Yra vienintelė specializuota degalinė, skirta gyvenantiems iš rašymo apie menus arba iš tų raštų redagavimo bei iš garsų ir vaizdų kūrybos „užsipilti“ kartą per metus – „SRTRF“.
Andrius Vaišnys
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Kitaip tariant, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, iš esmės skirtas padalyti valstybės dotacijas (tik šiek tiek jo biudžetą papildo mokesčiai už licencijas), nors tai vadinama misija „konkurso tvarka teikti paramą viešosios informacijos rengėjų projektams žiniasklaidoje“.

Įsivaizduokime situaciją, kad, laiku atvažiavę prie degalinės kartą per metus, sužinome, ar gausime.

– Gausite, bet mažiau nei pernai, – ir „įpila“ nuvažiuoti dalį metų kelio. Juk vis tiek kaip nors dar kitur pasipildysit. Tad gaunate nuvažiuoti ne 12 mėnesių, bet gal ne daugiau kaip šešis mėnesius per metus. Pamoka viena – turite ieškoti kitų „degalinių“.

Tuo tarpu kolonėlių SRTRF – net šešios, vadinamos SRTRF programomis. Kiekvienoje jų yra ganėtinai pinigų (taip, ganėtinai paskirstyti – per 2 milijonus, kitkas – „degalinei“ administruoti), o kiek iš pirmosios atiteks kuriam kultūros medijų leidėjui – sužinosi tavo metams beprasidedant. Čia – akivaizdi problema, nes įstatyminė sąlyga kultūros leidinio vyriausiajam redaktoriui kiekvienais metais spėlioti, kiek jo grupės pateiktas „projektas“ gaus „degalų“ yra nekultūringa, paverčianti menų leidinio redaktorių tiesiog rašeiva, kone hipodromo dalyviu.

Šio, kaip ir kitų leidinių, istorija verta būti tęsiama, nors „Litmenio“ redaktoriai ir autoriai negali prisiminti tos aukštumos, į kurią savaitraštis buvo iškopęs kone prieš 30 metų, todėl skubotai parašo valdžiai apie raktus, tiltą ir upę. Gal tuos raktus paduotų kuriam kitam?
Andrius Vaišnys

Kai kurie kultūros žiniasklaidos leidėjai bei redaktoriai ir randa. Paradoksalu tai, kad tos kitos „degalinės“ – irgi tos pačios valstybės eurais varomos, taigi iš vyriausybės skiriamos, bet kitais kanalais: Kultūros tarybos arba net Mokslo tarybos, arba... Kultūros ministerijos valia. Tam tik reikia turėti solidžią redakcinę kolegiją ir idėjas, kurių kiekviena savaip patiktų skirtingų tarybų ekspertams.

Arba... Arba „Literatūros ir meno“ savaitinis žurnalas štai pasirodo juodais rėmeliais turbūt kaip dovana „LR Prezidentūros, LR Vyriausybės, LR Seimo“ kanceliarijoms ir atrodo lyg būtų toms institucijoms skirtas sąsiuvinis įspūdžius užsirašinėti. Bent jau jiems leidinys adresuoja naujausią ir unikalų baltų lapų numerį su vienu redaktoriaus, pakankamai pinigų iš SRTRF negavusio, pasvarstymu, esą ,,redakcijos raktus drąsiai galima mesti nuo tilto į Nerį ir nueiti neatsisukant“.

Literatūra ir menas
Literatūra ir menas

Kas dėl to liūdėtų? Tiesiog kitąmet pareiškėjų liktų vienu mažiau.

Su „Literatūra ir menu“ augo brandžiausi dabartiniai žmonės. Labiausiai užaugo tada, kai Romas Gudaitis publikavo „Mes – iš sušaudytų dainų krašto“ ir savaitraščio tiražas siekė dešimtis tūkstančių.

Vėliau leidinys padarė turinio politikos klaidų, toldamas nuo aktualijų, kartais net baimindamasis istorinių šaltinių (kaip neprisiminsi atvejo su Juozo Keliuočio dienoraščių publikavimu), vengė drąsių recenzijų, jį paliko žymesni publicistai ir žurnalistai. Atotrūkis, ypač savaitraščiui, nuo dar neatvėsusių kultūros įvykių, jų politinio konteksto visada sumažins skaitytojų stovyklą. Bet šio, kaip ir kitų leidinių, istorija verta būti tęsiama, nors „Litmenio“ redaktoriai ir autoriai negali prisiminti tos aukštumos, į kurią savaitraštis buvo iškopęs kone prieš 30 metų, todėl skubotai parašo valdžiai apie raktus, tiltą ir upę. Gal tuos raktus paduotų kuriam kitam?

