„Kristaus kaip karaliaus tikrai intronizuoti nereikia, jis ir taip karalius. Antra, Vilniaus rajonas – ne karalystė, kuriai reiktų karaliaus, juolab neregimo ir negirdimo, - DELFI sakė Religijos studijų ir tyrimo centro dėstytoja doc. dr. Aušrelė Pažėraitė. - Nebent turima omenyje, kad turėtų valdyti koks nors jo vietininkas. O vietininkas šiuo metu yra Romos popiežius“.
Anot religijotyrininkės, „blogai, kai religingumas įvairių moralinių normatyvų pavidalu bandomas primesti visai visuomenei, lyg tai ir būtų krikščionybės esmė. Užmirštant, kad krikščionybę nuo kitų religijų skiria ne abortų, tradicinės šeimos klausimai, o Kristaus asmens kaip esminio viso gyvenimo centro priėmimas. Ir siekis matyti tą asmenį kiekviename žmoguje“.
A.Pažėraitės teigimu, evangelijoms yra daug artimesni tie įstatymai, kuriais reikalaujama paisyti kitų žmonių laisvės ir pasirinkimų, gerbti jų etninę kilmę ir pan. „Bet visuomenėje kažkodėl kilo pasipriešinimas tokiems pagarbą skatinantiems įstatymams: jie išvadinami „liberalistiniu totalitarizmu“, - nuogąstavo religijotyrininkė.
- Pastaruoju metu jausti Lietuvos Katalikų Bažnyčios politinis aktyvumas – rengiant Seime vadinamąją šeimos koncepciją, kitus projektus, vertinant politikų veiklą ir net agituojant per rinkimus. Kodėl, Jūsų manymu, KB vis aktyviau dalyvauja Lietuvos politiniame gyvenime?
- Nemanau, kad tas aktyvumas reiškiasi tik pastaruoju metu. Jo būta ir anksčiau, kad ir 2003-2005 m. Tada Katalikų Bažnyčios, įvairūs katalikų ir kitų krikščioniškų bažnyčių atstovai, pasauliečiai dėjo daug pastangų, kad būtų priimtos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos.
Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatymas buvo priimtas 2005 m. liepos mėn. 7 d. – iškart po „Lietuvos vyskupų laiško apie okultizmo plitimą“. Į 22 straipsnį buvo įtrauktas punktas: „Neturi propaguoti žmonių ar jų grupių antgamtinių, nerealių savybių, paranormalių reiškinių, išskyrus atvejus, kai tokia informacija pateikiama pramogai arba kaip tyrimo objektas. Neturi sudaryti įspūdžio, kad astrologai, chiromantai, ekstrasensai, bioenergetikai gali teikti patarimus dėl ateities, sveikatos, pinigų ir pan.“
2005 m. pasipylė publikacijos, religinių institucijų pareiškimai, kuriais buvo siekiama atkreipti visuomenės, ir, matyt, valstybinių institucijų dėmesį į spartų tų reiškinių plitimą Lietuvoje.
Tuo pat metu Kultūros ir Teisingumo ministerijos koridoriuose buvo taisomas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas.
Katalikų Bažnyčios susirūpinimas minėtų reiškinių plitimu buvo išreikštas 2003 m. vasario 3 d. paskelbtame dokumente „Jėzus Kristus – gyvojo vandens nešėjas. „Naujojo Amžiaus“ (New Age) krikščioniškasis apmąstymas“, kurį parengė Popiežiškoji kultūros taryba ir Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba.
Katalikų Bažnyčia iš esmės niekad ir niekur savanoriškai neatsisako noro daryti įtakos politiniam gyvenimui. Tačiau tai priklauso ir nuo visuomenių, nuo to, kiek jos paklusta Katalikų Bažnyčios autoritetui. Viena poveikio priemonių – Šventojo Tėvo vizitai, per kuriuos visa šalies visuomenė įtraukiama į Bažnyčios gyvenimą: ir aukščiausi politikos sluoksniai, iki kitų religijų atstovai. Ir visiems jis randa ką pasakyti ir paaiškinti jų misijas.
Kitas būdas – iš Vatikano siunčiami laiškai kurios nors šalies vyskupams, o šių – savo kunigams, kuriuose įpareigojami daryti įtaką politikams, pasauliečiams. Viena tokių priemonių, kurią prieš gerą dešimtmetį pasirinko JAV vyskupai, įpareigojo kunigus neduoti komunijos tiems politikams, kurie palaiko įstatymų projektus, prieštaraujančius Bažnyčios pozicijai.
