Šiandien, kai Lietuva ir Lenkija kapitaliai sustabdė A. Lukašenkos ir V. Putino avantiūrą užplukdyti Europą nelegaliais migrantais, kai tie jau neturėjo, kur dėtis, kai jau buvo sutarta laikyti bendrą frontą prieš abu banditus, A. Merkel ištiesė banditams pagalbos ranką. Nenustebsiu, jeigu ir ji prisės prie Gazprom stalo, kur ji vokiškai galės juokauti su jos kolega Schröderiu.
Pradžioje apie tai, kaip banditų karą prieš nepriklausomą valstybę pavadinti krize, o jų pačių sukeltą krizę pervadinti humanitarine katastrofa. Kaip visuomet apkaltinant „supuvusius Vakarus, negerbiančius žmogaus teisių“. Taigi – karas. Dėl apibrėžimo iečių nėra ko laužyti: ginkluotas užpuolimas. Vienintelis būdas jį sustabdyti – sunaikinti priešą arba padaryti jam tiek nuostolių, kad jam praeitų noras kariauti.
Kai nenori kariauti, kaip Ukrainos atveju, atsakomybės galima išvengti „pamiršus“ pažadus ginti Ukrainos vientisumą. (1994 metų Budapešto memorandumas, garantuojantis kad JAV, Didžioji Britanija ir Rusija užtikrins Ukrainos saugumą. Kaina? Ukraina atsisakė branduolinių ginklų). Todėl agresija buvo pervadinta krize. Vokietijos kanclerė A. Merkel bei Prancūzijos prezidentai F. Hollande, N. Sarkozy ir E. Macronas pamoką, kaip paversti karą krize, išmoko. O nuo tos pamokos iki krizės pavertimo humanitarine katastrofa pagal V. Putino ir A. Lukašenkos primestą scenarijų – tik vienas žingsnis.
Išvada: monstras iš niekur neatsiranda. Jis yra auginamas nuolaidžiavimu, kilusiu iš elementarios baimės net ir menkiausiems grasinimams. Nuolaidžiavimas, nekylantis iš galios pozicijų, suteikia agresorius psichologinę persvarą, suteikia jam sparnus naujoms avantiūroms. Tai ir yra, ką mes matome pastaruosius dešimt metų. Vienintelė rimta nauda iš Minsko susitarimų – laikas, kurio metu Ukraina atkūrė savo karines pajėgas. Užpuolus Rusijai reikia tikėtis, kad tos pajėgos nepasinaudos afganų „kariuomenės“ pavyzdžiu.
Apie krizę. Krizės skirtos tam, kad jas spręstum nebūtinai karinėmis priemonėmis. Bet krizes galima valdyti žvanginant ginklais visiškai taip, kaip tai daro du banditai Rytuose ne vienerius metus. Ir ne vienerius metus tie du banditai žino, kad karo atveju prieš NATO ir JAV jie neturi šansų.
Žinoma, išskyrus tą atvejį, kai vokiečiai, prancūzai ir kiti banditų supratėjai paverstų ginkluotą agresiją krize. Ir tol, kol turėsime tokį krizės valdymo receptą, Damoklo kardas ir toliau kabės virš Baltijos valstybių ir Lenkijos. Šią nelegalių migrantų krizę mes – Lietuva ir Lenkija – suvaldėme. Reikėjo dar kokių dviejų savaičių ES ir JAV, Jungtinių tautų spaudimo, kad krizės suvaldymas taptų rimta galia, perėmimu iniciatyvos iš tų dviejų banditų ir pradėjimu diktuoti sąlygas. Diktuoti, ne derėtis stovint ant kelių.
