Amžinas konfliktas: teritorija, į kurią draudžiama įvežti džemo, šampūno ar futbolo kamuolių

Teritorijų, šiandien minimų kaip Izraelis ar Palestina, istorija yra dinamiška ir spalvinga. Kaip rodo kasdienės portalų antraštės, ilgalaikės taikos šiame regione tikėtis neverta. Tačiau vien iš kasdienių žiniasklaidos aktualijų suvokti Artimųjų Rytų nūdieną nėra lengva. Todėl trečią kartą kartojama ir papildyta 2002-2015 metų įvykiais Giedriaus Drukteinio knyga „Izraelis, žydų valstybė“ tebelieka išsamiausiu šaltiniu lietuvių kalba bet kuriam, besidominčiam pasaulio istorija.

Unikalus, neturintis analogų Izraelio valstybės kūrimas iki šiol daro poveikį daugeliui Vakarų valstybių. Žydų valstybės kūrimąsi ir istoriją lengviau pažinti ir suvokti padės knygoje chronologiniu principu dėstomi svarbiausi žydų istorijos įvykiai: išvarymas į Babiloniją, viduramžiai, naujųjų laikų emancipacija, antisemitizmo šaknys ir priežastys, Alijos, sionistai, santykiai su arabais, išgyvenimas per abu pasaulinius karus, valstybės įkūrimas ir raida mūsų laikais. Taip pat aptariama, kokį kelią nuėjo abstrakti Alijos idėja, kol buvo įkurta ir apginta Izraelio valstybė. Daugiausia leidinyje kalbama apie karą, bet galbūt karas yra nuolatinis žydų istorijos palydovas.

Šis knygos leidimas yra papildytas kai kuriais faktais ir įžvalgomis, padedančiais suprasti žydų tautos mentalitetą, sąlygojantį jų vietą pasaulio istorijoje ir Izraelio valstybės atsikūrimą. Iš knygos išnyko ankstesniuose leidimuose buvęs pabaigos skyrius „Kaip išspręsti Artimųjų Rytų konfliktą?“, nes, kaip parodė pats gyvenimas, visi jame XX amžiaus politologų siūlyti penki sprendimo būdai per keliolika metų virto niekiniais. Deja, kaip dažniausiai ir būna, akademinė kompetencija pasirodė bejėgė prieš žmogiškąją prigimtį.

Knygą išleido leidykla „Sofoklis“. DELFI siūlo paskaityti knygos ištrauką apie Gazos blokadą.

Gazos blokada

Iki Antrosios Intifados pradžios Gazos ruože, šiame nedideliame 42 kilometrų ilgio ir 12 kilometrų pločio ruoželyje, gyveno 1,6 milijono žmonių. Kasdien į darbus Izraelyje išvykdavo apie 25 tūkstančius žmonių, o likusieji vertėsi žvejyba, žemės ūkiu, tekstile ir suvenyrų gamyba. Pagrindiniai prekybos partneriai buvo Izraelis ir Egiptas.

Pirmą kartą Gazos ruožo gyventojų judėjimo laisvė buvo apribota dar 1989 metais, kai Pirmosios Intifados metu Izraelis įvedė palestiniečiams privalomą magnetinių kortelių sistemą, pagal kurią tik kortelių turėtojui buvo leidžiama išvykti už ruožo ribų.

1991 metais pirmą kartą buvo pritaikytas visuotinis Gazos ruožo sienų uždarymas ir nuo tol kiekvienas ruožo gyventojas privalėjo gauti atskirą leidimą išvykti. 1994 metais palei sieną su Gaza pradėtas statyti 60 kilometrų ilgio spygliuotos vielos barjeras, o patekti į Izraelio teritoriją buvo įmanoma tik pro penkis oficialius perėjimo punktus. Nuo 2000 metų jie buvo uždaromi nuolat, o prasidėjus Antrajai Intifadai, kai palestiniečiai daug kur nugriovė spygliuotos vielos tvoras, Izraelis Gazos pasienyje pradėjo kurti 150 metrų pločio „buferines zonas“, į kurias buvo draudžiama net įeiti (Izraelio pasieniečiai turėjo teisę į pažeidėjus atidengti ugnį), taip užkertant kelią nelegaliems sienų perėjimams, kai oficialūs sienos perėjimo punktai buvo uždaromi „saugumo sumetimais“.

