O ar gali kas nors pastūmėti link susitelkimo ilgalaikiam tikslui, kad pajustume savo atsakomybę, norą prie jo įgyvendinimo prisidėti, supratę, kad viskas priklauso tik nuo mūsų.
Skeptikai tvirtina, kad tokio tikslo, vienijančio Lietuvą ir lietuvius visame pasaulyje, šiandien nėra. Tokio, kaip Sąjūdžio metais, kai kiekvienas iš mūsų, pajutęs pirmuosius vilties ženklus, norėjo prie šios bendros veiklos prisidėti. Žinojo, kad jei neateis į Sąjūdžio mitingus, neparodys savo elgesiu, kad Lietuvos atgimimas yra ne saujelės inteligentų, o tautos noras. Jei prie šio tikslo įgyvendinimo neprisidės, kuo gali, o tragiškomis 1991 metų dienomis ir neapgins, Lietuva liks toliau valdoma svetimų ir greičiausiai nutautės.
Kas galėjo tikėti, kad per Nepriklausomybės laikotarpį Lietuvą ištiks toks vidinis puvimo procesas? Dėl neteisingumo ir nebaudžiamumo, prichvatizacijos ir žemės, kuri tapo kilnojamuoju turtu ir skraidyti iš šalies pakraščių į geidžiamus žemės lopinėlius prie jūros, ežerų ar upių. Viskas vyko ne pagal Europos teisės dėsnius, o lyg lydekai paliepus ir valdžios žmogui panorėjus.
Vis dėlto ir tokia Lietuva sugebėjo dar kartą susitelkti. Kai apsisprendė stoti į Europos Sąjungą (ES) bei NATO ir atkakliai to siekė. Bet šis susitelkimas jau nebuvo panašus į Sąjūdžio laikų, o balsavimo dieną referendume teko prisiminti ir reklaminį šūkį, kad lietuvius vienija alus. Tada krepšinio vietą užėmė ES. Kai kas už alų atidavė savo balsą, kad Lietuva taptų ES nare.
Galima pykti ant tų ,,alaus balsuotojų“ už nesąmoningumą, kad jie nesuprato svarbiausio mūsų tautos tikslo po Nepriklausomybės atkūrimo: stojimo į ES ir NATO, kaip savo dar stipriai pažeidžiamos šalies apsaugojimo. Vis dėlto, šis žmonių nenoras balsuoti už žingsnį, vardan kurio susitelkė net skirtingos politinės orientacijos šalies partijos, parodė ir augantį atotrūkį tarp politinio elito ir tų, kuriuos vadiname eiliniais žmonėmis.
Šiai valstybės bėdai laiku neradome priešnuodžių, nes atrodė, kad svarbiausia užsitikrinti apsaugą nuo išorės grėsmių, o vėliau jau kaip nors su tos pačios ES pagalba sukursime demokratinę valstybę savo viduje, pastatysime teisingumo pamatus. Viso derybų proceso metu žmonės buvo paversti pašaliniais stebėtojais, o jų balso prireikė tik referendumo metu, kai viskas buvo jau suderėta.
Tačiau neseniai iš pačios ES pūstelėjo gaivaus oro gurkšnis, kuris gali Lietuvą pastūmėti link didesnio susitelkimo, glaudesnio dialogo tarp valdžios ir visuomenės, arba link susipriešinimo, įrodant, kad valdžia svarbiausius valstybei sprendimus daro už žmonių nugarų.
ES valstybės ėmė rengti savo vystymo strategiją mažiausiai dešimtmečiui, o kai kurios valstybės - Lietuvoje ir kitos Baltijos šalys - ją ketina kurti net dvidešimčiai metų į ateitį. Strategijomis nieko Lietuvoje nenustebinsi. Jų prigaminta jau ne viena dešimtinė, bet tam, kad suvoktumėm šios strategijos svarbą, reikia suvokti štai ką: „Lietuvos strategija 2030“ bus svarbiausias mūsų valstybės gyvenimo dokumentas dviem dešimtmečiams ir tam, kas šioje strategijoje surašyta, įgyvendinti bus skirtos ne tik mūsų valstybės biudžeto, bet ir iš ES gautos lėšos. Kitos Lietuvoje priimamos programos, teisiniai aktai turės būti suderinti su šia strategija. Jeigu kokio nors svarbaus prioriteto nebus „Lietuvos strategijoje 2030“, jam neatsiras vietos Lietuvoje artimiausius du dešimtmečius.
Iš praeities klaidų būtų galima pasimokyti dabar, planuojant „Lietuvos strategiją 2030“, kuri galėtų tapti vienijančiu Lietuvą veiksniu, jei svarbiausią žodį čia tartų tauta ir piliečiai. Bet kol kas dar to nėra.
Yra tik bandymai daryti. Strategiją imta rengti prieš metus, bet ar daug kas ją skaitė? Vyriausybės interneto puslapyje, kur šis projektas yra patalpintas, rasime vos keletą komentarų. Gal ten nedaug kas lankosi? Iki šiol strategija neaptarta Mokslų Akademijoje, kuri gerbiančioje save valstybėje turėtų būti laikoma svarbiausia tautos protą telkiančia institucija, o taip pat menininkų ir kultūros žmonių bendruomenėje, kūrybinėse sąjungose.