Kuriam galui įsikišo A. Merkel ir E. Macronas? Ir prie jų pritapo Lietuvos prezidentas G. Nausėda? Ar nervai neatlaikė? Asmeniniai interesai? Istorija parodys, atskleis. Tiesą sakant, jau atskleidė Vokietijos ir Prancūzijos vadovų nesiskaitymą su Lenkija ir Lietuva, iš kurių, lyg iš mažų vaikų, atėmė pergalę ir sprendimo teisę. Atėmė iš valstybių sąjungininkių, prieš kurias abu veikėjai turėjo atsistoti ant kelių ir žemai nusilenkti. Ne jie išgelbėjo Europą nuo dviejų banditų avantiūros ir tai yra nekvestionuojamas faktas. Mes laimėjome mūšį, tačiau banditų supratėjai pralaimėjo karą. Po šios krizės, anksčiau ar vėliau (manau, kad anksčiau) turėsime dar vieną, ir dar vieną krizę banditų džiaugsmui.
V. Putinas ir A. Lukašenka gavo viską, ko norėjo. Sankcijos? Baikite, nejuokaukite, šiuo specialiu atveju abu banditai geria šampaną.
O ko reikėjo, tai visiškos ekonominės ir finansinės blokados Baltarusijai. Kalbos, esą baltarusių žmonės neturi nukentėti, yra tuščias akių dūmimas. Jie kenčia ir dar labiau kentės po šios banditų pergalės. Argumentas neva „ES nenoras kalbėtis su A. Lukašenka pastūmė jį į Rusijos glėbį“ neatlaiko elementarios kritikos. Išvada: Nieko nėra neatsakingiau, kaip stipriam nerodyti savo galios. Tai aksioma. Šiandien eilinį kartą akivaizdu, kad Lenkijos ir Baltijos valstybių atrama yra JAV, Jungtinė Karalystė, Kanada. Deja, šiandienos Europos Sąjunga vis dar „pautų“ neturi. Atsiklaupimą ant kelių vadinti derybomis, kurių nei Lenkija, nei Lietuva neprašė, yra apgailėtinas triukas.
Atskirai pažiūrėkime į šią tikrą, jau mūsų sąjungininkų sukeltą, pasitikėjimo krizę ir jos pasekmes Lenkijai ir Lietuvai. Jau žinome, kad nei A. Merkel, nei E. Macronas nesiteikė bent jau kelias dienas prieš skambučius banditams pakviesti abi sąjungininkes konsultacijai. Viskas buvo sužinota paskutinę akimirką. Nediplomatiškai – jie nusišluostė į mus kojas.
G. Nausėdos pritarimas A. Merkel („Su Lukašenka reikia kalbėtis“) rodo jo požiūrį į Lietuvos prezidento postą tik kaip savo asmeninių interesų likti valdžioje patenkinimą. Jis nestojo į Lietuvos ir Lenkijos pusę, tad klausimas peršasi savaime: kam G. Nausėda atstovauja? Klausimas, žinoma, retorinis. Kokį pareiškimą turėjo padaryti Lietuvos prezidentas? Kartu su Lenkijos prezidentu pareikšti, kad mes jokių susitarimų su banditais virš mūsų galvų nepripažinsime. Lenkai tai padarė. Ko laukia G. Nausėda? A. Merkel palaiminimo? Palaiminimo kalbėtis bent jau su Lietuvos užsienio reikalų ministru Gabrieliumi Landsbergiu? Štai, kaip elgiasi žmogus, apmovęs tautą savo įvaizdžiu ir taip nuslėpęs visišką dvasinę tuštumą, psichologinį pasimetimą, negebėjimą gaudytis politinėse realijose.
Šiandien kaip niekad Baltijos valstybėms ir Lenkijai bendro egzistencinio saugumo kontekste būtina remti viena kitą. Negalima pasiduoti banditų supratėjams, apsimetančiais humanistais. Tais, kurie vadina nusilenkimą banditams „techninėmis derybomis“. Taip, nelegalai buvo apmauti, bet skirkite dešimtis tūkstančių eurų mokančius žmones už nelegalų sienos kirtimą ir tikrus pabėgėlius, atitinkančius JT pabėgėlio apibrėžimą.
Sunku patikėti, kad A. Merkel ir E .Macronas šito nežino. Tad kokiu tikslu, apsimetus humanistais, tiesiama ranka banditams?