Pats popiežius juk yra Vatikano valstybės absoliutinis monarchas, turintis aukščiausią įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę galią. Jis taip pat yra ir Romos Katalikų Bažnyčios vadovas viename asmenyje. Todėl nori nenori sunku Vatikaną ir jo hierarchiją laikyti vien dvasiniais reikalais besirūpinančia institucija.
Žinoma, tiesioginis politinis aktyvizmas būtų jau vienos valstybės kišimasis į kitos suverenios valstybės vidaus reikalus. Todėl ieškoma kitų poveikio priemonių, būdingų daugeliui pasaulietinių valstybių. Antai popiežius Jonas Paulius II, kai mirė, visais žiniasklaidos kanalais buvo herojinamas kaip komunizmo griovėjas.
- Per neseniai vykusius savivaldybių tarybų rinkimus žurnalistai gavo įrašą, kaip kunigas bažnyčioje agituoja balsuoti už vienos partijos sąrašą. Ar tai normali praktika? Ar Bažnyčia tokius dalykus toleruoja? Ar juos turėtų toleruoti ir visuomenė?
- Jei laikomės Bažnyčios ir valstybės atskyrimo principo, tai neturėtų būti priimtina. Nenoriu čia vartoti žodžio „normalu“. Jei visuomenė būtų politiškai subrendusi ir apsisprendusi, tada, žinoma, ji netoleruotų tokių dalykų, juolab kad ir Bažnyčia įspėja, kad bent jau viešai jos atstovai to nedarytų.
Bet leidžiama patarinėti, kurie politikai ar partijos yra artimesnės Katalikų Bažnyčios mokymui. Dar daugiau laisvės suteikiama privačioje erdvėje.
Tik kyla klausimas: ar Bažnyčia – privati erdvė, ar vieša? Ir bet kokias agitacijas bažnyčiose juk galima aiškinti kaip privačias kunigų rekomendacijas tikintiesiems, kurios jiems esą padėtų teisingai apsispręsti. Visa kita – visuomenės ar bent jau katalikiškosios visuomenės dalies apsisprendimo klausimas.
- Įstatymai nedraudžia Katalikų Bažnyčiai agituoti tikinčiuosius balsuoti už konkrečią partiją. Kas bus, jei tokia agitacija, tarkime, per artėjančius Seimo rinkimus virs masiniu reiškiniu?
- Viskas priklausys nuo to, kiek tikintieji tai priims ir kaip reaguos. Nesinorėtų, kad Bažnyčios atstovai, naudodamiesi savo autoritetu, imtų konkrečiai nurodinėti tikintiesiems, už ką jie turi balsuoti. Kaip tai nėra priimtina ir visais kitais atvejais, pavyzdžiui, šeimoje, kur tėvai ar vienas sutuoktinis kitam nurodinėtų, už ką jis ar ji turėtų balsuoti. Taip būtų pažeistas demokratijos principas, pagal kurį kiekvienas asmeniškai sprendžia ir apsisprendžia.
- Tai, žinoma, visiškas nesusipratimas tiek teologiškai, tiek politiškai. Kristaus kaip karaliaus tikrai intronizuoti nereikia, jis ir taip karalius. Antra, Vilniaus rajonas – ne karalystė, kuriai reiktų karaliaus, juolab neregimo ir negirdimo.
Nebent turima omenyje, kad turėtų valdyti koks nors jo vietininkas. O vietininkas šiuo metu yra Romos popiežius. Todėl logiška išvada po tokio akto būtų paskelbti Vilniaus rajoną Vatikano provincija ir visą valdžią perleisti popiežiui. Bet tai jau politinis veiksmas, nes tokiu aktu Vilniaus rajonas būtų atskiriamas nuo Lietuvos valstybės. Jau seniai reikėjo į tai sureaguoti kaip į grėsmę Valstybės vientisumui. O dėl tokių dalykų normalumo pasaulietinėje valstybėje vienareikšmiškai atsakau – ne.
- Pernai gruodį duodamas interviu DELFI kunigas Julius Sasnauskas sakė: „JAV kunigai dabar kaip tik daug kalba apie eschatologinį krikščionybės dėmenį, amžinuosius klausimus. Jie sielvartauja dėl to, kad tie klausimai pastaruoju metu dingsta iš pamokslų ir žmonių religinės sąmonės (...) Mes taip pat dažnai apsiribojame šiandiena, Bažnyčios „politika“, socialiniais reikalais ir nebepaisome amžinybės perspektyvos. O be jos viskas subyra“. Kaip vertinate šią J. Sasnausko pastabą?
