aA
Trisdešimt septynių aukštų dangoraižis Kaune. Vincas Kudirka jį išvydo kaip mūsų tūkstantmečio viziją, aprašydamas būsimą „Varpo“ laikraščio redakciją viršutiniame tokio dangoraižio aukšte, kur tekstus rengia kompiuteriai – ypač, kai autoriai pavargsta (pats Kudirka pykdavo dėl tingėjusių ir nerašiusių pogrindiniam laikraščiui jaunųjų kolegų, studijavusių Maskvoje ir Peterburge). Nesakykite, kad apie tai nežinote.
Andrius Vaišnys
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Kuo toks dangoraižis būtų ne šiuolaikiškas paminklas himno autoriui?

Sprendimas per pastaruosius 30 metų, dabartinėje Lietuvoje, sunkiai įsivaizduotinas. Ir todėl, kad visuomenės grupės linkusios pildyti tuščias miestų erdves figūromis su žirgais arba be žirgų, bet būtinai monumentalias ir „tikroviškas“.

Nors šįmet „Tautiškai giesmei“ jau 120 metų, kartas nuo karto, pavyzdžiui, Atgimimui prasidėjus ir net Nepriklausomybę paskelbus vis išneria kritikai su „idėja“ rasti kitą himną Lietuvai, kaltindami Kudirką „svetima“ (nelietuviška) muzikine... tradicija.
Andrius Vaišnys

Ir todėl, kad Kudirką iš tekstų iš tikrųjų retas gerai žino. Išskyrus himno tekstą.

Tūlas pasakytų, kad Tautiška giesmė ir yra jam paminklas.

Ne visai tikslu: nors šįmet „Tautiškai giesmei“ jau 120 metų, kartas nuo karto, pavyzdžiui, Atgimimui prasidėjus ir net Nepriklausomybę paskelbus vis išneria kritikai su „idėja“ rasti kitą himną Lietuvai, kaltindami Kudirką „svetima“ (nelietuviška) muzikine... tradicija.

Tokie lietuviai nieko nesako apie Kudirkos surinktus ir išleistus dainų rinkinius. Užtat paskui pagarsinami ir kiti, stipresni kaltinimai.

Įsivaizduoju – atsigręš į kaimyną po nuskambėjusio himno kuris ir paklaus, nes ir neskaičiusieji Kudirkos kūrinių šiandien pasako: „Na, bet vis dėlto kaip ten su tuo jo antisemitizmu..?“. Negerai.

Tokiam skaitytojui ir skiriu šį tekstą.

Himnas vis dėlto ištvėrė: jis vienija įvairių kartų ir pažiūrų žmones, ypač – liepos 6-osios vakarą. Kaip tik ši naujausia tradicija parodo esant kūrinio prigimtį savarankišką, kylančią iš visuomenės patirčių ir galiausiai nepriklausomą nuo politinių, religinių, literatūrinių bei muzikinių interpretacijų, bandomų vis primesti tam tikru laikotarpiu, sudarant tokį parenkamų argumentų kontekstą, kad kūrinys ar autorius atrodytų nepriimtini.

Kartais ideologinės bei estetinės interpretacijos – ar sovietmečiu, ar dabar – primena parodiją, kai, pastačius karietą greta Audi, vaikus skatintum stebėtis: kokie atsilikę prieš tris šimtus metų buvo tie žmonės!

Apskritai – jokia paslaptis, kodėl Kudirka pirmiausia dar gyvas buvo apšauktas bedieviu: jei kritikuoji kunigo elgseną, jo šeimininkę, o ir patį Popiežių, kuris pasirodė „politiškai korektiškas“ ir nepasmerkė Kražių skerdynių, kad nesipyktų su Rusijos imperatoriumi, gali, autoriau, likti net ir atskirtas. Ir dievobaimingas žmogus tada neturėtų tau nė kambario išnuomot – mat kunigą sukritikavai.

Jei išsišaipei iš davatkų klasės – skubiai apie tave kuriamas netikėlio ir net palaidūno mitas, rašomi paskviliai apie tavo kelnes, nors vienišam vyrui šokti vakarėliuose, merginti gražias moteris – gal joks nusikaltimas.

Jei paėmei už gydymą kiaušiniais, ne pinigais – anoks daktaras.

