Panašus jausmas apima ir stebint tai, kas šiandien vyksta Seime, Vyriausybėje, o ir apskritai Lietuvoje ir už jos ribų.
Žinoma, visas dėmesys šiandien į „Snorą“: kas kaltas, kada pradės grąžinti indėlius, kodėl latviai greitesni už mus, kiek įmonių bankrutuos, kiek neįvyks kalėdinių koncertų ir kokie kvaili tie, kurie nešė indėlius į „Snorą“. Protingiausi tie, kurie neturėjo, ką nešti.
Aš asmeniškai indėlio „Snore“ neturėjau. Įmonė, kurioje dirbu – taip pat. Tiesa, gavome raštą, kad mūsų turėta viena akcija paimta visuomenės poreikiams ir kad už ją bus teisingai atlyginta. O kaip kitaip – juk Konstitucija tai garantuoja. Gaila šiek tiek tos akcijos, bet mes juk stengiamės būti socialiai atsakingi…
Nepaisant to, vis tiek šiek tiek neramu. Bet didžiąja dalimi ne dėl „Snoro“.
Neramu, nes Jurijaus Smorigino pasitraukimo iš šokių projekto ir Eglės Kusaitės bandymo susprogdinti Vladimirą Putiną kontekste, bandau klausytis, ką Lietuvos politikai kalba apie 2012 metų biudžetą.
Ir tai, ką girdžiu, mane varo į visišką neviltį, nors šiaip jau laikau save optimistu.
… Nesu verslininkas ir dažnai su pavydu žiūriu į tuos, kurie kažkada turėjo ryžto imtis verslo. Labai tokius gerbiu. Nes pats iki šiol taip ir nepasiryžau, nors minčių buvo.
Kita vertus, net ir nebūdamas verslininku tikrąja to žodžio prasme, per pastaruosius beveik ketverius metus gana aiškiai supratau vieną dalyką: prognozuoti pajamas yra gerokai sunkiau nei planuoti išlaidas. Nežinau, ar verslo vadybos prasme tas mano supratimas atitinka vadovėlinę teoriją, bet realiame gyvenime jis iš esmės pasiteisino. Na, bent jau kol kas. Tiesa, yra viena išlyga: išlaidų planavimas nėra nesibaigiantis procesas, nes yra riba, kurią pasiekus, išlaidų planavimas nebepadeda, todėl galvojimas vien apie išlaidas, nesirūpinant pajamomis ir nematant konteksto, veda į nebūtį.
… Jau tada, kai Vyriausybė pateikė pirmąjį biudžeto projektą ir kai dar nebuvo „Snoro“ problemos, visiems, kurių akiratis neapsiriboja J.Smoriginu, E.Kusaite, Drąsiumi Kedžiu, buvo iš esmės aišku, kad jis yra perdėm optimistinis. Optimistinis ta prasme, kad jo rodikliai orientavosi į gana spartų augimą, nors visa aplinka jau nuo rugsėjo mėnesio rėkte rėkė, kad jokio spartaus augimo nebus.
Tačiau iš Daukanto aikštės jau buvo nuskambėjęs pažadas grąžinti pensijas, dveji metai krizės visus išvargino, be to, artėja rinkimai.
Todėl į tuos riksmus niekas nenorėjo kreipti dėmesio. Paradoksas, bet iš esmės A.Kubilius šį rudenį elgėsi taip pat, kaip Gediminas Kirkilas 2008-aisias. Žinojo, suprato, bet tikėjosi, kad galbūt pasiseks. Arba – paprasčiausiai pavargo.
Galbūt nuskambės kiek ciniškai, bet „Snoro“ problema tikriausiai yra geriausia, kas šiandien Lietuvai galėjo atsitikti. „Snoras“ privertė A.Kubilių ir žmones, kurie – aš tikiuosi – nuoširdžiai rūpinasi Lietuvos valstybe, atsibusti, nusiimti rožinius akinius ir pripažinti, kad realybė yra visiškai kitokia, nei ji buvo prieš keletą mėnesių.
Tai gerai.
Blogai yra tai, kad A.Kubilius ir jo bendraminčiai, net ir aiškiai suvokdami situacijos grėsmingumą, atrodo, niekaip negali ištrūkti iš užburto pajamų didinimo rato. Dar blogiau, kad būdamas iš esmės konservatorius, jis nori elgtis kaip visiškas neracionalus socialistas: paimti iš visų ir tai, ką pavyks surinkti – padalinti visiems. Turiu galvoje PVM didinimą iki 23 procentų.
