aA
Kodėl Lietuvoje retai įsivaizduojama, kas be patriotizmo dar gali sutelkti? Kas galėtų įkvėpti, kai kovojant su agresyvėjančiu nacionalizmu nebepakanka jėgų? Kodėl alternatyvos sunkiai skinasi kelią, o solidarumas neretai yra trumpalaikis? Šiuos klausimus nagrinėja neseniai knygynuose pasirodžiusios tekstų rinktinės „Tautos paraštės ir nepatogūs pilietiškumai“ autoriai – akademikai, menininkai, rašytojai, gatvės protestų dalyviai (rinktinę sudarė Lina Žigelytė, išleido „Žiemos žodžiai“).
Prie „Lietuvos“ kino teatro 2005 m.

Knygoje publikuojami Akvilinos Cicėnaitės, Darjos Davydovos, Vilmos Fioklos Kiurės, Laimos Kreivytės, Airos Leonidovnos, Kasparo Pociaus, Artūro Tereškino ir Linos Žigelytės tekstai. Svarbus knygos elementas – tai dialogas tarp šių tekstų ir vaizdų. Gabrielės Gervickaitės, Adomo Danusevičiaus, Alinos Melnikovos ir kitų šiuolaikinių menininkų darbų reprodukcijos tampa kritinės minties apie nacionalizmą, seksualumo reprezentaciją, anarchofeminizmą ir emigraciją tąsa.

„Šios rinktinės autoriai kuria išlikimo scenarijus nerimo apimtoje valstybėje. Gyvename sistemoje, kuri kasdien skirsto mus į geresnius ir netikėlius, pastaruosius stumdama į tautos paraštes. Prabilti ir būti matomiems leidžiama tik tuomet, jei sutinki su taisyklėmis, nekeli chaoso, dėl išvaizdos ar netradicinio kūno nepriverti atsigręžti aplinkinių. Kol kas niekas nesurengė didesnių eitynių nei tos, kurios Vilniuje kasmet organizuojamos su šūkiu „Lietuva lietuviams!“ Būtent po tokių eitynių 2011 m. kilo mintis išleisti šią rinktinę, o tekstai gimė iš susirašinėjimų tarp Sidnėjaus, Toronto, Niujorko, Londono, Vilniaus,“ - įžangoje rašo knygos sudarytoja.

DELFI skaitytojams siūlome ištrauką iš Kasparo Pociaus ir Airos Leonidovnos skyriaus apie anarchistinio judėjimo raidą Lietuvoje ir kelias šio judėjimo iniciatyvas.

Judėjimo užuomazgos

<…> Suvokimas, kad reikia reaguoti į globalinio kapitalizmo grimasas žvelgiant iš radikalios, anarchistinės perspektyvos ir kurti kitokius informacinius tinklus, gimė šio amžiaus pirmojo dešimtmečio viduryje. (Anarchizmas Lietuvoje gyvavo dar tarpukariu – jo šalininkai netgi pasikėsino į tuometinį ministrą pirmininką Augustiną Voldemarą – tačiau savo tekste šių istorinių pavyzdžių neminėsiu). Priežasčių buvo ne viena. Amžių sandūroje po įvairių krizių atsigavus Lietuvos ekonomikai formavosi tai, ką prancūzų situacionistai vadino spektaklio visuomene. Žmonės tapo priklausomi nuo poreikio vartoti ir kaupti. Prekybos centrai tapo naujo pobūdžio viešąja erdve, pasiūliusia alternatyvą sovietmečiu priverstinę visuomenės telkimo funkciją atlikusioms miestų aikštėms ir alėjoms. Prekybos centrai tapo vartotojiškų poreikių tenkinimo erdve.

Tie privatūs poreikiai buvo neatsiejami nuo saugumo geismo, verčiančio žmones užsidaryti namie, judėti žinomais maršrutais, vengti nepažįstamų gatvių. Atsitiktinai į tavo erdvę patekęs pašalietis būdavo laikomas įsibrovėliu. Prekybos centrus daug kas vertino kaip erdves, padedančias sukurti mieste tvarką, užpildančias iki tol dirvonavusius laukus ar pakeičiančias griūvančius miesto kvartalus. Didelės dalies turtingesnių žmonių pasitenkinimą keldavo tai, kaip kylant naujiems prekybos centrams nuo žemės paviršiaus būdavo šluojamos lūšnos.