Jokia paslaptis, kodėl Kudirka pirmiausia dar gyvas buvo apšauktas bedieviu: jei kritikuoji kunigo elgseną, jo šeimininkę, o ir patį Popiežių, kuris pasirodė „politiškai korektiškas“ ir nepasmerkė Kražių skerdynių, kad nesipyktų su Rusijos imperatoriumi, gali, autoriau, likti net ir atskirtas.
Andrius Vaišnys

Galiausiai – jei visa tai nepadeda įveikti kritiko – savo leidžiamame katalikiškame laikraštyje galima atskleisti „Varpo“ redaktoriaus tapatybę: vardan Lietuvos ir tokie metodai – ne kliūtis. Pogrindžio spaudos vertėjai slaptojoje tarnyboje prie Kauno gubernatoriaus juk mokėjo skaityti.

Niekas iš apkalbų skleidėjų nebuvo patekęs į vieną rūstesnių Rusijos imperijos kalėjimų – Varšuvos X citadelę. Todėl tikrai... nežinojo, ką daro. Kudirka per tris savaites – kaip rodo tolesnė istorija – nepalūžo, nesutiko, ištvėrė. Berods, paleistas už užstatą. Nors gretimoje kameroje mirė žandarų sumuštas bendrakursis. O patyrinėjus Rusijos saugumo tarnybų metodus, netektų stebėtis, jei būtų nutikę kaip nors kitaip, nes apskritai žandarai turėjo nemažai agentų tarp lietuvių ne tik imperijos viduje, bet ir užsienyje. Sąrašai išlikę.

Juozas Tumas Vaižgantas už smerkiamuosius moralinius tekstus Kudirkos atžvilgiu jo atsiprašė. Tiesa, po mirties.

Nes, kaip ir kiti, bedieviu jį stengėsi padaryti veikiau etiniu ir pasaulėžiūriniu aspektu, nei įrodant faktais. Liberalios minties sklaida anuomet ir buvo esminis išsilavinusių amžininkų taikinys, juolab tikrų lietuvių – kurie pirma pagalvos, ką padaryti pikta priešingo požiūrio asmenybei, ypač, jei patys didelių idėjų neturi ar mato joms „grėsmę“.

Tačiau baisesnis kaltinimas ištrauktas po Antrojo pasaulinio karo. Jau mūsų laikais buvo itin stengiamasi parodyti Kudirką ir kaip antisemitą po to, kai tokį apibūdinimą iš Čikagos paleido klajoti Vytautas Kavolis „Žmogaus genezėje“.

O paskui jį – jau ir kitos asmenybės, tiesa – po V. Kavolio mirties.

Vanda Zaborskaitė yra suabejojusi, kad V. Kavolis rašė, „matyt, neturėdamas po ranka Kudirkos raštų“. Tikriausiai ji ironizavo. O jeigu? Juk – graudžiai pajuokaujant – Balzeko lietuvių kultūros muziejuje Čikagoje Kudirkos portfelis irgi guli tuščias po stiklu. Bet kantriai perskaičius visą Kudirkos publicistiką, neplėšiant jos iš Rusijos imperijos ir Europos politinio konteksto, bent jau negalėtum himno autoriaus pavadinti provincialiu. O pavadino.

Nepaisant, kad jo išversti Baironas ar Šileris dar ilgai lietuviškai gyvavo.

Baisesnis kaltinimas ištrauktas po Antrojo pasaulinio karo. Jau mūsų laikais buvo itin stengiamasi parodyti Kudirką ir kaip antisemitą po to, kai tokį apibūdinimą iš Čikagos paleido klajoti Vytautas Kavolis „Žmogaus genezėje“.
Andrius Vaišnys

Žinoma, gali įsiremti į kai kurias Kavolio apibendrinančias frazes ir asmenybės charakteristikas, kurios atrodo ne(pa)prastai paviršutiniškos: „Vincas Kudirka laiko medicinos daktaro baigiamuosius egzaminus ir žurnalą suredaguoja, laisvalaikiu sirgdamas džiova“.

Šmaikštu? Tada dar nesirgo. Bet jei pakartoji net porą kartų, kad tarp Varšuvos studentų „vienas patriotiškai veda turtingą lenkę ir žurnalą finansuoja“, tu, skaitytojau, nė negali abejoti tokia lakoniškai pastebėta vyrų mecenatystės kaina.

Nors ne visa tiesa juk niekad nėra tiesa. Ką gi, tarkime, tai smulkmenos.

Varpininkai: Jonas Mačys, Vincas Kudirka, Stasys Matulaitis
Varpininkai: Jonas Mačys, Vincas Kudirka, Stasys Matulaitis

Juoba kad kur kas daugiau V. Kavolio pastabų yra išties konceptualiai reikšmingų, leidusių daugeliu aspektų įvertinti varpininko figūrą kaip pranokusią amžininkus.

