aA
„ Mūsų žiniasklaida gali būti vadinama provincialia, bet nėra ko pykti už tai ant žiniasklaidos. Provinciali yra ir mūsų literatūra, ir kinas, ir netgi žemės ūkis. Čia jokia saviplaka ir joks inkštimas. Mes juk ir esame provincija“, - sako Audrius Matonis, LTV naujienų tarnybos vadovas.
Audrius Matonis
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Jį stebina tai, kad nacionalinio lygio žiniasklaidos rimtu veidu cituoja su marsiečiais bendraujančius politikus ir prie Seimo ir Prezidentūros šuns balsu lojančius, žalias virveles raišančius ir šamanų būgnelius mušančius „visuomenininkus“, kad dalis žiniasklaidos„susitapatino su garsiau rėkiančių, civilizuoto elgesio normų nepaisančių, teismų sprendimus ignoruojančių asmenų spiečiumi“.

A.Matonis apgailestauja dėl to, kad po Rolando Pakso skandalo vertybių kovos virto personalijų kovomis. „Vienas nemaloniausių šio virsmo aspektų – kai kurių viešosios erdvės komentatorių nesugebėjimas pripažinti kitokios nei jų nuomonės ir net teisės kitokią nuomonę turėti bei ją reikšti. Labai sustiprėjo nuostata – „esi arba su mumis, arba – prieš mus“. Kitokios nuomonės žmogus yra laikomas ne oponentu, o priešu, vadinasi, pagal šią nuostatą, jį reikia suniekinti, sutrypti, įžeisti – dažnai net pramanytais kaltinimais“, - įsitikinęs žurnalistas.

- Vadovaujate Lietuvos televizijos (LTV) naujienų tarnybai. Prieš tai buvote naujienų agentūros BNS redaktorius. Turite daug patirties naujienų srityje. Ką manote apie lietuviškąsias naujienas? Gal jos provincialios, neįdomios, prisitaikiusios prie lėkštais dalykais besidominčios auditorijos?

- Nenorėčiau atrodyti kaip senas bambeklis, sakantis, kad jaunystėje žolė buvo žalesnė, o vanduo – šlapesnis. Vis dėlto patvirtinčiau, kad naujienos Lietuvoje ir apie Lietuvą yra gana provincialios. Nesakau, kad jos tokios tapo per pastaruosius keletą metų. Naujienų lėkštėjimo procesai prasidėjo po Lietuvos temos pasaulinio aktualumo sužibėjimo, kai lietuviai ardė sovietų imperiją, aukodami gyvybes gynė nuo perversmininkų atkurtą Nepriklausomybę, išsireikalavo Rusijos kariuomenės išvedimo ir grįžo į laisvų pasaulio šalių bendriją.

Paklojus valstybės pamatus, žinios apie Lietuvą tapo mažiau įdomios visam pasauliui, o lietuviui palaipsniui pradėjo vis mažiau rūpėti, ką pasaulis galvoja apie jį. Jam teko susitaikyti su tuo, kad pasauliui jis išvis labai mažai terūpi. Panašu, kad ne vienas lietuvis dėl to supyko ant pasaulio, nors iš tiesų turėtų pykti ant savęs, kad kapstydamasis savo atkampiame darželyje labai mažai nuveikia ką nors, kas patrauktų pasaulio dėmesį ir paskatintų lietuviu žavėtis. 

Žiniasklaida neegzistuoja pati savaime, o tik tol kol tarnauja visuomenės poreikiams, visuomenė, savo ruožtu, turi tokią žiniasklaidą, kokios yra verta. Tiesa, yra žurnalistų, kurie atmeta šią užburto rato teoriją ir tvirtina, kad žiniasklaida turi formuoti ir visuomenės skonį, ir žinių poreikį. Tačiau mano patirtis liudija, kad žiniasklaidos turinį pirmiausia formuoja visuomenės skonis ir gebėjimas suvokti, analizuoti informaciją. Išimtis yra nebent nacionalinis transliuotojas, kurį, kitaip nei kitas žiniasklaidos priemones, specialus LRT įstatymas imperatyviai įpareigoja atlikti visą pluoštą misijinių užduočių, įskaitant visuomenės supažindinimą su „Europos ir pasaulio kultūros įvairove bei šiuolaikinės civilizacijos pagrindais“.

