Esą tereikia įtikėti ir kitus įtikinti, jog esame ne Vidurio ir Rytų, bet „Šiaurės Baltijos“ regiono dalis, išnaudoti aukštą lietuvių kvalifikaciją, išvystytą infrastruktūrą, žemas kainas, pasirinkti tikslinius sektorius, į kuriuos bus skaitinamos investicijos, sukurti keletą tuo užsiimsiančių agentūrų ir jau po ketverių metų dėl mūsų paslaugų varžysis visa Šiaurės ir Vakarų Europa.
Ministrą ir visą jo komandą galima pagirti už pastangas – bent kažkokia ilgalaikė valstybės plėtros vizija valdiškuose koridoriuose yra didelė naujovė. Kita vertus, skaitant ministro samprotavimus, peršasi mintis, jog ministras kalba ne kaip novatorius ir įkvėpėjas, bet kaip gerai savo tikslą žinantis vadybininkas. Tai yra kaip žmogus, žinantis, kaip panašių tikslų pasiekė kiti, ir darantis prielaidą, kad elgiantis panašiai turi pasisekti ir jam.
Tačiau protingi žmonės sako, jog tikrai išskirtinių rezultatų pasiekia tik išdrįstantys atsisakyti to, kas seniai žinoma. Kitaip tariant, sėkmę lemia ne vien žinių turėjimas, bet pirmiausia gebėjimas mąstyti kūrybiškai, naujoviškai arba tiesiog kitaip. Šiame kontekste galima ir pabandyti įvertinti ministro siūlymus.
Iš tiesų, mūsų bankininkystės, telekomunikacijų sektoriuose dominuoja Šiaurės Europos šalių kapitalas. Kultūriniai bei politiniai ryšiai su Šiaurės šalimis nuo pat nepriklausomybės atkūrimo yra intensyvūs. Vis dėlto, žiūrint objektyviai, nei geografiškai, politiškai, kultūriškai ar ekonomiškai mes nesame tiek artimi šiauriečiams, kad jie mus pripažintų savo regiono dalimi. Išskyrus nedidelį ruožą jūrinės sienos su Švedija, nesiribojame nei su viena Šiaurės Europos šalimi, jūra mūsų identitetui nėra toks svarbus veiksnys kaip skandinavams.
Šiaurės šalys Baltijos valstybių netgi nevertina kaip lygiaverčių partnerių: anksčiau jos tiesiog „traukė“ mus į Vakarus, vėliau naudojosi žemomis kainomis ir geografiniu artumu, o dabar – pelningomis rinkomis. Būdami Europos, o ne Šiaurės Europos viduryje esame priskiriami Vidurio ir Rytų Europai – greta panašaus likimo Lenkijos, Vengrijos, Čekijos. Beje, kalbant apie idėjos naujumą, prieš gerą dešimtmetį dabartinis Estijos prezidentas Tomas Hendrikas Ilvesas taip pat siūlė tapatinti savo šalį su Šiaurės Europa (tiesa, nesiekė tapti jo centru). Deja, bet nėra pagrindo teigti, jog suomiai, švedai, vokiečiai ar amerikiečiai juo patikėjo ir atskubėjo su savo investicijomis.
Dėl eksporto skatinimo ministras greičiausiai yra teisus – nors į eksportą orientuotos ekonomikos (pavyzdžiui, Vokietija) šiandien išgyvena toli gražu ne geriausius laikus (prasiskolinę užsienio klientai tiesiog nesugeba įpirkti aukštos kokybės prekių), tokio dydžio šaliai kaip Lietuva, kito kelio nėra. Vidaus vartojimas iš krizės išbristi nepadės, nes vartotojai neturi lėšų, o „lengvų paskolų“ laikai praėjo. Tačiau siūlymas pertvarkant ekonomiką akcentuoti ne prekių, bet paslaugų eksportą yra šiek tiek ginčytinas.