2002 metais, išaugus musulmonų savižudžių išpuoliams Izraelio miestuose, Izraelis pradėjo statyti „Vakarų kranto barjerą“ – 708 kilometrų ilgio ir aštuonių metrų aukščio sieną palei „Žaliąją liniją“ ties Vakarų krantu, taip siekiant apsaugoti civilius nuo palestiniečių teroro.

Izraelio karinėms pajėgoms ir žydų naujakuriams pasitraukus iš Gazos ruožo, likusių gyventojų migraciją reglamentavo Izraelio ir Palestinos Autonomijos pasirašytas „Judėjimo ir perėjimo“ susitarimas, skirtas užtikrinti palestiniečių judėjimo laisvę ir jų ekonominę veiklą. Atskiras susitarimas reglamentavo Rafaho perėjimo punktą, kurį kontroliavo tik Egiptas ir pati Palestinos Autonomija. Tačiau greitai išaugusi tarpusavio santykių įtampa, suaktyvėjusi teroristinė veikla, ypač „Hamas“ laimėjus rinkimus, lėmė Izraelio įvestas ekonomines sankcijas Gazos ruožui ir nuolatinį sienų uždarymą, tai pradėta vadinti „Gazos blokada“, iš esmės trunkančia nuo 2007 metų iki šių dienų.

Išvijęs „Al-Fatach“ iš Gazos ruožo, Izraelis dar labiau išplėtė „buferines zonas“ iki 300 metrų (vėliau jos pailgėjo iki vieno kilometro) ir sustiprino sienos apsaugą, nes iš Gazos pusės jos jau nebesaugojo Izraelio pripažįstamos Palestinos saugumo pajėgos.

Blokados pretekstas buvo aiškus – ji buvo būtina užkirsti kelią teroristams patekti į Izraelį ir sustabdyti ginklų tiekimą „Hamas“ pajėgoms (kartu pakirsti bendrą „Hamas“ galią). Izraelis laiko Gazos ruožą „priešiška teritorija“, kurią privalu blokuoti politine ir ekonomine prasmėmis. Tai reiškia, kad 85 procentai žvejybos plotų ir trečdalis dirbamos žemės Gazos ruožo gyventojams yra neprieinama, ir sukuria nemažai humanitarinių problemų.

Po pralaimėjimo „Al-Fatach-Hamas“ konflikte, netgi Palestinos prezidentas M. Abasas ne kartą išreiškė pritarimą Gazos blokadai, palaikydamas ir Egipto iniciatyvą naikinti tunelius pietinėje Gazos ruožo dalyje (lig šiol Egipto saugumo pajėgos yra sunaikinusios apie 1200 tunelių, dažniausiai jie tiesiog užliejami vandeniu).

Gazos gyventojams, gyvenantiems tarsi užlituotoje skardinėje, tuneliai iš esmės buvo tapę vieninteliu susisiekimu su išoriniu pasauliu. Būtent tuneliais po Egipto siena per metus į Gazos ruožą patekdavo 700 milijonų vertės kontrabandos, tai palaikė ruožo gyvastį, nes nebuvo išorinės prekybos, o palestiniečiams dirbti į Izraelį nebeįmanoma patekti. Tačiau tuneliai, vedantys į Izraelio pusę, buvo skirti tik teroristiniams išpuoliams rengti.

Izraelis leidžia į Gazos ruožą patekti humanitarinei pagalbai, išskyrus daiktus ir reikmenis, tinkamus ginkluotei gaminti, pavyzdžiui, skardines, iš kurių gali būti liejamos kulkos, arba statybines medžiagas, kurios būtų panaudotos statant tunelius. (Per 2014 metų Antrąjį Gazos karą Izraelio saugumo pajėgos rado 30 cementuotų tunelių, vedančių į Izraelio pusę, kurių statybai, specialistų skaičiavimais, buvo sunaudota šeši tūkstančiai tonų cemento, įvežto į Gazos ruožą kaip humanitarinė pagalba. Nuolat pasitaiko ir tokių atvejų, kai 2014 metais sulaikytas Panamoje registruotas laivas, oficialiai į Gazos ruožą gabenantis statybines medžiagas, tarp kurių buvo paslėptas nemažas kiekis ginklų ir sprogmenų).