Paprasta, nes aišku: jei žydų tematikos negalėjo išvengti Kudirka, tai negalėjo išvengti ir studijos bei straipsnių apie jį autorius. Kitas dalykas, kad skirtingai nuo biografijos autoriaus Juliaus Būtėno ir raštų leidėjo Juozo Gabrio, jis tą problematiką sureikšmino, perkeldamas į naują, šiuolaikinį kontekstą. Tačiau nereiškia, kad tokiu atveju visos charakteristikos tarpusavy dera.

Keistas klausimas, jei Kudirka galėjo kritikuoti tos visuomenės įvairias socialines grupes ir asmenis – rusus, lenkus, žinoma – įvairios tautybės viršininkus, galima pripažinti, kad pagrįstai satyrose ir komentaruose davė pylos lietuviams (ypač vyrams). Bet kam jam reikėjo kritikuoti miestelio žydų bendruomenę?

Neišmesi to, kas parašyta. Tik jei esi įdėmus skaitytojas, ar neperskaitei, kada ir kodėl gindavo lenkus ir rusus nuo patvaldystės įstatymų, kodėl pliekė viršininkus, reikalavusius kyšių iš aukščiau minėtos bendruomenės.

Aldona Vaitiekūnienė, leidžiant Kudirkos raštus kone po šimto metų nuo pirmo leidimo, 1990-aisiais pastebėjo: „Demoralizacija, kaip sistemos rezultatas, plito tarp rusų, lenkų, žydų ir lietuvių, viršininkų ir valdinių“. Ir sako, kad žydas satyrose smerkiamas „už ieškojimą nelegalių būdų savo padėčiai pagerinti, kai (...) siekė patogumų vergystės sąlygomis“.

V. Kavoliui bent dalimi galėjo būti žinoma, kad daug nesąžiningų veiksmų padaryta Kudirkos atžvilgiu dar jam gyvam esant. O kad po mirties, žiūrėk, tai kunigai mišias atsisakydavo už amžinatilsį Vincą laikyti, tai himno žodžius kuris visuomenės veikėjas būdavo (tebėra) linkęs pakeisti – tai tik tų lietuvių provincialios problemos.
Andrius Vaišnys

V. Zaborskaitė gerokai vėliau, kai prasidėjo Kudirkos rėminimas į antisemitų sąrašą aktualizuojant šią ydą, nes buvo ruošiamasi statyti jo skulptūrą Vilniuje priešais Vyriausybės namus, pabandė jį apginti nuo supaprastintų apibūdinimų šitaip: „Ne, V. Kudirka nebuvo naftalininis, liaudiškas ar provincialus antisemitas.

Jis buvo aukštos klasės publicistas imant ne tik Lietuvos, bet ir daug labiau kultūros požiūriu išsivysčiusios raštijos mastu“.

Ji remiasi Mykolu Roemeriu, kuris Kudirkos ankstyvo laikotarpio tokio pobūdžio publicistiką vertina kaip „atsitiktinumą“. V. Zaborskaitė, pacituodama Leonidą Donskį, irgi manė, kad Kudirkai įtakos turėjo prancūzų kritikai ir pagrįstai tokį antisemitizmą (?) kildino iš konkurencijos toje pačioje ūkinių santykių erdvėje.

Vargu, ar tematika ir stilistika būna atsitiktinumas, kai rašai apie tai, ką matai, jauti, suvoki. Veikiau kalbėčiau apie vėliau gyvenusių asmenų klaidinantį siekį suteikti tekstams naujų reikšmių. Kudirka, manau, nebuvo linkęs priimti fakto, kad, deja, žydų bendruomenės taip pat turėjo gintis ir gynėsi nuo patvaldystės politikos, užsidarydamos gyventi pagal savo taisykles, taip pat siekdamos išlikimo, nes buvo tiesiog fiziškai išstumtos į imperijos pakraščius iš politinių ir ekonominių Rusijos centrų.

Galiu suprasti, kad žydo satyra, skaitoma po II pasaulinio karo, rėžia ausį – ypač, jei nepasakai, kada parašyta ir kodėl. O net jei parašyta sekant biblijiniu motyvu arba tiesiog nupiešiant Šakių bendruomenės paveikslą – t. y. apie tuos, kurie gyvena greta? Reikia pridurti: tame paveiksle daktaras Kudirka tiesiog neturi darbo už atlygį, nes kiti gydytojai žydai jį izoliuoja nuo pacientų. Jis pyksta. Žinoma, negerai. O kas negerai?