Viena vertus, taip, su dabartine mūsų pasiūla pagal eksporto sumažėjimą per pirmąjį šių metų pusmetį ES atsidūrėme antroje vietoje (po Suomijos). Kita vetus, juk didžiausias Lietuvos prekybos partneris – Rusija. Kokias paslaugas mes galime pasiūlyti šiai šaliai, ypač turint galvoje Maskvos požiūrį į Lietuvos uostą, vežėjus? Tuo labiau, jog bent kol kas stipriausios ir pelningiausios Lietuvos įmonės užsiima gamyba ir/ar prekyba („Orlen Lietuva“, „Achemos grupė“, „Vilniaus prekyba“, „Maxima“), taigi, kas šias paslaugas Rytų rinkai ir teiktų?
Tiesa, ministras siūlo ne tik persiorientuoti į paslaugų teikimą, bet ir atrasti naujų rinkų. Tačiau Vakarams ar Šiaurės Europai mūsų paslaugos nebūtų jokia naujovė. Negalima neįvertinti to, jog kai kurios Europos valstybės į paslaugų eksportą orientuojasi jau dvidešimt ir daugiau metų (pavyzdžiui, Airija), yra sukaupusios didesnės patirties, taigi šioje srityje turi santykinį pranašumą. Jau nekalbant apie tai, jog kai kurios „paslaugų eksportuotojos“, krizės akivaizdoje suprato klydusios (Jungtinė Karalystė ir finansinių paslaugų eksportas) ir ateityje, matyt, vėl bandys gaivinti gamybą.
Geležinkelio tarifų, greičio ir skvarbos problemoms spręsti reikia milžiniškų investicijų, kurios gali būti gyvybiškai svarbios, bet atsipirktų tik po kelių dešimtmečių. Todėl visa mūsų „logistika“ iš esmės yra orientuota į automobilinius pervežimus rytinės ir centrinės Europos kryptimis. Vis dėlto, nors ir labai sunkiai, šioje srityje kai ką pakeisti įmanoma.
Tuo labiau kad paramos galima tikėtis iš tų pačių Šiaurės šalių – plėtojant esamas ir kuriant naujas intermodalinio transporto grandines. Šiaurės šalys gali būti suiteresuotos Lietuvoje kurti „pridėtinę vertę“ toliau į Vakarus arba Rytus transportuojamoms jų prekėms, taigi Švedijos, Danijos, Norvegijos uostai Klaipėdai yra labiau partneriai, nei konkurentai. Tačiau tam, kad tai įvyktų, mūsų logistikos centrai turi pagaliau pradėti veikti taip, kaip jie veikia normaliame Vakarų pasaulyje. To turbūt nebus, kol valstybė nesutvarkys jų veikimo teisinės bazės.
Dėl informacinių technologijų (IT) paslaugų eksporto, ministras taip pat teisus tik iš dalies. Taip, minėtų specialistų Lietuva turi daug, vidaus rinkai – netgi per daug. Tačiau verta pastebėti, jog iš pradžių Airija, vėliau Estija, o dabar ir Rumunija gvildena tą pačią informacinių technologijų plėtros idėją. Airija per pakankamai trumpą laiką iš atsilikusios tapo pirmaujančia ES šalimi, apie Estijos, kaip e-valstybės, įvaizdį žino visa Europa.
Tačiau kaip sekasi šių IT „pirmūnių“ ekonomikoms šiandien? Deja, bet tiek Airija (nepaisant net ir 2009 m. augusių eksporto apimčių), tiek Estija yra tarp labiausiai nuo ekonominės ir finansinės krizės nukentėjusių ES šalių. Natūraliai kyla klausimas – ar Lietuva, žinant mūsų IT specialistų rengimo lygį, gali pasauliui pasiūlyti kažką tokio, kas valstybei garantuotų gerovę ilguoju laikotarpiu? Teisinių paslaugų eksportas apskritai sunkiai įsivaizduojamas – jeigu bent dalį iš didelio būrio šalies teisininkų galima laikyti patyrusiais, tai nebent nacionalinės teisės srityje. Vokietijoje ar Šiaurės šalyse tokių reikia vos vieno kito, taigi nelabai yra ką ir eksportuoti.