Ir vis dėlto anarchizmas, anarchistinė tapatybė yra alternatyva stabilioms (ne vien valstybės ir kapitalo), autoriteto galia apibrėžtoms tapatybėms.
„Tautos paraštės ir nepatogūs pilietiškumai“

Per pastarąjį dvidešimtmetį viešųjų erdvių sąskaita plito privačios valdos. Kai patenkinusi savo privačius poreikius, prakutusi ir pasaulio pamačiusi visuomenė pradėjo stiprėti ir atsikvošėjo, kultūros veikėjai pamatė, kad Vilniaus senamiestyje iš maždaug dešimties liko vienintelis kino teatras – „Lietuva“, bet dėl jo teko kovoti su valdžios remiamomis verslo struktūromis. „Kultūrininkų“ ir jaunimo ilgai organizuoti nereikėjo – 2005 kovo 11-ąją didžiulė minia iš aikštės prie „Lietuvos“ pajudėjo link Mindaugo gatvėje esančio „Maximos“ prekybos centro, kurio savininkams priklausė didžioji dalis privatizuojamo kino teatro. Surengę demonstraciją prekybos centro viduje ir prilipdę ant jo langų popierinių gėlyčių, kurias tuoj ėmė draskyti pikti apsaugos darbuotojai, pasijutome pirmą kartą kovoję už kažką realaus – už konkrečią erdvę, kurią valdžios remiami kapitalistai norėjo atimti iš žmonių.

Tai buvo kažkas panašaus į prieš keliolika metų gyvavusį Sąjūdį, bet šitas sąjūdis kovojo prieš naują, jau vidinį priešą – kapitalą ir su juo susisaisčiusią valstybę, kurie, mūsų manymu, mums ir visuomenei kėlė daug didesnę grėsmę nei tariami išoriniai priešai. Dėl menininkų Nomedos ir Gedimino Urbonų projekto „Pro-testo laboratorija“ šalia „Lietuvos“ kino teatro susikūrė kūrybinga ir maištinga viešoji erdvė, kurioje dalyvavę jauni žmonės – menininkai, studentai, žurnalistai – inspiravo naujas galimybes kalbėti apie viešosios erdvės problemas, kritikuoti kapitalistinę sistemą. Reikia pripažinti, kad šis judėjimas įkvėpė ir „angažavo“ ir šio teksto autorių – pirmieji mėnesiai „Pro-testo laboratorijoje“ man tapo tikra protesto ir mažosios politikos mokykla.

Kita anarchistus veikti paskatinusi priežastis buvo pasauliniai įvykiai. Visame pasaulyje jau pusę dešimtmečio veikė antiglobalistų judėjimas, po Sietlo įvykių iškėlęs šūkį apie kito, alternatyvaus pasaulio sukūrimo galimybę. Masinės demonstracijos vykstant pasaulio lyderių susitikimams, policijos užtvaros, kovos tarp Juodojo bloko ir tvarkos saugotojų daugelyje užsienio šalių buvo tapusios kasdienybe. Tuo tarpu Lietuvoje, kaip daugumoje Rytų Europos šalių, buvo visiškai tylu. Tiesa, 2001 metų gegužę Vilniuje grupė anarchistų protestavo prieš NATO, kai kurie iš jų buvo susiję su subkultūrinio Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų pankų pogrindžio scena. Jie ne tik dalyvavo akcijose, bet ir leido savo zinus, rengė anarchistinių grupių koncertus, skvotino, kūrė infošopus – autonomines bendravimo ir laisvų mainų erdves, dalijosi informacija. Lietuvoje ir visame pasaulyje vykstantys protestai pastūmėjo kai kuriuos naujaisiais socialiniais judėjimais besidominčius žmones pradėti informacijos apie juos sklaidą, žmonių sąmoningumo skatinimą. Skaitėme radikalią užsienio spaudą ir kai ką vertėme į lietuvių kalbą. <…>

Knygos „Tautos paraštės ir nepatogūs pilietiškumai“ viršelis
Knygos „Tautos paraštės ir nepatogūs pilietiškumai“ viršelis