Visos šios galimybės liko praeityje, nors bent jau aš asmeniškai tikėjau, kad būtent A.Kubiliaus Vyriausybė gali šiuos sprendimus priimti. Žinome, kieno motina yra viltis…
Nepaisant to, vis dar tikiu, kad būtent ši Vyriausybė gali nesielgti taip, kaip elgėsi dauguma buvusių iki jos. Tikiu, kad ji dar gali būti racionali, nepaisant artėjančių rinkimų, net ir žinodama, kad juose pralaimės.
Ir išsaugodamas šią – tegul ir labai trapią viltį – tikiuosi, kad A.Kubilius ir I.Šimonytė (o jai tai tikrai nelabai yra ko prarasti, nes geresnės finansų ministrės Lietuva iki šiol tikrai neturėjo) naujos krizės akivaizdoje ryšis tam, kam nesiryžo per pastaruosius dvejus metus. Tai yra, pirmiausia atidžiau pažiūrės į išlaidas ir tik po to, kai jau nebeliks jokios galimybės taupyti, grįš prie pajamų didinimo plano.
Taip, suprantu, kad kitąmet bus rinkimai, tačiau aš asmeniškai ketinu gyventi ir po jų, todėl būdamas A.Kubiliaus ir I.Šimonytės vietoje pirmiausia pasiųsčiau toli toli „sveiko proto“ A.Čapliką ir Eligijų Masiulį, kurie siūlo didinti deficitą. Kartu pabandydamas įsiklausyti į jų pasiūlymą pagalvoti apie valstybės valdymo išlaidų mažinimą, įskaitant galimybę atsisakyti kai kurių ministerijų.
Man, pavyzdžiui, pirmiausia, į galvą ateina mintis apie Teisingumo ir Švietimo ministerijas. Pirmąją būtų galima sujungti su Vidaus reikalų, o antrąją – su Kultūros. Su sąlyga, kad perdalijant funkcijas ne visi buvę darbuotojai automatiškai gauna darbą sujungtoje struktūroje ir atsižvelgiant į kitas einamąsias išlaidas, galima tikėtis iki keliasdešimties milijonų litų efekto.
Kaip kompensaciją liberalams galima pagalvoti ir apie Energetikos ministeriją. Pakeliui ir apie Ūkio ministerijos glaudesnį bendradarbiavimą su Lietuvos verslo paramos agentūra.
Galima eiti dar toliau: Žemės ūkio ministerija ir Nacionalinė mokėjimo agentūra, Sveikatos ministerija ir Ligonių kasos, „Sodros“ teritoriniai skyriai. Na gerai, galbūt ne viskas pavyktų iš karto. Bet pabandyti juk galima.
Lygiai taip pat galima pabandyti grįžti prie PVM lengvatos šildymui. Taip, šildymas brangus, bet juk niekas niekada taip ir neatsakė į klausimą, kodėl visi mokesčių mokėtojai turi spaustis, kad kas nors, gyvenantis milijono ar didesnės vertės bute senamiestyje, už šildymą mokėtų mažiau. Juk tie, kas moka daug, ir šiandien kompensacijas gauna.
Valstybinės pensijos ir rentos. Ne, signatarų, olimpinių čempionų ar rezistentų šaudyti, kaip siūlė Saulius Pečeliūnas gal nereikėtų. Bet gal galima kartu sutarti, kad visi Lietuvos gyventojai gauna vieną pensiją. Pagal nuopelnus, bet vieną.
Invalidumo arba dalinio nedarbingumo pašalpos – nejaugi iš tiesų per porą pastarųjų metų staiga visi taip apsirgome?
ES parama – gerai, žinoma, gauti milijardus ar bent jau šimtus milijonų, bet ar tikrai verta turint galvoje, kad tenka primokėti, o vertės ilgalaikėje perspektyvoje ne visada yra?
Berods, 24 mln. litų Prisikėlimo bažnyčiai? Taip, simbolis. Tačiau kam statyti naujas bažnyčias, jei tikinčiųjų nuolat mažėja? Geriau jau duokit mano mamai papildomus 7 litus prie pensijos kas mėnesį. Bent jau keliasdešimt centų grįš į biudžetą per PVM.
Kai kas galbūt pasakys, kad visa tai smulkmenos. Tas tiesa. Tačiau tai būtų pradžia, tam tikras ženklas, liudijantis pasikeitusį požiūrį. Ženklas, kad sveikas protas iš tiesų egzistuoja.
Antraip yra realus pavojus, kad A.Kubiliaus vyriausybė taps G.Kirkilo vyriausybės kopija. Su krizės atspalviu, bet savo esme niekuo nesisikiriančia. Nes rezultatai bus tokie patys. Ir I.Šimonytė nuo Vilijos Blinkevičiūtės skirsis tik nuotraukoje.
Iki Naujų Metų dar visas mėnuo. Yra laiko pagalvoti ir apsispręsti.