Kultūros žmogus šiuolaikinėje Lietuvoje yra dar mažesnis už mažą, jei jis nepateko į kultūros elito konstrukciją, grindžiamą politiniais ryšiais, o jo vardas nėra minimas tarp „Žmonėms“ priklausančių vardų.
Andrius Vaišnys

Kartas nuo karto kultūros, meno ir mokslo darbuotojų vieši laiškai „LR Prezidentūrai, LR Vyriausybei, LR Seimui“ apskritai tęsia kreipimųsi praktiką iš anų laikų – „LKP CK, LTSR Ministrų tarybai, LTSR Aukščiausiajai tarybai“.

Kai žmogus pasijunta beviltiškos padėties – tarsi užribyje, jis nelabai ir žino, ką daryti. Gal jis mano, kad pagrindinė valdžia tik ir laukia jo trigubo skundo – tereikia jai pamojuoti tuščiu laikraščiu. Ir pasirinkta adresatų seka iškalbinga – nors tik Seimo valia yra keisti įstatymą. Jeigu inicijuos atitinkamas komitetas.

Tačiau jei netikėtai kažkurioje kanceliarijoje ant „Litmenio“ baltų lapų neatsiras užrašo paremti savaitraštį antrą ar trečią ketvirtį iš dar kažkurio Vyriausybės šaltinio, labiau tikėtina – pašaukus Kultūros tarybai, nusivylęs žmogus taps panašus į tą, kuris, praradęs viltį, paprastai peržengia sociumo ribą ir atsiduria ties konteineriais.

Juk ir prieš 4 metus buvo platintas 73 asmenų kreipimasis dėlto, kad valstybės lėšų vieniems spaudiniams teko mažiau nei kitiems. O prieš porą metų kultūros spaudos žmogus buvo ėmęsis net sniegą prie Vyriausybės valyti – deja, jai tai buvo neįdomu. Juk jis – kas?

Kultūros žmogus šiuolaikinėje Lietuvoje yra dar mažesnis už mažą, jei jis nepateko į kultūros elito konstrukciją, grindžiamą politiniais ryšiais, o jo vardas nėra minimas tarp „Žmonėms“ priklausančių vardų.

Todėl, jei neturi realiai įtakingų, o ne socialinio tinklo „draugų“, jis nepasiekia tribūnos, kurioje būtų išgirstas. Jis nekovingas. Tiesa, daugių daugiausia kultūros leidinių redaktorius, kritikus gali surinkti į televizijos studiją LRT misijos žurnalistė p. Kryževičienė, kuri „nepatogių klausimų“ kultūros politikos temomis paprastai niekam iš atsakingų už tą politiką pareigūnų neturi, bet tiesiog bičiuliams sudaro sąlygas ilgai ir maloniai išsikalbėti. Ar gaila tokiai misijai visuomeninio transliuotojo eterio?..

„Pasaulis vis labiau dehumanizuojasi“ – teigia Vytautas Landsbergis viename iš remiamų kultūros leidinių, pabrėždamas tarptautinio politinio konteksto įtampas.

Toks apibūdinimas tinka ir šios, kaip ir ankstesnių Lietuvos vyriausybių, taikomai metų „degalinės“ tvarkai, pagal kurią paremiamos kultūros ir meno žiniasklaidos priemonės.

Mat žiniasklaidos „projektų“ (skirtingai nei mokslo) finansavimas ydingas tuo, jog nėra skirtas kokybei pasiekti – tai pirmiausia ekspertų darbo rezultatas, kai vertinama, tarkime, ar idėja apie „Pasaulio ir lietuvių literatūros tekstus ir kontekstus“ savaitraštyje BUS (?) sėkmingai įgyvendinama ir todėl gali būti tam tikra tūkstančių eurų dalimi finansuojama.

Neturėtų būti ir taip, kad vieni gali tikėtis paramos tik iš SRTRF, kiti – gauti (laimėti) iš visų trijų ar keturių tos pačios valstybės lėšų kanalų. Tai priešina intelektualus nepriklausomai nuo to, kokia iš tikrųjų yra skirtingų leidinių turinio kokybė.

