Valstietiški optimistai galėtų apsidžiaugti – „neribotos“! Opozicijos pesimistai nuliūstų – „arogancijos“.
O realistams (tarp jų ir man) kiltų paprastas klausimas – kodėl paskutinius? Kodėl arogancija neturėtų tik stiprėti, po truputį viską pasiimant į savo rankas? Stiprėjant, auginantis raumenis, pamirštant vaikiškas baimes (galiu tik įsivaizduoti, kaip turėtų graužtis Ramūnas atidavęs sudraskyti šakalams frakcijos bendražygę Gretą).
Pripažinkim, valdžiai korta eina taip, kaip niekada nėjo. Prie draudimų priprato kaip kariami, grandiozinių visa apimančių skandalų nėra, prostatas tikrinantys autobusiukai rieda dulkinais Lietuvos kaimų keliais.
Žiniasklaidos tonas palengva darosi kontroliuojamas, o kai siūbtels rinkiminiai pinigai, bus dar lengviau.
Oponentai krinta kaip nelabai nusisekę partizanai, susisprogdinę savo pačių granatomis. Prezidentei liko mažiau kaip metai ir Pirmininkas gali be baimės eiti į atvirą konfrontaciją. Jis jau gali badyti pirštu ir sakyti – ji, ji, tai viską ji.
2019 metų prezidento rinkimų perspektyvos visai neblogos. Net jei žiauriai nepasisektų ir prezidentu taptų ne savas, jam prireiks nemažai laiko, o be to gal tas nesavas apsiribos priėmimais užsienio delegacijoms ir tik retkarčiais suurgs aksominiu katinėlio baritonu.
Saviškių gretos tankėja. Socbebrai sodinasi viceministrus, grąžindami į kovą netgi tokius gilumoje paslėptus rezervus kaip buvęs ūkio ministras Evaldas Gustas. Žemės ūkio ministras Giedrius Surplys bent turi saviironijos pasakyti, kad Gustas nebuvo tarp pirmųjų dvidešimties jo kalbintų kandidatų.
Rudenį prie kojos kaip langetė bus pritaisyti tvarkiečiai, lenkų lyderiams kol kas pakanka poilsinių kelionių į Australiją, kur Rita Tamašunienė nuvežė skrajučių, o su savimi parveš religinio turizmo Vilniuje ištroškusius Tongos ir Fidžio gyventojus.
O opozicija? Ką opozicija? Mielieji, tokios parankios opozicijos jau seniai neturėjome. Tuoj bus kuklus jubiliejus – dveji metai, kai net nesugebame išsirinkti opozicijos lyderio – valstiečiams ne gyvenimas, o saldainis.
Liberalai mirė, tik dėl klaidos dokumentacijoje kūnas vis dar neišnešamas iš šarvojimo salės. Kiekvieną kartą, kai klausau Eugenijus Gentvilo interviu, ausyse ima skambėti Marijus Mikutavičius: „Mmm, kaip gera būtų dabar tyliai numirti, kol nieko neturiu, nieko nepaliksiu, mano laikrodžiai visai lėtai vis tik tik tik…“
Socdemai rūpinasi, kaip nenumirus ir stovi tik per vieną pirmininką nuo susiliejimo su palaidūnais broliais, plekšnojimų per pečius ir ašarotų priesaikų, kad „daugiau niekada nesiskirkim, ar girdi, Juozai, niekada“.
O Tėvynės sąjunga prakaituodama padavinėja šaudmenis valstiečiams, dargi pasiklausdama „ar šitas tinkamo kalibro, ar ne per sunkus?“
Valdžiai nieko nereikia daryti, viskas ant lėkštelės. Tik nepatingėk susidėlioti raktinius žodžius. Ir skambės tie žodžiai kaip Birutės daina per visus metus, šimtuose susitikimų su regionų rinkėjais.
1. Landsbergis.
2. Du milijonai litų (nes taip stipriau).
3. Iš vaikų darželių.
4. Paslapčia.
5. Įdėta į SEB banką.
6. Taip, tą patį, kur dirba Nausėda.
7. Taip, norėjo nuslėpti.
8. Bet mes budim.
9. Mes pamatėm ir institucijos tiria.
Ir toliau jau aiškink, ką jūs norit, mieli konservatoriai. Varykit iš paskos į rajonus ir laužykit rankas, kad viskas buvo ne taip ir viskas buvo netikra.
Kaip sakoma, mūsų reikalas pasakyti, o jūs jau aiškinkitės.
Ir koks atsakas – konservatorių lyderis suirzęs, įsižeidęs, pro dantis iškošia „visos prievolės atliktos pagal įstatymą“. Vaikeliai mieli, bet jūs patys mus išmokėt, kad kai politikas sako: „viską dariau pagal įstatymą“, reikia suprasti, kad ne viską. Ramūno pavyzdys kaip ikona šviečia.
Ir tas raginimas Agnei ne tik seilę varvinti ir akutes žibinti į Ramūną, bet padėti jam deklaruoti pajamas. Čia rimtai? Čia taip kalba ne medinius pokštus skaldantis abejotino lygio interneto televizijos laidos vedėjas, o vienos didžiausių partijų lyderis?
O kai atrodo, kad jau daugiau nieko įdomaus nebus, nes jau eina titrai, pagal geriausias „Marvel“ filmų tradicijas pabaigoje atšuoliuoja ištikimasis Sanča Žygis Pansa su mediniu kardu, išrėkia kažką nerišlaus apie istorijos šiukšlyną ir nušuoliuoja toliau ieškoti kelio į prezidento postą.
Valstiečiams nieko nereikia daryti, tik žiūrėti ir mėgautis. Na, retkarčiais pasiųsti darbščiąją Agnę ar antros kategorijos premjero patarėją pakurstyti lauželio, kad neužgestų. Pastebėjot, jie jau net nebesiunčia sunkiosios artilerijos. O kam?
O bruzdėjimas, gaisrai ir kylanti įtampa konservatorių partijos viduje yra tik malonus bonusas.
Bet juk čia aš norėjau klausti – „ką jūs darot?“
Tad kodėl tokioje malonioje aplinkoje valstiečiai ir žalieji negalėtų elgtis taip arogantiškai, kaip jie nori? Kai horizontas giedras ir kol kas nė debesėlio tolumoje.
Vienintelis dalykas, kuris gali kelti grėsmę valstiečių įsigalėjimui – naujos rimtos politinės jėgos atsiradimas. O kol to nėra nė kvapo, tai pripažinkim – na, nusipelnė valstiečiai, nusipelnė šiek tiek neribotos arogancijos.
Haiku
Pravirksta beržas
O broli dešinysis
Kur tu, kurgi tu?