Šis straipsnis atliepia Lietuvoje prasidėjusias diskusijas dėl užsienio politikos peržiūros ir kelia išties esminį klausimą – ar iš principo įmanoma kokia nors Lietuvai naudinga alternatyva dabartinei vertybinei pozicijai Rusijos atžvilgiu ir ar pavyktų iš esmės normalizuoti santykius su Rusija, jei Lietuva pereitų prie vadinamosios pragmatinės politikos? Ir kokia gali būti santykių normalizavimo kaina?
Europietiškas solidarumas: vardan ko?
Kritikuodami Lietuvos užsienio politiką apžvalgininkai (tiek Lietuvoje, tiek ir Rusijoje) dažniausiai pasitelkia du argumentus. Pirma, dėl savo „kietakaktiškumo“ nuolat išsišokanti Lietuva rizikuoja tapti atstumtąją ES šalimi, t.y. eina saviizoliacijos keliu. Antra, vertybinė retorika, kuria Lietuva vadovaujasi santykiuose su Rusija, neduoda jokios realios naudos (šuo loja, o karavanas eina) ir skatina Maskvą imtis energetinio šantažo priemonių (dažnai „ištraukiamas“ argumentas, jog būtent dėl stačiokiškos užsienio politikos Lietuva už dujas moka didesnę nei europinę kainą).
Ar šie argumentai neatremiami? Tikrai ne. Ir štai kodėl. Akivaizdu, jog ES santykiams su Rusija yra būdinga bedantė inercija. Ir ši inercija neatsiranda iš niekur. Reikia pagaliau pripažinti, jog ES viduje bendrų vertybių yra kur kas mažiau nei apie jas kalbama. ES - tai bendrija, kurioje irgi vyksta galios žaidimai (tik gal šiek tiek labiau su „žmogišku veidu“).
Ką tokioje situacijoje turi daryti Lietuva? Pirmasis kelias – „ištirpti“ nuolatinėse „europinio kompromiso“ paieškose ir susitaikyti su mažos ir periferinės ES valstybės vaidmeniu. Antrasis pasirinkimas – bandyti perkelti į ES politiką savo nacionalinius interesus, t.y. daryti tai, ką daro vokiečiai, prancūzai ar italai. Ar bent jau stengtis, kad tas „europinis kompromisas“ būtų kuo arčiau „lietuviškos“ jo vizijos.
Ir štai pavyzdys. Įprasta teigti, jog prekyboje energetiniais ištekliais ES ir Rusija sieja abipusė priklausomybė. Vieniems reikia gamtinių išteklių tiekimo, kitiems – pardavimo rinkos. Tačiau keista, jog abipusės priklausomybės sąlygomis Rusijos energetikos kompanijos turi visas galimybes skverbtis į Europos energetikos rinką, kai tuo tarpu pačioje Rusijoje yra įtvirtinti aiškūs apribojimai užsienio investuotojams. Akivaizdu, jog sąlygos nėra lygios.
Ir kai Lietuva primygtinai paprašė ES spręsti šią problemą, nes kitu atveju derybos su Rusija dėl naujos strateginės partnerystės sutarties tiesiog neturės jokios prasmės, toks Lietuvos veiksmas iš karto įvertinamas kaip akibrokštas mistifikuotam ES solidarumui. Lygiai taip pat Lietuvos reikalavimas neatnaujinti derybų su Rusija kol nebus iki galo įgyvendintas šešių punktų taikos planas (t. y. iš Gruzijos teritorijos išvesti Rusijos kariniai daliniai) buvo sveiko proto išraiška, jei atsižvelgtume į tai, kad nėra jokios prasmės sudaryti sutartį su šalimi, kuri dar prieš tai aiškiai parodo, jog neketina tarptautinių susitarimų laikytis.
Ir jei šie jautrūs Rusijai klausimai ES viduje yra vertinami kaip Lietuvos išsišokimas su užuominomis apie eilinį kartą praleistą progą patylėti, nejučia gali kilti klausimas – kam mums iš viso tokia sąjunga yra reikalinga?
Ar įmanoma kitaip?
Dažnai užsimenama, jog Lietuva turi perimti gerąją pragmatiškų Vokietijos santykių su Rusija praktiką. Iš tiesų, vokiečiai gali sau tai leisti. Už tam tikras politines ir ekonomines nuolaidas Vokietija gali gauti pelningus kontraktus su Rusijos bendrovėmis. Kyla klausimas, ar tokia mainų politika yra įmanoma Lietuvos ir Rusijos dvišalių santykių atveju? Vargu, nes jokių kontraktų Lietuvai niekas niekada nesiūlys. Nebent pati Lietuva gali tapti kokio nors kontrakto sudėtine dalimi.
Problema ta, kad Rusija dvišalius santykius su mažosiomis šalimis suvokia kaip nulinės sumos lošimą, t. y. paprastai dvišaliuose vienai valstybei parodžius gerą valią ir suteikus kitai šaliai tam tikrų nuolaidų pastaroji taip pat nusileidžia, tačiau Rusijos atveju tokia logika neveikia. Rusija mažųjų valstybių nuolaidas supranta kaip silpnumo ženklą, kuris skatina ją tik didinti spaudimą.
Pastarąją pamoką bene geriausiai yra išmokusi Baltarusija – ištikimiausia Rusijos partnerė Europoje. Taip, tiesa, Minskas visoje Europoje moka mažiausią kainą už rusiškas dujas. Bet ar nieko daugiau? Rusija jau dabar iš esmės kontroliuoja strategines Baltarusijos ūkio šakas, susaistė šią šalį įvairiais finansiniais įsipareigojimais, svarsto galimybę Baltarusijos teritorijoje dislokuoti priešraketinės gynybos sistemą. Kitaip tariant, Rusija tiesiog vykdo Baltarusijos „absorbavimo“ politiką.
Akivaizdu, jog tarp Baltarusijos ir Rusijos negali būti jokių lygiaverčių mainų. Negali jų būti ir tarp Lietuvos ir Rusijos. Nebent Lietuvos politinio savarankiškumo sąskaita.