- Kiek pažįstu Julių Sasnauską, jis pats nėra abejingas socialiniam matmeniui, nors apskritai nuo politikos jau seniai atsiribojęs. Šiuo atveju, manau, reiktų skirti du socialinės veiklos būdus. Vienas iš jų – tai konkretus rūpestis vargstančiaisiais ir stokojančiaisiais. Tai yra Bažnyčios stiprybė, tai, kam Bažnyčia nuo pat savo formavimosi pradžios buvo įsipareigojusi.
Visai kitas dalykas - siekis politiškai paveikti priėmimus įstatymų, kurių tikslas – ne palengvinti žmonių gyvenimą, bet kontroliuoti moralinius sprendimus, prisidengiant tuo „amžinybės matmeniu“.
Bažnyčia turi savo socialinį mokymą, kuris kaip toks buvo pradėtas artikuliuoti visai neseniai, moderniaisiais laikais. Vieni pagrindinių dokumentų pasirodė XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, ir tai buvo didelis žingsnis, bandant atsiliepti į laikmečio problemas. Nes Bažnyčia tuo metu buvo labai nutolusi nuo besiformuojančios ir sparčiai didėjančios visuomenės klasės – darbininkų su jų problemomis, kurie, nerasdami Bažnyčioje atramos, ieškojo išeities kitur, įvairiuose socialistiniuose ir komunistiniuose judėjimuose.
O dėl „amžinybės matmens“ – jis niekur nedingo. Yra įvairių religinių bendruomenių tiek pasauliečiams, tiek ir vienuoliams bei kunigams, kur iki soties galima užsiimti tik dvasiniu gyvenimu. Šiuo požiūriu Katalikų Bažnyčia tikrai turi turtingą dvasingumo praktikavimo būdų pasiūlą.
Prastai būna tada, kai religingumas įvairių moralinių normatyvų pavidalu bandomas primesti visai visuomenei, lyg tai ir būtų krikščionybės esmė. Užmirštant, kad krikščionybę nuo kitų religijų skiria ne abortų, tradicinės šeimos klausimai, o Kristaus asmens kaip esminio viso gyvenimo centro priėmimas. Ir siekis matyti tą asmenį kiekviename žmoguje. Priėmus tokį principą, turėtų atitinkamai pakisti santykis su kitais žmonėmis – žiūrint į kiekvieną su pagarba ir elgiantis su juo, kaip su pačiu Kristumi. Tokios pagarbos negali primesti moralistinėmis nuorodomis ir pamokslavimais.
Galima nebent įstatymais sutvarkyti, kad būtų paisoma kitų žmonių laisvės ir pasirinkimų, gerbiama jų etninė kilmė ir pan. Ir tokie įstatymai yra priimti. Bet visuomenėje kažkodėl kilo pasipriešinimas tokiems pagarbą skatinantiems įstatymams. Jie savo pobūdžiu yra labai evangeliniai, bet išvadinami „liberalistiniu totalitarizmu“. Tad kalbėti apie krikščioniškųjų vertybių realizavimą šiuo atžvilgiu yra labai sunku.
- O štai ką sako parlamentaras Egidijus Vareikis: „Kai kurie politikai (dažniau socialistai ir liberalai) ėmė sprausti Bažnyčią į paprasčiausios nevyriausybinės organizacijos apibrėžimo rėmus. Bažnyčiai siekta primesti vykdyti tam tikrus socialinės rūpybos projektus, virti sriubą benamiams ir pasirūpinti beglobiais seneliais, tačiau nesikišti į visuomenės pažiūrų formavimą. Kitaip sakant, iš Bažnyčios pamėginta atimti jos tikrąją misiją, tuo pat metu nepaliaujamai diskredituojant ją visuomenės akyse“. E. Vareikis netiesiogiai sako, kad Bažnyčios „misija“ yra „visuomenės pažiūrų formavimas“. Taip pat ir politinių pažiūrų?..
- Bažnyčia ir yra nevyriausybinė organizacija, jei vyriausybė šiuo atveju – Lietuvos Vyriausybė, o ne Vatikano. Ir kaip jau sakiau, Bažnyčia pati moderniaisiais laikais, kad neprarastų įtakos visuomenėje, buvo priversta imtis socialinių klausimų, ir tai jos stiprybė. Kaip tik vykdydama šiuos uždavinius ji arčiausiai prieina prie visuomenės, žmonių, kuriems toks konkretus rūpestis gerokai daugiau atveria Evangeliją, nei moralizmas, primetamas iš viršaus.
