A.Medalinskas. Ar kova su korupcija jau prasidėjo?

Liaudies išmintis sako, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo. Korupcija gali būti palyginta su uola, nepramušamu akmeniu. Ir ne vienam net ir šiandien atrodo, kad visuomenės pastangos pamėginti pakreipti valstybės gyvenimą ta linkme, kuria nori žmonės, o ne politinės, finansinės ar teisėtvarkos grupės, mūsų krašte yra tik menki lašeliai neteisybės ir neteisingumo jūroje.

Netrūko skeptikų, teigusių, kad neįmanoma pasiekti, jog valdžia imtų realiai kovoti su korupcija. Tačiau po visų pastangų pasirodė pirmieji vilties ženklai. Prezidentė Dalia Grybauskaitė iškėlė iniciatyvą pailginti ekonominių nusikaltimų senaties terminą arba visiškai jo atsisakyti, nors šis pasiūlymas sulaukė įnirtingo valdžios išlaikomų teisininkų pasipriešinimo.

Vyriausybė ėmė tirti, ar Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba pati nevilkino šių nusikaltimų tyrimo. Seimo pirmininkė Irena Degutienė aiškinosi, kodėl nuo specialiųjų tarnybų, prokuratūros kabinetų bei Vyriausybės rūmų iki Seimo narių negali nukeliauti Lietuvos ir kitų Europos ekspertų, tarptautinių organizacijų pasiūlytos įstatymų pataisos, ir sukvietė visų tarnybų vadovus norėdama sužinoti jų kovos su korupcija receptus. Pasirodė, kad senokai parengti siūlymai, kaip pažaboti neteisingumą, stringa Lietuvos teisingumo ministerijoje.

Po visų pastangų antikorupciniai įstatymai ima pasiekti ir Seimo narius. Tačiau neaišku, ar bus siūloma iškart priimti visą jų paketą ar tik pavienius įstatymus, o tai leistų vienus, galbūt mažiau pavojingus politinei korupcijai, imti svarstyti, o kitus - padėti į stalčius. Svarstant visą įstatymų paketą, kaip ir įstatymus dėl stojimo į Europos Sąjungą, nė vieno iš jų nebūtų galima ignoruoti.

Rytoj Seimo Teisės ir teisėtvarkos bei Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetai rengia pirmą jungtinę diskusiją dėl išplėstinio turto konfiskavimo, kai aukšto rango valdininkai ar politikai nebegali savo darbinėmis pajamomis pateisinti įsigyto turto. Norisi tikėti, kad bus prieita ir prie prezidentės siūlymų dėl ekonominių nusikaltimų senaties termino panaikinimo, kuriems nepritaria Teisingumo ministerija ir Seimo Teisės departamentas - tai daug, jeigu ne viską, pasako apie čia besidarbuojančius teisininkus. Kol tai dar neišspręsta, galėtų būti sutarta bent dėl įstatymų pataisų, stabdančių šių bylų senaties terminą joms pakliuvus į teismą. Kompetentingų ekspertų rekomendacijų priėmimas būtų lūžis pažabojant neteisingumą valstybėje.

Tačiau dar per anksti džiaugtis. Kol kas pavyko tik iš vykdomosios valdžios stalčių iškrapštyti ne vienus metus ten dūlėjusius specialistų kovos su korupcija siūlymus, kurie vėl ten buvo nugulę atėjus naujai valdžiai. Bet ir šie siūlymai gali būti atmesti Seimo salėje, kaip ką tik nutiko svarstant įstatymą dėl partijų finansavimo, ar sustabdyti Seimo Teisės departamente, taip ir nepasiekę Seimo narių. Politikams nekyla problemų balsuoti prieš įstatymus, kurie jiems netinka, o į pagalbą galima pasitelkti ir valdžios samdomų teisininkų argumentus. Pavyzdžiui, teigiant, kad stabdant senaties terminą arba išvis jo atsisakant ir juo labiau taikant išplėstinį turto konfiskavimą būtų pažeistos žmogaus teisės ir nekaltumo prezumpcija tų, kurie iki šiol nebaudžiami vogė iš mūsų.

Dar nė nepradėjus svarstyti šių įstatymų projektų, Seime jau girdėti kalbų, kad būtų negerai, jeigu valstybė pradėtų aiškintis, iš kur valdininkas ar politikas sukaupė tokį didelį turtą, kuris neatitinka jo darbo pajamų. Ir konfiskuotų tai, ko šis nesugebėtų pagrįsti. Tačiau šie siūlymai atėjo iš demokratinės Europos, kur žmogaus teisės ir nekaltumo prezumpcija gerbiama galbūt labiau negu Lietuvoje.

Tuose kraštuose net nekyla diskusijų dėl valdininkų ir politikų atsakomybės už neskaidriai įgytą turtą, ekonominius nusikaltimus. Vietoj to Lietuvoje jau sklando siūlymų išplėstinio turto konfiskavimo idėją Seime pakeisti nelegaliai įgyto turto legalizavimu, sumokant valstybei keliasdešimt procentų nuo vertės to turto, kurio negalima pagrįsti darbo pajamomis. Bet ar tokia pozicija nerodytų, kad valstybėje ginamas šešėlis?

Dabar, kai antikorupciniai įstatymai jau ima pasiekti Seimą, rimtas išbandymas kyla ne tik valdančiajai koalicijai, bet ir opozicijai. Valdančiosios koalicijos balsų gali ir neužtekti, bet opozicija neturėtų balsuoti "prieš". Juk visos partijos skelbė kovą su korupcija ir kiekvienoje iš jų šalia padorių politikų yra ir tokių, kurie siūlymus dėl senaties termino stabdymo ar panaikinimo bei išplėstinio turto konfiskavimo laikys grėsme jų pačių ar partijų vadovų, globėjų, kolegų karjerai ir šeimos gerovei.

Balsavimas už šiuos antikorupcinius įstatymus turėtų būti bendras visų partijų padorių politikų reikalas. Tačiau šiandien pačios partijos Lietuvoje tapo korupcijos įrankiu. Todėl, jeigu šie siūlymai būtų pradėti marinti, žmonės turėtų suprasti, kad partijos ir šis Seimas be visų mūsų valios yra nepajėgūs sustabdyti išplitusios korupcijos.

Daug dėmesio, stebint Seime antikorupcinių įstatymų svarstymą, turėtų tekti visuomenei ir žiniasklaidai. Neretai net vienas mažareikšmis žodelytis, įrašytas į įstatymo tekstą, net patį geriausią įstatymą padaro neveikiantį nuo pat jo priėmimo pradžios. Kova su korupcija Seime prasidės tik tada, kai tie pavieniai padorūs Seimo nariai pajus paramą, o kovos su korupcija simuliantai - rimtą spaudimą už parlamento sienų. Visuomenė, piliečiai, tauta turėtų imti vienyti savo jėgas ir siekti pažaboti korupciją, valdžios savivalę ir neteisingumą. Tai vis dar neįgyvendinta Sąjūdžio laikų svajonė. Bet lašas po lašo ir akmenį pratašo.