Pažvelkime vos tik į vienos savaitės įvykių kroniką prieš šv. Kalėdas. Gruodžio 16 d. teismas paskelbė nuosprendį buvusiam Vilniaus miesto savivaldybės Viešosios tvarkos reikalų departamento direktoriui Dariui Šalugai už tarpininkavimą kyšininkavimui, o gruodžio 20 d. driokstelėjo tiesiog neįprastai didžiulis informacijos srautas, bylojantis apie galimai suaktyvėjusią teisėsaugos kovą su ,,baltųjų apykaklių“ korupcija: už galimai nusikalstamą suimtas veiką Radviliškio meras Antanas Čepononis ir keli jo kolegos iš tos pačios savivaldybės; prasidėjo buvusio Alytaus mero Česlovo Daugėlos ir jo kolegų, valdžiusių bei iki šiol tebevaldančių šį miestą bylos nagrinėjimas, kitos bylos metu paaiškėjo rimti faktai apie galimą buvusio Vilniaus m. savivaldybės įmonės „Vilniaus vandenys“ vadovo Dariaus Norkaus piktnaudžiavimą. Be to, Generalinė prokuratūra susirūpino, jog senatis gali ištikti buvusio Vilniaus m. savivaldybės Sveikatos apsaugos komiteto pirmininko Audriaus Butkevičiaus bylą, kas anksčiau nerūpėjo.
Tam, kad suvoktumėm, jog pradėti procesai prieš rimtus vidutinės politinio elito grandies atstovus, negana išvardinti tik jų pavardes ir bylas. Reikia pasakyti ir tai, kas juos siejo su aukštesniais mūsų šalies politiniais sluoksniais.
Darius Šaluga buvo ne šiaip sau Vilniaus miesto savivaldybės pareigūnas, o šešėlinis tuometinio Vilniaus mero Artūro Zuoko kardinolas. Tai, kad D. Šaluga galėjo pažadėti įvairiems verslininkams už pinigus atlikti vieną ar kitą paslaugą paveikiant savivaldybės sprendimus, už ką vieną kartą ir pakliuvo, buvo įmanoma tik dėl to, kad šis žmogus turėjo tiesioginį ryšį su tuometiniu sostinės meru. Neatsitiktinai abu su A.Zuoku buvo nuteisti. Tik vienas anksčiau, o kitas – dabar. Bet gailestingas įstatymas abu paliko laisvėje, atidedant sėdėjimą už grotų. Tokia bausmės forma žmones klaidina, o ją gavę tvirtina esą nekalti, nors jų nekaltumas reiškia tik, kad nesėdėjo. Galbūt todėl ir dabartinė A.Zuoko veikla, taip pat ir antrą kartą įkeičiant sostinės valdžios pastatą, vėl atrodo lyg pasityčiojimas iš teisingumo.
Įtakingu socialdemokratu buvo laikomas ir buvęs Alytaus meras Č. Daugėla, kuris vėliau, išaiškėjus jo galimai neskaidriai veiklai, turėjo iš tos partijos pasitraukti, bet tik tam, kad surastų glaudžius kontaktus su konservatoriais. Neatsitiktinai teisiamųjų suole su Č. Daugėla sėdi ir dabartinis Alytaus vicemeras konservatorius Dobilas Kurtinaitis. Č. Daugėlos valdomos ar su juo siejamos statybų įmonės turėjo dominuojančias pozicijas ne tik Alytuje, bet ir Druskininkuose, visame Dzūkijos regione, ir jis pats galėtų papasakoti, jeigu būtų prispaustas, apie šių darbų atlikimo bei sandorių gavimo aplinkybes. Bet jeigu teisėsauga tai imtų nagrinėti, jai tektų prieiti prie labai įtakingų socialdemokratų ir kitų partijų veikėjų. Juk tokiuose partijos veikėjų biznio klausimuose kartais yra visai nesvarbu, kokioje partijoje esi: svarbu, su kuo darai biznį, su kuo daliniesi ar nesidalini.
Ir partijos užima skirtingą poziciją savo narių, įkliuvusių į galimą korupciją, atžvilgiu. Alytaus vicemeras D.Kurtinaitis vis dar konservatorius, o štai kitam konservatoriui - Radviliškio rajono merui A.Čepononiui - jau pasiūlyta stabdyti narystę partijoje.
A.Butkevičiaus ir Seime užgesinta Evaldo Lementausko korupcijos byla - tai jau partijos „Tvarka ir teisingumas“ reikalai dar iš tų laikų, kai šie politikai buvo įtakingi asmenys sostinės savivaldybėje. Pridurkime dar ir korupcijos bylą Panevėžio savivaldybėje, kur įsipainiojo kiti įtakingi šios partijos atstovai, ir gausime aiškesnį vaizdą, kaip jos vadovybė kovotų su korupcija, jeigu vėl gautų valdžią. Kilus skandalui, tvarkiečiai delsė atsiriboti nuo E. Lementausko, bet kitiems partijos politikams, įkliuvusiems į korupciją, iš karto parodė duris.
Vis dėlto teisėsaugai galėtų rūpėti ne tiek atskirų partijos vadovų pozicija savo į korupciją pakliuvusių partijos narių atžvilgiu, bet šių partijos narių santykiai su partijos vadovais, kai dar teisėsauga jų veikla nesidomėjo, o politikai savo veiklą nuolat derino su partijų viršūne. Tik Darbo partijos byloje, pasiekusioje teismą, kol kas yra liečiamos viršūnės.