Diskusijose apie šiuolaikinį kairumą ir anarchizmą teko aiškinti apie skirtumus tarp Stalino, Che Guevaros ir antiglobalistų. Atsirado radikalios grožinės ir politinės literatūros, kontrkultūrinės terpės poreikis, kurį iš dalies patenkino leidykla „Kitos knygos“. Šios leidyklos išleistos Noamo Chomskio, Guy Debord’o, Naomi Klein ir kitų šiuolaikinių radikalių autorių knygos atvėrė kelią kairiojo ir radikalaus mąstymo sklaidai, leido suabejoti iki tol įgytomis istorinėmis ir politologinėmis žiniomis, skirsčiusiomis pasaulį į dvi dalis – „gerąją“ kapitalistinę liberaliąją demokratiją ir „blogąjį“ komunizmą, kad ir kokios pakraipos jis būtų. Kita vertus, atsirado aiškus nepasitenkinimas Lietuvos politine „kaire“, jos nomenklatūrine posovietine partine linija, neutralumu vertinant naująją globaliąją realybę ir entuziastingu pritarimu neoliberaliai ekonominei politikai. Tapo aišku, kad reikia naujos politikos, leidžiančios patiems mums, paprastiems žmonėms, dalyvauti priimant sprendimus, kas neabejotinai turi kelti nepatogumų esamai valstybei, bet kartu būtų naudinga besikuriančiai visuomenei.

Negana to, tokia „iš apačios“ kuriama politinė strategija galiausiai padeda įrodyti, kad žmonių savivalda, bendruomenių ir socialinių tinklų potenciali galia yra tai, ko vengia ir bijo tiek valstybė, tiek kapitalas. Tokie mąstytojai kaip Gilles’is Deleuze’as, Felixas Guattari, Manuelis Castellsas ir daugybė kitų rašo, kad horizontaliais principais veikiantys tinklai neatsiejami nuo ateities pasaulio, kuriame tai, ką galime vadinti mažąja politika – žmonių iš apačios kuriama politika – lems ne tik gyvenimo kokybę, bet ir politinę bei ekonominę ateitį. Hierarchijomis ir nuolankumu galios struktūroms grįstas pasaulis mūsų nebetenkino, atrodė pasenęs ir nebevertas kūrybinių pastangų. <…>

K.P.

Laisvasis universitetas – ateities gyvenimo laboratorija

Laisvąjį universitetą (LUNI) galima laikyti vienu įdomiausių pastarojo meto gyvos kultūros vyksmo reiškinių Lietuvoje. Tai savanoriška avangardinė ir antikapitalistinė savišvietos iniciatyva, kurią kuria įdomūs ir drąsūs žmonės. LUNI gyvuoja jau penktus metus, neparemtas nei biurokratinių valstybinės institucijų, nei privataus kapitalo. Iniciatyva atsirado 2008 metais, kai Vilniuje vyko studentų protestai prieš aukštojo mokslo neoliberalizavimo reformą (trumpai tariant – apmokestinimą). Po vienos iš demonstracijų Vilniaus universiteto centrinius rūmus papuošė barikada, tačiau labai trumpam. Grupelė protestavusiųjų – tarp jų buvo ir studentų, ir buvusių dėstytojų, ir pankų – tuo metu nusprendė, kad pasipriešinimas per silpnas, todėl reikia daryti ką nors savo, kitokio ir nepriklausomo, ir įkūrė Laisvąjį universitetą.

Laisvajame universitete skatinamas kritinis požiūris įvairiais klausimais. Čia būna paskaitų apie ekonomiką, žiniasklaidą, apie kultūrines ir politines aktualijas, dažnai viešai neminimus istorijos aspektus, teisinės sistemos užkulisius. Stengiamasi, kad LUNI apie problemas būtų kalbama mažiau įprastu aspektu, pateikiant alternatyvų požiūrį.
„Tautos paraštės ir nepatogūs pilietiškumai“

Aš susipažinau su LUNI iniciatoriais VU barikados metu ir po jos, kai policijoje buvome įvykių liudytojai. Mane idėja iškart sužavėjo, nes tuo metu studijuodama valstybiniame universitete neatradau nei daug bendraminčių, nei visai nepelnytai legendomis apipinto studentiško gyvenimo. LUNI, kaip bendravimo erdvės, kuri, kaip iškart supratau, burs įdomius žmones, atsiradimas, intriguojančios planuojamų paskaitų temos (pvz., Sorbonos doktoranto paskaita apie teisinį nihilizmą) patraukė. Supratau, kad čia, kitaip nei įprasta, žmonės veikia išties susidomėję ir tikėdami, kad tai prasminga, ir šis įspūdis man neblėsta per visus ketverius LUNI gyvavimo metus.