Tas paveikslas gali atrodyti kaip tipiškas ten, tada gyvenusių socialinių santykių reljefas. Bet turbūt neteisinga tokią kritiką paversti visos pasaulėžiūros pamatu.

Nors galima. Vis dėlto rinkčiausi kad ir šį V. Kudirkos požiūrį: „Kiekviena tauta turi mažus ir didelius, baltaplaukius ir juodaplaukius, mėlynakius ir juodaakius, lėtus ir smarkius – vienok tie kūniški ir dvasiški ženklai nedaleidžia priskirti juos prie kokios nors tautos taip stačiai, kaip juodumas murino skūros liepia jį priskirti prie žinomos veislės“ (1892).

Nieko prancūziška, net slapyvardžio Q.D.R.K., sieto su pavardės kilme, požiūriu. Kudirkos nuomone, esminis tautų skirtumas yra tik kalba. Bet čia jau nenukrypkime į šalį.

Toji įtampa nulėmė Kudirkos vienišumą (tai po mirties – kaip visad įprasta –pasipylė prisiminimų, kaip daug kas jį ten lankęs prieš mirtį, nors jis pats juk parašė pastabų, kad tuo metu yra vienišas ir visų paliktas, tiesa, žandarų stebimame name).
Andrius Vaišnys

Imkime kitą V. Kavolio pastabą: „Galbūt, žmogiškasis Kudirkos veidas imtų ryškėti iš už dulkėtais ir kartais neįtikėtinai negarbingais popieriais užversto jo antkapio, jeigu imtume jį (net ir gruodžio 31 d. bei lapkričio 19 d. pagerbimuose) traktuoti kaip žmogų, kuriam jo paties cituojamais žodžiais, niekas žmogiška (Kudirka, berods, parafrazavo niekas lietuviška) nebuvę svetima“.

Taigi V. Kavoliui bent dalimi galėjo būti žinoma, kad daug nesąžiningų veiksmų padaryta Kudirkos atžvilgiu dar jam gyvam esant. O kad po mirties, žiūrėk, tai kunigai mišias atsisakydavo už amžinatilsį Vincą laikyti, tai himno žodžius kuris visuomenės veikėjas būdavo (tebėra) linkęs pakeisti – tai tik tų lietuvių provincialios problemos.

Takas iki pat jo kapo nėra grįstas. Beje, prieš 10 metų nei vienas iš kviestų valstybės vadovų neatvyko į Operos teatrą paminėti V. Kudirkos 150-mečio („O jeigu...?“). Taigi Kavolis paradoksaliai teisus. Ir štai šiais metais, Operos teatre sakydama Vasario 16-osios kalbą valstybės 100-mečio proga Prezidentė jau prisiminė Kudirką. Tikrai – jam 160. Gal ji ar kalbos rašytojas nuosekliai perskaitė Kudirkos raštus? Juk ten, beje, yra kone visa aktuali Rusijos politikos genezė.

O kai perskaitysi visa, ką V. Kavolis paliko apie V. Kudirką, gali iš tos analizės pasilikti itin taiklų XIX a. daktaro, redaktoriaus, publicisto, kompozitoriaus, vertėjo apibūdinimą istoriniame tautos patirčių kontekste: „lietuviams neįprasta ir tikrai nepaprasta Kudirkos gyvenimo įtampa“.

O kas lietuviams... įprasta? Jei priduosi nuteisti – ir bus gyvenimas be įtampų.

Žinoma, toji įtampa nulėmė Kudirkos vienišumą (tai po mirties – kaip visad įprasta –pasipylė prisiminimų, kaip daug kas jį ten lankęs prieš mirtį, nors jis pats juk parašė pastabų, kad tuo metu yra vienišas ir visų paliktas, tiesa, žandarų stebimame name).

Tačiau aktyvumas pavertė jį išskirtiniu: tokių herojų Lietuvos istorijoje veik nėra, kurie buvo gerokai liberalesni už bendradarbius amžininkus ir įžvalgesni už priešus, ir kuriems buvo nepriimtinas socialinių grupių, parapijų, bendruomenių uždarumas, valdžių spindesys, minties – ne tik žodžio cenzūra.

