi tūkstančių plojimų. Jai atsakau klausimu: ar apie milijonus lietuvių, išvykusių į užsienį, daugelis tikrai nelegaliai, galima sakyti, kad jie buvo nusikaltėliai? Ir ar tarp jų nebuvo ir nėra nusikaltėlių?
Juk žinomi, deja, faktai apie lietuvių nusikaltėlių įvykdytus nusikaltimus ES ir už jos ribų. Virš 7 000 uždaryti ES kalėjimuose, o vien Lietuvos kalėjimuose bausmes atlieka virš 8 000 asmenų, taip pat ir už baisiausius nusikaltimus. Tad, Laima Lavaste, kam taip neatsakingai audrinti visuomenę piešiant kraugerišką migranto – baubo veidą, kai tokių veidų pačioje Lietuvoje, kiek nori?
Karas, kuriame šaudmuo ir patrankų mėsa yra žmogus, jau nebesvarbu to žmogaus kilmė ar religija. Mažiausiai, ko reikia sprendžiant diktatoriaus A. Lukašenkos sukeltos atakos prieš Lietuvą pasekmes, tai pasiduoti jo neapykantai žmogaus teisėms. Dar tą neapykantą tiražuojant kai kurių politikų, visuomenės veikėjų, žiniasklaidos lūpomis. Tik tokiu atveju nekils konflikto tarp žmogaus teisių principų ir būtinų priemonių nelegalios migracijos užkardymui.