<…> Laisvajame universitete skatinamas kritinis požiūris įvairiais klausimais. Čia būna paskaitų apie ekonomiką, žiniasklaidą, apie kultūrines ir politines aktualijas, dažnai viešai neminimus istorijos aspektus, teisinės sistemos užkulisius. Stengiamasi, kad LUNI apie problemas būtų kalbama mažiau įprastu aspektu, pateikiant alternatyvų požiūrį. Bandoma rinktis temas, kurių negvildena valstybiniai ar privatūs universitetai, kuriomis viešai apskritai vengiama kalbėti (pornografija, prostitucija, nacionalizmo kritika, diskusijos apie viešumoje vien liaupsinamus partizanus miškinius). Čia argumentuotai keliamos kapitalizmo sistemos problemos ir akligatviai, daugybė kitų temų. Būtent tos alternatyvios nuomonės, kitoks požiūrio taškas ir yra pagrindinis LUNI variklis ir jėga.

Visos paskaitos, diskusijos ar filmų peržiūros Laisvajame universitete vyksta tik nemokamai, todėl renginiai prieinami visiems, kartais klausytojų skaičių riboja nebent vietos trūkumas. Aišku, jeigu žmogus ima uzurpuodamas eterį įžūliai ir agresyviai agituoti, įžeidinėti, tokių pasisakymų laisvė bendru sutarimu ribojama. LUNI neturi nuosavų rūmų ar kitokios erdvės, nuolat keliauja po įvairias miesto vietas, kur atsiranda draugų, mielai priimančių ir leidžiančių surengti diskusiją ar paskaitą – po galerijas, kavines, muziejus. Buvome ir esame savotiški nomadai – klajokliai, miesto dykumoje ieškantys oazių ir bandantys kurti ten laikinąsias autonomines zonas. Pirmaisiais metais LUNI paskaitos vykdavo ir VU centriniuose rūmuose, kol rektorius nepareikalavo mokėti už auditorijos nuomą. Kartais paskaitos vyksta ir gryname ore. Neseniai pradėti rengti smagūs pasivaikščiojimai, kai gerai kurį nors mikrorajoną pažįstantis žmogus susirinkusiesiems pasakoja apie jo praeitį ar įdomybes. Į naktinius pasivaikščiojimus po Vilnių susirenka rekordinis skaičius žmonių (apie 200 ar daugiau), ištroškusių kartais net šiek tiek šiurpulingos neatrastos apleistų miesto erdvių egzotikos. Kasmet organizuojama nemokama LUNI vasaros stovykla tapo vienu įdomiausių atvirų festivalių – diskusijos, muzika, maudynės gražiuose Lietuvos gamtos kampeliuose.

Iš knygos „Tautos paraštės ir nepatogūs pilietiškumai“
Iš knygos „Tautos paraštės ir nepatogūs pilietiškumai“

<…> Tarp LUNI lektorių pasitaiko tiek profesorių, tiek kurio nors universiteto studentų, tiek vidurinės mokyklos nebaigusių žmonių – tai ne kliūtis. <…> LUNI inciatyvinė grupė, kurioje yra buvę pačių įvairiausių žmonių – istorikų, informatikų, bedarbių, studentų, politinių aktyvistų, ekonomistų, poetų – nusprendžia, ar siūloma tema įdomi ir ar verta organizuoti paskaitą. Į inciatyvinę grupę patenka kiekvienas, norintis geranoriškai prisidėti prie LUNI organizavimo, ji nėra nuolatinė. Deja, didžioji dalis Laisvojo universiteto studentų ir studenčių (vidutiniškai ateina 20–60 žmonių) po paskaitos išeina, pasitenkindami tik vartotojo vaidmeniu, o kuo daugiau yra organizuojančiųjų, siūlančiųjų, tuo smagiau, įvairiau.

<…> Nieko stebėtina, kad žmonės vis ateina, nes apie LUNI buriasi gerų gyvų žmonių bendruomenė, draugų, bendraminčių ratas. Laisvasis universitetas įprasmina vienaip ar kitaip dalyvaujančiųjų gyvenimus, gaivina Vilnių, Kauną, kuria pulsuojančias bendruomenines erdves, kur atėjęs net neturėdamas lito kišenėje įdomiai praleisi laiką. Tai yra žmonių laimėjimas kuriant kasdienybės formas patiems, „iš apačios“, o ne vykdant nuleistus valdiškus nutarimus, kurie, deja, šiandien ir daro daugiausia įtakos tiek kultūrai, tiek švietimui. Laisvasis universitetas – tai mokymosi būdas, socialinio gyvenimo forma, atvira, laisva, aktyvi ir gausėjanti bendruomenė.

A.L.

Anapus tapatybės: kas yra anarchistas (-ė)?