Į Gazos ruožą neleidžiama įvežti džemo, žvakių, knygų, muzikos instrumentų, šampūno, popieriaus, gyvų vištų, asilų ir karvių. Kartais būdavo neįleidžiami ir neįgaliųjų vežimėliai, kreida, futbolo kamuoliai. Vienu metu vieninteliai įleidžiami vaisiai buvo tik bananai. Taigi praktiškai be apribojimų pro Izraelio sieną leidžiama į Gazos ruožą įvežti tik degalus, vaisius ir daržoves, javus, cukrų, mėsą, pieno gaminius, gyvulių pašarus, asmeninės higienos produktus, drabužius ir avalynę.

Nuo 2007 metų, kai ekonominės sankcijos Gazos ruožui buvo sugriežtintos, per perėjas važiuojančių sunkvežimių kiekis sumažintas nuo dvylikos tūkstančių iki dviejų per metus.

Todėl pagrindiniu oficialiu humanitarinės pagalbos tiekimo keliu tapo jūra. Tačiau ir čia neapsieita be incidentų. Izraelio karo laivynas blokavo Gazos teritorinius vandenis jau nuo Antrosios Intifados pradžios, tačiau dėl laivybos intensyvumo ne visada tai pavykdavo padaryti. Pagal nustatytą tvarką visi laivai, plaukiantys į Gazą, turėjo sustoti Izraelio uoste Ašdode, kur jų krovinys būdavo patikrinamas, ir, gavus atitinkamus leidimus, su Izraelio katerių palyda buvo nukreipiamas į Gazos jūrų uostą. Tačiau dažnas humanitarinės pagalbos, o ypač ginklus gabenantys laivai atsisakydavo tai daryti, remiantis Tarptautine jūrų teise, dėl to kildavo kruvinų konfliktų.

2010 metų gegužės 31 dieną Izraelio karo laivynas sulaikė šešių Turkijoje ir Graikijoje registruotų humanitarinės pagalbos laivų konvojų, pasivadinusį „Gazos laisvės flotile“. Konvojus atsisakė vykdyti Izraelio nurodymą pakeisti kursą į Ašdodą. Tada Izraelio komandosai atakavo laivus, o sraigtasparniai apšaudė juos raketomis. Per susirėmimą žuvo devyni „Flotilės“ nariai (dešimtas vėliau mirė ligoninėje), per šturmą buvo sužeisti ir devyni IGP kariai. Areštuoti laivai nubuksyruoti į Ašdodą, jų keleiviai internuoti, o vėliau ir deportuoti į savo šalis.

Šis incidentas ne tik sukėlė „pažangiosios pasaulio visuomenės“ pasipiktinimą (izraeliečių saugumo pajėgų veiksmai buvo vertinami kaip „piratavimas“ ir „barbariškumas“), bet ir pablogino Izraelio santykius su Turkija. Vėliau Izraelis grąžino laivus Turkijai, pasiūlė 20 milijonų dolerių kompensaciją, o Izraelio premjeras B. Netanjahu atsiprašė tuometinio Turkijos premjero Recepo Erdogano už šį incidentą.

2010 metų birželį, saugumo padėčiai normalizuojantis, Gazos ruožo blokada buvo sumažinta, panaikinta daug draudimų. Dar labiau režimas sušvelnėjo, kai, taikos aktyvistams ir tarptautinėms organizacijoms tarpininkaujant, 2011 metais pagrobtasis IGP karys Giladas Šalitas buvo apkeistas į 1027 palestiniečius, kalinčius Izraelio kalėjimuose (iš jų 280 atlikinėjo bausmes iki gyvos galvos).

Tai buvo didžiausias palestiniečių kalinių kiekis, pakeistas į vieną Izraelio karį, o pats G. Šalitas tapo pirmuoju per 26 metus IGP kariškiu, kuris iš teroristų nelaisvės grįžo namo gyvas.

Po 2011 metų revoliucijos Egipte naujoji šalies valdžia pilnai atvėrė Rafaho perėją, tačiau po netrukus įvykusio valstybinio perversmo tais pačiais metais jį ir uždarė, o pablogėjus „Al-Fatach“ bei „Hamas“ santykiams Rafaho perėjimo punktas yra ir bus uždarytas lig tol, kol M. Abaso vyriausybė neatgaus Gazos ruožo kontrolės.