Bet negaliu nutylėti ir tos dalies atsakymo, kuri yra optimistinė. Prieš pusantrų metų Seimas po primygtinio visuomenės raginimo bei prezidentės teikimo priėmė keletą labai svarbių įstatymų, kurie nutraukė prokuratūros tradiciją vilkinti bylas stalčiuose bei suteikė galimybę patikrinti ne tik valdžioje esančių asmenų, bet ir jų artimųjų praturtėjimo šaltinius, išaiškinant neteisėto praturtėjimo atvejus. Po to metus šiuos įstatymus delsta įgyvendinti, nebuvo net vidinių taisyklių, kaip tai daryti, bet prieš mėnesį, vėlgi tik po visuomenės spaudimo, ledai pajudėjo.
Teisėsaugos, kitų valstybės tarnybų dėmesį už neteisėtą praturtėjimą jau pajuto kai kurie valdininkai, nors kol kas dar neaukšto lygio arba buvusieji, kurie iš tarnybos spėjo pasitraukti. Bet paspartėjo tyrimo procesas. Taip pat ir dėl to, kad Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybai trečdaliu pavyko sutrumpinti ekspertizės laiką, kuris neretai prailgindavo bylos tyrimą. Bet pačių teismų trukmė nagrinėjant bylas ir toliau kelia rūpestį. Teismo proceso eiga, bylų vilkinimas teisme turėtų sulaukti mūsų dėmesio kitąmet, nors priimtos įstatymo pataisos dėl senaties termino prailginimo iki minimumo sumažino galimybę šioms byloms sulaukti senaties, tačiau tik toms byloms, kurių tyrimas buvo pradėtas dar iki šio įstatymo priėmimo.
O tai yra labai rimtos bylos. Tai ir galimos VEKS aferos, įskaitant Operos ir baleto teatro rekonstrukciją bei visus kitus darbus, tarp tų ir tuos, į kuriuos įsivėlęs liberalcentristas viceministras Stanislovas Šriūbėnas, susiradęs šiltą vietą buvusių prisikėlėlių kuruojamoje Aplinkos apsaugos ministerijoje. Kol ši byla nagrinėjama kiti VEKS herojai surado prieglaudą kitose liberalcentristų kuruojamose ministerijose.
Iki senaties termino prailginimo pradėta ir byla dėl Valdovų rūmų bei Nacionalinio stadiono, kur, matyt, kyšo įtakingų socialdemokratų bei tvarkiečių politikų ausys. Todėl, išgirdus prokurorų susirūpinimą dėl A. Butkevičiaus bylos likimo, norėtųsi išgirsti ir nemažesnį rūpestį bei paaiškinimą visuomenei, kas yra atsakingas už VEKS ir kitų bylų vilkinimą prokuratūroje, kas daroma, kad ir jos pasiektų teismą.
Daug kitų žingsnių galima vertinti kaip teigiamus poslinkius teisėsaugos veiksmuose, kuriuos būtina paminėti metų sandūroje nors jų gal dar nejaučia Lietuvos žmonės, įpratę gyventi nuotaikomis, kad mūsų šalies teisėsauga niekada neatsisuks prieš turinčius įtaką šioje valstybėje. Dėl tokių nuotaikų nereikėtų nusivilti sąžiningiems teisėsaugos pareigūnams. Viskas jų rankose. Jeigu iš tikrųjų visi jų veiksmai gruodžio mėnesį nebuvo tik viešųjų ryšių akcija biudžeto svarstymo dienomis, visa tai turėtų patvirtinti jau pati šalies teisėsauga kitais metais. Pradėtos bylos turėtų duoti rezultatų ir pagaliau „baltosios apykaklės“ turėtų suprasti, kad nesąžiningiems politikams ir valdininkams gali būti riesta. Juk tiek metų gyvenome su neviltimi matydami, kad jie yra mūsų teisėsaugos neliečiami.
Kaip ten bebūtų, baigiantis 2011 metams tapo aišku: pagaliau ima degti žemė po kojomis politikams ir valdininkams, kurie atėjo į valdžią papildyti savo kišenes, o ne tarnauti valstybei ir jos piliečiams. Jeigu bylų nagrinėjimo kontekste bus domimasi ir galimai neteisėtai sukauptu šių asmenų turtu, jei bus pataisyti įstatymai, leidžiantys ne trečdalį ar pusę šios neteisėtai sukauptos sumos iš šių asmenų išieškoti, o, pavyzdžiui, dvigubai didesnę, jeigu teisėsauga išdrįs pakelti akis dar aukščiau ir pamatyti atskirų veikėjų sąryšį su už jų stovinčiais įtakingais politikais, jeigu mūsų valstybės tarnybos išdrįs atsisukti ne tik prieš nesąžiningus savivaldybių politikus bei jų vadovus, bet ir šalies masto įtakingus politikus, valdininkus, tada galima bus sakyti, jog 2011 m. padarytas žingsnis link realaus teisingumo.
O tai jau būtų reali viltis tiems, kas nori gyventi teisingoje Lietuvoje.