<…> Anarchistės ir anarchistai kuria naujas erdves, autonomiškas nuo valstybės ir kapitalo. Tos erdvės yra bendra-būvio, bendra-vimo, bendr-ystės erdvės. Jų niekad nebus per daug. Dažnai jos nepastebimos, efemeriškos, atsirandančios tik vienam vakarui, po to išsisklaidančios kaip plunksniniai debesys. Sąmoningumo, laisvai kuriamų ir jokioms kliūtims nepasiduodančių idėjų erdvės. Jose kuriama anarchija. Tai svarbu, iš tokių erdvių atsiranda socialiniai centrai, gimsta dideli, nors kartais ir neapčiuopiami projektai.

Ir vis dėlto anarchizmas, anarchistinė tapatybė yra alternatyva stabilioms (ne vien valstybės ir kapitalo), autoriteto galia apibrėžtoms tapatybėms. Anarchizmas – tai ryžtas kurti savo, savo bendruomenės ir visuomenės gyvenimą, laisvą nuo valstybės prievartos ir kapitalistinio išnaudojimo, ryžtas rinktis kovą prieš galios struktūras ir kviesti į tą kovą kitus, ryžtas formuoti savo pasaulėžiūrą nepaisant viešosios nuomonės spaudimo, ryžtas pasakyti savo nuomonę net tada, kai dauguma mano priešingai – ir likti ištikimam savo nuomonei.

Dėl šių paminėtų ir daugybės nesuminėtų dalykų anarchistų visuomenėje niekada nebus daug, ir mes visada (bent jau artimiausiu metu) turėsime imtis ne tiek pasaulinės revoliucijos uždavinių, bet autonominių erdvių paieškos ir kūrimo. Anarchistų niekad nebus daug – bet jie patys yra DAUG – juk kiekvienas iš mūsų savyje sugeba sutalpinti ištisą prieštaravimų kupiną pasaulį. Tapimas anarchiste ar anarchistu yra sunki, bet velniškai kerinti pastanga, tai – kelias į laisvę, anapus fundamentalizmo, anapus dogmatizmo, anapus tapatybės.

K.P.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Taršos mokesčiai privers išlipti iš pamėgtų automobilių – galingus vokiškus pakeis nedideli japoniški (787)

Prabilusi apie mokestį taršiems automobiliams, Aplinkos ministerija riebų brūkšnį nubrėžė...

Mokslų daktarė apie uogas, kurių naudą dažnai užmirštame: jei jų nevalgote, neįsivaizduojate, ką prarandate (55)

Juodieji serbentai (lot. ribes nigrum ) Europoje valgomi jau apie 400 metų, o įrašai apie šias...

Vilniuje prieš vidurnaktį ukrainiečių „VW Passat“ rėžėsi į stulpą: automobilis visiškai suniokotas keleivis ligoninėje (12)

Vėlų antradienio vakarą Vilniuje, prie Oslo g. ir Laisvės pr. sankirtos, į apšvietimo stulpą...

Pretendentai į ministrų postus – spalvingos asmenybės (351)

Nors pasitikėjimą pasitikrinęs Saulius Skvernelis nepanoro atskleisti galimų pretendentų į tris...

Geros naujienos pasiilgusiems tikros vasaros: lietus trauksis, šiluma grįš (2)

Artimiausiomis dienomis tolstantis ciklonas vis dar turės įtakos Lietuvos orams .

„Sūduva“ šeimininkavo San Marine: gynėjo benefisas ir sutriuškinti varžovai (73)

Iš UEFA Čempionų lygos atrankos iškritusi Marijampolės „Sūduva“ sėkmingai persikėlė į...

Klaipėdietė užfiksavo supykusio kurjerio elgesį: toks elgesys sulauks bausmės (356)

Viena klaipėdietė išvydusi, ką siuntų tarnybos darbuotojas daro su siųsti paruoštomis...

Palanga be išeiginių marškinių ir aukštų kulniukų: kaip miestiečiai rengiasi paprastą dieną (36)

Pagrindinio šalies kurorto – Palangos – lankytojai, kaip taisyklė, visuomet pasižymi...

Dar vienas nemalonus faktas rūkaliams: žudo ne tik save (57)

Jei jus erzina visur primėtytos nuorūkos, metas dar labiau pasipiktinti: neseniai atliktas tyrimas...

Pasaulis regi akinių milžino gimimą: „Ray-Ban“ savininkas pradėjo 8 mlrd. dolerių vertės derybas (7)

Akinių nuo saulės „ Ray-Ban “ savininkas „EssilorLuxottica SA“ svarsto „GrandVision NV“...