Tame E. Vareikio pasisakyme viena neaišku – kaip jis įsivaizduoja tą „formavimą“? Kokiu nors diktatu iš viršaus, primetant žmonėms, kaip jie turi mąstyti ir elgtis? Tada tai yra ne formavimas, o diktatas. Kitas klausimas – kokios pažiūros turimos omenyje? Ką jis pats supranta apie krikščioniškas pažiūras, jei teigia, kad socialinis rūpestis neturėtų būti Bažnyčios prioritetas?
- Seimo narys E. Vareikis viešai abejoja, ar „Bažnyčios ir valstybės autoritetų atskyrimas yra naudingas“. O kaip Jūs manote – ar naudingas, ar kenksmingas (pastarąją išvadą E. Vareikis palieka tarp eilučių)?
- Žiūrint kam. Jei kalbame apie valstybės piliečius, kurie yra ne tik katalikai, tiksliau, ne vien sąmoningi katalikai, bet ir kitų krikščioniškų bažnyčių, kitų religijų, dvasinių judėjimų nariai ar ateistai, tai toks atskyrimas yra būtinas. Ir ne tik naudingas, bet ir reikalingas, nes jau nebe tie laikai, kai valdovai, sudarę tandemą su kokia nors religine hierarchija, primesdavo pavaldiniams savo tikėjimą.
Visuomenės yra pliuralistinės, įvairios, pasauliečiai turi sąžinės laisvę, už kurią, galėtume prisiminti, sovietmečiu kovojo ir Katalikų Bažnyčios disidentai. Diktatūra nebūtų naudinga nei pačiai Bažnyčiai, kurioje gal nebent išoriškai padaugėtų narių. Bet primestas tikėjimas ar moralinės normos dar nereiškia pažiūrų formavimo. Toks primetimas skatina tik veidmainiavimą.
Žmonės, užuot patys ieškoję atsakymų į dvasinius, moralinius klausimus, vidines problemas, kančios situacijas, užuot susiradę Bažnyčioje tuos, kurie jiems padėtų susivokti savyje ir keistis be moralizavimų ir kaltės jausmo primetimo, būtų priversti išoriškai atitikti kažkokius primestus standartus, atlikti religines prievoles. Jau nebe tie laikai, kai prievarta galėjo stiprinti tikėjimą.
- Ar Kristaus mokymas teikia pagrindo Bažnyčiai būti politiškai aktyviai, reikšti savo politines nuostatas ir daryti kryptingą įtaką politikų sprendimams bei rinkėjų apsisprendimams?
- Konkrečiai evangelijose aiškių nuorodų dalyvauti politikoje nerasime. Nors socialinį rūpestį ir valdančiųjų, religinių hierarchų, besirūpinančių tik „amžinaisiais reikalais“, užmirštančių konkrečius asmenis ir konkrečius žmonių vargus – ligas, negalias, skurdą, atskirtį - apstu.
Bet krikščionybė, šiuo atveju – Katalikų Bažnyčia, yra tam tikras evangelijų ir kitų Naujojo Testamento knygų interpretavimas ir nuolat atnaujinamas perinterpretavimas pagal laiko poreikius. IV a., kai krikščionybė buvo legalizuota ir kai Romos imperatoriai ją padarė valstybine religija, ji tapo ir civilizacine religija. Todėl iki pat modernių laikų buvo neatsiejama nuo politikos.
Bet kaip jau sakiau, modernūs laikai yra iššūkis visoms religijoms, ypač toms, kurios buvo tapusios civilizacinėmis. Toms, kuriose per politines institucijas, pirmiausia valdovus – iš „viršaus“ – pavaldiniai įpareigojami paklusti tos religijos autoritetams ir jų veikiamai įstatyminei bazei. Finansiškai ir politiškai tuomet palaikomos būtent tos religijos institucijos, o kitos religijos būna neutralizuojamos arba paskelbiamos už įstatymo ribų.
Moderniaisiais laikais ekonominės ir politinės sistemos pakeitė visuomenės ir politinės valdžios santykius. Daugelyje šalių, kurios įgyvendina demokratinį valdymo modelį, visuomenės perima valdžios formavimą į savo rankas. Ir todėl neįsivaizduojama, kaip galima būtų primesti iš viršaus kuriai nors visuomenei religiją, neįvedant diktatūros. Kas yra tas „viršus“? Nebent kokia nors oligarchinė grupė.
A.Pažėraitė yra judėjimo Naujoji Kairė 95 narė.