Tautišką giesmę giedoti niekada nebuvo gėda, o jos autorius niekam iš esmės nėra nusidėjęs pasmerkimu, išdavystėmis ar pakenkęs ir, sprendžiant iš dokumentinių šaltinių, tiesiogiai yra apgavęs tik vieną asmenį – Rusijos imperatorių.
Andrius Vaišnys

Kas nors tau pasakys, kad jis pats kaip ikona buvo pasirinktas ir todėl, kad niekam iš gyvųjų XX a. pr. jau nebuvo politinės lyderystės konkurentas. Gal? Pagal J. Gabrį, 1905 metais buvo taip: „Atėjo laisvės metai (...) Užmirštas buvo ir patsai Kudirka“.

Tačiau pati Tautiška giesmė daugiau kaip prieš šimtmetį, prasidedant anam sąjūdžiui, pasirinkta kaip atkaklios dešimtmečių kovos kūrinys ir pirmą kartą griausmingai atlikta tais pačiais 1905-aisiais. Jos sąvokų reikšmės – kaip mano Regina Koženiauskienė – yra „Šventojo rašto referencijos“, nes bent jau „šviesos“ ir „tiesos“ vartojimą lėmė autoriaus išsilavinimas, įgytas seminarijoje.

Andrius Vaišnys. Himnas Kudirkos dangoraižyje
© Organizatorių nuotr.

Tautišką giesmę giedoti niekada nebuvo gėda, o jos autorius niekam iš esmės nėra nusidėjęs pasmerkimu, išdavystėmis ar pakenkęs ir, sprendžiant iš dokumentinių šaltinių, tiesiogiai yra apgavęs tik vieną asmenį – Rusijos imperatorių.

Todėl niekam Tautiškos giesmės autorystė neturi kelti kokio nors nesmagumo: ramiai giedoki, nes ji sukurta laisviems žmonėms, o parašė eiles, muziką ir ją išplatino žmogus, visada vilkėjęs baltais švariais marškiniais, formavęs laisvos visuomenės principus ir prisidėjęs prie stebuklo – Lietuvos atkūrimo.

O ar kada iškils toks jo sugalvotas dangoraižis Kaune – ne 100-mečio rūpestis.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Gyventojai užvertė Prezidentūrą skundais dėl antstolių: kliūva ir veiksmai, ir atlyginimai (5)

Didelė dalis skundų, pasiekiančių Prezidentūrą, yra susiję su antstolių veikla. Taip laidoje...

Ryžosi paviešinti tikrą pokalbį su Kęstučiu Komskiu: išplūdo paskutiniais žodžiais ir pagrasino išėsti (29)

Žukų bendruomenėje - neramumai. Čia norima pakeisti bendruomenės pirmininkę Anastaziją...

Dakaro žvaigždė Nasseras Al-attiyah važiuos su lietuviška vėliava (28)

Latvijos sostinė Ryga pastarąją savaitę atsidūrė viso automobilių sporto pasaulio akiratyje, o...

Lietuvis Niujorke surado serialo „Draugai“ namą: ten nuolat budi policija ir liejasi ašaros (19)

Ištisus dešimt metų, visose 236 serijose, kultiniame seriale „Draugai“ buvo rodomas tas pats...

Armonaitė iškėlė frakcijai nepatogią idėją: Gabrielius Landsbergis – už (29)

Kovą dėl Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūno pozicijos pralaimėjusi Aušrinė Armonaitė...

Skelbiamas staigus atšalimas: perspėja, kad Vilnius absoliučiai nepasiruošęs papildyta 17:32 (114)

Vilniaus šilumos tinklai ( VŠT ) primena, kad pastatų valdytojai ir administratoriai kasmet iki...

„Valstiečiai“ ištesėjo Karbauskio pažadą be jo paties (45)

Seime bus svarstomas siūlymas riboti plynuosius kirtimus. Parlamentarai prašo Vyriausybės ir...

Neišnaudoti Lietuvos turtai slypi po mūsų kojomis: kiek jų turime? (21)

Vaikščiodami retai susimąstome, kokie turtai gali slypėti po mūsų kojomis. O juk Lietuvoje...

Į Anglijos karalienę panaši vilnietė močiutė: šiame gyvenime turėjau planą laimėti loterijoje (9)

„Nesvarbu kiek tau metų, niekada nenustok svajoti“, – sako 87 gimtadienį šį pavasarį...

Berankis įkrėtė į kaulus jauniausiam elitinio dvidešimtuko atstovui (44)

Geriausias Lietuvos tenisininkas Ričardas Berankis mėgina nustumti į užmarštį 9 nesėkmių...