Apie šią strategiją iki šiol nekalbėta ir Seimo frakcijose. Tarp jos rengėjų, be valdančiosios koalicijos partijos ir Vyriausybės narių, nėra kitų partijų atstovų, kas yra būtina, ieškant platesnio sutarimo, kaip buvo daryta ir siekiant narystės ES ir NATO. Juk valdžia gali ir pasikeisti. Negi tada „Lietuvos strategiją 2030“ reikės išmesti į šiukšlių dėžę ir kurti naują?
Jei norima sukurti Lietuvos, o ne vienos partijos ar valdančiosios koalicijos strategiją, kuria būtų galima pasipuikuoti kaip viešųjų ryšių akcija artėjant Seimo rinkimams, tai ir jos sąraše turėtų būti kuo platesnis rengėjų spektras. O svarbiausia, šios strategijos kūrimo darbe turi būti palikta vietos visų Lietuvos piliečių, tautos, išsibarsčiusios po pasaulį, indėliui.
Žinoma, reikalingi ir mechanizmai tokiai visų lūkesčius galinčiai sutelkti strategijai sukurti bei jos įgyvendinimui vėliau kontroliuoti. Jeigu to nebus, ši strategija gali virsti tik dalies politinio elito projektu, dar labiau pagilinančiu jau ir taip pavojingą takoskyrą tarp jo ir tautos.
Pasiūlytame strategijos projekte galima išskirti teiginius, kurie turėtų būti ir toliau vystomi, kaip pavyzdžiui, skyriuje apie visuomenės ir valdžios santykius, bet netrūksta ir minčių, keliančių šypseną ar net liūdesį. Akademikas Aleksandras Vasiliauskas pavadino nerealiais teiginius, kad iki 2030 metų Lietuva atsidurs dešimtuke labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių ES valstybių, o rašytojas publicistas Vytautas Rubavičius apgailestavo, kad šioje strategijoje nieko nėra parašyta apie lietuvių tautą ir tautinio tapatumo svarbą valstybės gyvenime.
Džiugina, kad po išsakytos kritikos kai kas apie tautinį tapatumą atsirado, bet, deja, iki šiol nėra nieko apie lietuvių kalbos reikšmę, kaip mūsų tautos pamatą, jungiantį lietuvius pasaulyje. Nėra ir apie neteisingumo įveikimą, mokslo ir kultūros svarbą, emigracijos iššūkį ir kelius bei pasiūlymus ją suvaldyti.
Dabartinis strategijos variantas primena technokratišką, biurokratizuotą dokumentą be vidinės dvasios. Todėl būtų gerai padėkoti Vyriausybės nariams ir premjerui už pradėtą darbą ir pripažinti, kad pradinis variantas dar gali būti stipriai koreguojamas. Pasiekti, kad tolesnis strategijos rengimo darbas pereitų į visuomenės rankas ir kartu su jos rengėjais, kurie iki šiol atstovavo visuomenę, sutelkti visų piliečių jėgas, kad sukurtume tikrai Lietuvos valstybės strategiją, išgirstant visų bendruomenės narių nuomones bei suteiktumėm galimybę kiekvienam pajusti savo atsakomybę už valstybės ir tautos ateitį.
VISUOMENINIS DISKUSIJŲ FORUMAS "TAUTA, PILIEČIAI, VALSTYBĖ" kviečia Jus 2011 m. birželio 30 d. (ketvirtadienį) į susitikimą–diskusiją apie Vyriausybės inicijuotą Lietuvos strategiją 2030
Dalyvaus:
„Lietuvos strategijos 2030“ rengėjas Apaštalinės vyrų vienuolijos Jėzaus draugijos Lietuvos ir Latvijos provincijos provincijolas, jėzuitas, Nacionalinės katalikškųjų mokyklų asosiacijos vadovas Gintaras Vitkus.
Prof. habil. dr. Robertas Jucevičius, KTU Socialinių mokslų fakulteto Strateginio valdymo katedros vedėjas, Verslo strategijos instituto direktorius.
Prof. habil.dr.Aleksandras Vasiliauskas, Mokslų Akademijos tikrasis
narys, MA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininkas
Vytautas Rubavičius, Rašytojas, kultūrologas.
Diskusiją ves politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.
Renginys vyks Lietuvos Mokslų Akademijos Didžiojoje
konferencijų salėje (Gedimino pr. 3, Vilnius)
Pradžia - 18 val.
Kviečiame dalyvauti ir pareikšti nuomonę mokslinės, akademinės bendruomenės, kultūros ir meno pasaulio žmones, studentijos
atstovus,visuomeninių organizacijų narius, visus, kam rūpi Lietuvos valstybė ir jos ateitis, tuos, kurie yra įsitikinę, jog tauta ir piliečiai turi imtis atsakomybės bei iniciatyvos už savo valstybės ir tautos likimą.
Lietuvos strategijos 2030 projektą galima rasti internete.