Trumpalaikis – metų trukmės finansavimas neaprėpia nei modernių leidybos technologijų, įskaitant skaitmeninį informacijos archyvavimą su sistemine paieška, nei jos planavimo autoriams reaguojant į tai, kas vyksta – t. y. ne tik laikantis to, ką galima „pakišti“ po vienokiu ar kitokiu projekto pavadinimu. Tarsi po stogu.

Metų finansavimas nesudaro prielaidų burti ir išlaikyti nuolatinius bendradarbius, mokėti adekvačius įdėtam darbui honorarus, sudaryti pamatą aktualiai kultūros informacijai parengti. Suprantama, ne visos paraiškos tenkinamos, ir negalime teigti, kad visos turi būti tenkinamos. Šiais metais matyti pagal pirmos kolonėlės programą – iš 36 neskirta 3 projektams (bet ne pareiškėjams, kurie teikia daugiau nei po vieną projektą).

Ekspertai ne tokie ir blogi. Bet užtat ir neaišku, kaip solidus žurnalas galėtų būti metus leidžiamas už 15 ar 22 tūkstančius eurų, jei negaus papildomai iš kito Vyriausybės šaltinio.

Patarimas ieškoti kitos paramos pravartus tada, jeigu redaktorius tai galėtų daryti turėdamas ne vienerių, o 3–5 metų užtikrintą pagrindinį finansavimą. Ne kiekvieno leidinio – tik to, kurio ataskaitos liktų įvertintos teigiamai.

O štai nepatenkintieji 2018-ųjų finansavimu iš SRTRF net skelbia, kad esą skiriant pinigus „esama čia politinio aspekto“. Ką gi, sudėtinga tai ginčyti pastebėjus kurio leidinio labiau dešinę nei „žalią“, veikiau „universalią“ nei „tautišką“ poziciją (taigi ne tik dėl kurio redakcinės kolegijos nario pavardės, bet gal ir dėl teksto). Oponentas atsikirs: jei leidiniai būtų gavę tiek, kiek prašė, „politinių aspektų“ tie patys redaktoriai neįžvelgtų?

Tada irgi blogai.

Dalies intelektualų požiūris, kad jie neva „toli“ nuo politikos yra siaurai klaidingas, ypač, kai tai nuskamba lyg „norma“ periodinės kultūros žiniasklaidos atžvilgiu. Kita vertus, ko tik juose neparašoma ir neparodoma – štai viena kultūros žurnalistė tiek išsibarė žodžių nesirinkdama apie Genocido ir rezistencijos tyrimų centrą, jog nepamanytum, kad tai gali būti toks platus leidinio kultūros požymis, nors to teksto ten būtų pakakę perpus mažiau – nieko nauja nepasakyta.

Dalies intelektualų požiūris, kad jie neva „toli“ nuo politikos yra siaurai klaidingas, ypač, kai tai nuskamba lyg „norma“ periodinės kultūros žiniasklaidos atžvilgiu.
Andrius Vaišnys

Palyginti su tarpukariu, kai Juozas Keliuotis gaudavo paramą vokelyje iš Prezidento „Naujajai Romuvai“, kuriai, pagal anuometinius leidybos mastus, retas leidinys dabar beprilygsta, šiandien vadinamo „nepriklausomo“ finansavimo garantija yra didesnė.

Ir cenzūros tarsi neturime. Tik žiūrėk, vienas leidėjas formaliai įrašo paramą skyrusios institucijos pavadinimą, o kitas numerio tituliniame lape „dėkoja už paramą SRTRF“. Gal į mandagumą – tikisi – bus atkreipta dėmesio? Bet juk ne tarp šių vingių esmė. Juolab kad ir SRTRF taryba, ir jos ekspertai yra garbingi žmonės, turintys solidžios patirties žiniasklaidoje, kurie dirba pirmiausia vadovaudamiesi norminiais dokumentais, o ne politiniais vertinimais; nebent jie rimtai galėtų prisidėti iš esmės tobulinant paramos sistemą.

Dabartinė „SRTRF“ ir – jei pavyksta – kitų biudžetinio finansavimo kanalų tvarkos netinkamumui apibūdinti tinka „Teatro“, „Lietuvos teatro“, „Lietuvos scenos“ ir „Teatro žurnalo“ istorija, panaši į bandymus naujai kloti, bet vis nutraukiamų bėgių atkarpas. Gal nė nereikėjo finansuoti tų, kurie net neturi archyvo?