Kalbant apie turizmą, reikėtų tiesiog realiau vertinti savo galimybes – klimatą, susisiekimą, potencialias traukos vietas, paslaugų kokybės ir kainos santykį. Ministras matyt yra didelis optimistas arba romantikas, jei galvoja, kad mūsų gamta, kultūrinis paveldas, svetingumas, pramogų lygis yra kažkuo labai išskirtiniai. Aišku, jeigu norime, kad užsienio turistai pas mus vyktų panašiais tikslais kaip britai į Lenkiją arba suomiai į Estiją – tuomet galbūt ir verta plačiau reklamuotis. Tačiau jeigu svajojame pajamomis iš kokybiško turizmo prilygti Ispanijai, Graikijai, Kroatijai ar Turkijai – vien reklamos nepakaks.
Tiesa, galima tikėtis tam tikro „proveržio“ sujungus turizmo ir medicinos paslaugas – gydyklų, sanatorijų, ligoninių, kvalifikuotų gydytojų turime nemažai. Tik klausimas, ar visa tai išliks po krizės, tai yra - ar po nacionalinės sveikatos sistemos reformos dauguma minėtų įstaigų nebus bankrutavusios, ar gydytojai nebus priversti vykti teikti šių paslaugų užsienyje?
Žinoma, kritikuoti yra lengva, pasiūlyti ką nors alternatyvaus – be galo sunku. Vis dėlto, galima išskirti bent dvi kryptis, kuriomis nukreipus valdžios pastangas galima tikėtis konkrečių rezultatų. Visų pirma, šiandieninėje situacijoje būtina daugiau dėmesio skirti tam, ką ministras vadina „trumpalaike strategija, susijusia su sunkmečio poveikio mažinimu“.
Tas „trumpasis“, arba krizės įveikimo, laikotarpis gali užsitęsti gerokai ilgiau nei tikimasi. Todėl Vyriausybė, neturėdama galimybių finansinėmis priemonėmis paremti verslo taip, kaip tai gali daryti JAV, Jungtinės Karalystės, Vokietijos ar Prancūzijos valdžia, turėtų ne tik rūpintis užsienio investicijoms, bet ir sudaryti kuo palankesnes sąlygas nacionalinio smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai. Ne blefas apie menamą priklausymą Šiaurės Baltijos regionui ir ne naujų agentūrų „propagandinė“ veikla užsienyje, o valstybės investicijos į infrastruktūrą, mokslą, švietimą, taip pat aiški (nuosekli, prognozuojama) ir verslą skatinanti mokesčių sistema, efektyvi kova su korupcija gali „ištraukti“ Lietuvą iš tos duobės, kurioje dabar atsidūrėme.
Būtina sutvarkyti mokesčių sistemą taip, kad viešbučių, restoranų, gydymo įstaigų, kaip ir daugeliopramonės sričių vadovai, indivualių įmonių savininkai bei kiti verslūs žmonės galvotų apie veiklą, o ne apie užsidarymą bei mokesčių vengimą, idant nebankrutuotų.
Su tuo susijusi ir antra kryptis – inovacijų, kūrybiškumo skatinimas. Pati paprasčiausia kasdieninė veikla gali būti tobulinama, keičiama, atliekama geriau (ypač turint galvoje vis dar milžiniškas galimybes mažinti mūsų technologinį atsilikimą). Taigi, jeigu kol kas neturime idėjų, kuo galėtume „nustebinti pasaulį“, gal neverta priiminėti staigių abejotinos vertės sprendimų? Gal bent laikinai verta apsiriboti naujovių skatinimu tose srityse, kur jau turime įdirbį? Aišku, anksčiau ar vėliau vis tiek reikės apsispręsti dėl naujų „proveržio krypčių“.
Tačiau gerų idėjų ir nekils, jeigu visose absoliučiai srityse nebus skatinamas kūrybiškumas, galimybė generuoti ne kelias, bet daug idėjų. Kitaip tariant, novatoriški sprendimai dėl prioritetinių valstybės krypčių ekonomikoje gali gimti tik tam palankioje terpėje - vien žinių (ir jas teikiančių universitetų) nepakanka.
Todėl be jau minėtų dalykų, valstybė turėtų didesnį dėmesį skirti taip vadinamiems „smegenų centrams“ vystyti. Net jei 99 jų siūlymai bus prasti, galbūt užteks vienintelio, kad valstybė „užsikabintų“ ir pradėtų daryti tai, kas galbūt yra paprasta, bet kiti to nedaro. O tai galbūt ir būtų raktas į ilgalaikę sėkmę.