Štai smegenys, suvokiančios, kaip negailestingai pasaulis užtvindytas informacijos, Nacionalinės bibliotekos skaitykloje bando nukreipti akis atsirinkdamos tai, kas joms reikalinga, naudinga, įdomu ir šiukštu nepasimesti: tiek daug Lietuvoje popierinės žiniasklaidos, pretenduojančios į „savo“ skaitytoją. Ir į paramą, argumentuojant išskirtinumu. Šios žiniasklaidos priemonės paprastai turi ir elektronines versijas, bet dažniausia nešiuolaikiškas, nors apskritai nuo SRTRF įkūrimo medijų laukas ganėtinai pakitęs.

Jeigu būtų pakeista medijų politika ir sukurtas tobulesnis modelis kultūros dialogui jos žiniasklaidos priemonėse skatinti, tikėtina, pagrįstos kritikos ir susipriešinimo sumažėtų; tikėtina, nauja sistema skatintų kokybišką kultūros spaudą.
Andrius Vaišnys

Taigi dalinio finansavimo iš valstybės biudžeto tvarka reikalinga reformos, paremtos šiuolaikinei visuomenei tinkamais kriterijais, atsisakant metų „degalinės“ principo.

Jei šiuo aspektu medijų paramos reforma būtų pradėta, ji neabejotinai turėtų aprėpti ne tik pasaulėžiūros, literatūros, dailės, menų kritikus ir redaktorius, jų skaitytojus, klausytojus ar žiūrovus, bet ir dalinę paramą regionų žiniasklaidai.

Galbūt paramos sistemoje redaktoriaus parengta koncepcija galėtų būti svarstoma skiriant finansavimą leisti leidinį 4–5 metus ir reikalaujant kiekvienų metų ataskaitos. Kitas klausimas – kodėl ir ką remti.

Galbūt būtų naudinga viena elektroninė kultūros žiniasklaidos priemonių platforma, padėsianti pasiekti vartotojus su vienodomis technologijomis, saugant skaitmeniniu pavidalu visą paremtą kūrybą.

Jeigu būtų pakeista medijų politika ir sukurtas tobulesnis modelis kultūros dialogui jos žiniasklaidos priemonėse skatinti, tikėtina, pagrįstos kritikos ir susipriešinimo sumažėtų; tikėtina, nauja sistema skatintų kokybišką kultūros spaudą.

Dar palaikykit raktus.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Lietuvai stojant į turtingųjų klubą, išaiškėjo niūri statistika: „sublizgėjom“ antirekordais   (86)

Turtingųjų valstybių klubu pakrikštytoje Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (...

Palanga išskėstomis rankomis jau laukia poilsiautojų: kokiomis maisto kainomis pasitiko (64)

Kaip privilioti kuo daugiau turistų šiltuoju sezonu, Palangos verslininkai jau gerai apgalvojo....

Savaitgalį laukia gražūs orai, o po jų – fantastiški karščiai (15)

Iškeliaujanti gegužė karščio mėgėjų nenuvils ir toliau: karštas bus ne tik savaitgalis, bet...

Specialistai neteko amo: darželiuose ir mokyklose sviestą pakeis margarinas (302)

„ Sviestas , kur įmanoma, keičiamas aliejumi arba margarinu, kurio sudėtyje sočiųjų riebalų...

Šokiruojantis merginos pagrobimas: gyvą palaidojo po žeme (71)

Barbaros Jane Mackle gyvenimas buvo tikrai kerintis. Daili ir populiari 20 metų mergina buvo Majamyje...

Lietuvos nacionalinės filharmonijos darbuotojų stilius: per koncertus ir po jų – kaip diena ir naktis (19)

DELFI Stilius apsilankė didžiausiame šalies klasikinės muzikos koncertų centre – Lietuvos...

Šaras po pergalės juokavo apie aštuonis kartus operuotą gerklę ir mokė žurnalistus (23)

Kauno „Žalgiris“ be didesnio vargo žengė į Lietuvos krepšinio lygos ( LKL ) pusfinalį....

Sostinėje atgimė vienuolyną su skandalais palikęs baras (20)

Praėjusių metų rugpjūtį baro „ 7 fridays “ darbuotojai staiga turėjo susirinkti daiktus ir...

Vilniuje per susidūrimą sužalotas motociklininkas neteko sąmonės (13)

Vėlų penktadienio vakarą, apie 23.20 val., Vilniaus senamiestyje, Maironio g., susidūrė...

Kitokia pažintis su Berlynu: nuo apleistų CŽV pastatų iki linksmybių šimtamečiame šokių klube (11)

Planuodami atostogas ar trumpas išvykas svetur, dažniausiai renkamės turistų patikrintas,...