Yra žurnalistų, kurie atmeta šią užburto rato teoriją ir tvirtina, kad žiniasklaida turi formuoti ir visuomenės skonį, ir žinių poreikį. Tačiau mano patirtis liudija, kad žiniasklaidos turinį pirmiausia formuoja visuomenės skonis ir gebėjimas suvokti, analizuoti informaciją.
Audrius Matonis

Vienas mano kolega yra šiuo atžvilgiu lyginęs Lietuvą su žvyro karjeru, kuriame retsykiais sustoja prekiniai traukiniai, bet didieji keleiviniai ekspresai prašvilpia nesustodami. Gal tai kiek per drastiškas pavyzdys, bet, manau, jame yra nemažai tiesos.

Mūsų žiniasklaida gali būti vadinama provincialia, bet nėra ko pykti už tai ant žiniasklaidos. Provinciali yra ir mūsų literatūra, ir kinas, ir netgi žemės ūkis. Čia jokia saviplaka ir joks inkštimas. Mes juk ir esame provincija. Be to, su labai egocentriška bendruomene. Žinią apie mūsų „braliukų“ latvių prezidento rinkimus nacionalinio masto dienraštis gali nukišti į kokį penktą puslapį, o pirmame bus girtų budulių nuotykiai per ilgąjį savaitgalį. Arba vietinės intrigos ir erzeliai, sąmokslai ir melodramatiškos keistų pamokslautojų pretenzijos į „teisybę“, kartais visiškai atitrūkę nuo tikrovės. 

Tikrai nemanau, jog tai lemia tariamai ydingų žurnalistų darbo kokybė, veikiau egocentriškos, uždaros, įtarios ir prietaringos visuomenės dalies – deja, dar pakankamai didelės – preferencijos. Žurnalistams pasaulyje patariama: žvelk lokaliai, mąstyk globaliai. Lietuvoje dažniausiai ir žvelgiama, ir mąstoma lokaliai. Nedora būtų kaltinti už tai tik žiniasklaidą, kuri yra visuomenės veidrodis, ir kuri paprasčiausiai neišgyventų, jei, įtikėjusi savo elitiškumu, nepaisytų didžiosios savo vartotojų dalies pomėgių ir įgeidžių.

- O kaip atrodo mūsų viešoji erdvė, jei kalbėtume ne vien apie žiniasklaidą? Kokie yra jos privalumai ir trūkumai?

- Mūsų viešosios erdvės privalumas – didelė žodžio laisvė, kurią palankiai reitinguoja įvairios autoritetingos institucijos. Esame tarp tų pasaulio valstybių, kuriose žodžio laisvė veikia be didesnių trukdžių.

Audrius Matonis
Audrius Matonis
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Tuo metu mūsų viešosios erdvės trūkumas – tai, kad tikras naujienas ir įvykius neretai išstumia jų imitacija. Kad ir nuolatinės menamų juodų kačių paieškos tamsiame tunelyje – ar tai būtų nitratai morkose, ar mitologizuoti valstybininkai, ar CŽV „kalėjimai“, ar „pedofilų klanas“. Nesakau, kad tai nėra žinių verti įvykiai ar problemos, bet kai panašios temos nuo ryto iki vakaro eksploatuojamos savaitėmis, mėnesiais ar metais, užgoždamos kitas naujienas, manau, susiduriame su hipertrofuota tikrovės simuliacija, kuri palieka įspūdį, kad lietuviui niekas kita nerūpi, išskyrus numanomus slaptus JAV spectarnybų sulaikymo centrus ar mistinus sąmokslus.

Vienas naujausių pavyzdžių – vadinamasis FNTT skandalas. Juk jei būtume tuomet klausę gatvėje sutiktų žmonių apie tai, kas yra FNTT ir kuo ši tarnyba, tarkime, skiriasi nuo STT, esu įsitikinęs, kad 9 iš 10 nebūtų į šiuos klausimus atsakę. Tačiau dalis žiniasklaidos elgėsi taip, tarytum lietuviui nebūtų buvę svarbesnio įvykio už atstatydintų FNTT generolo ir jo pavaduotojo sugrąžinimą darban. Atrodo, kad kai kurie žurnalistai tiesiog leidžiasi vedžiojami už nosies skandalingiau kalbančių ir garsiau rėkiančių asmenų. Arba jų darbdaviai patys dalyvauja politiniuose žaidimuose ir užduoda tokį toną.

Mūsų viešosios erdvės trūkumas – tai, kad tikras naujienas ir įvykius neretai išstumia jų imitacija. Kad ir nuolatinės menamų juodų kačių paieškos tamsiame tunelyje – ar tai būtų nitratai morkose, ar mitologizuoti valstybininkai, ar CŽV „kalėjimai“, ar „pedofilų klanas“.
Audrius Matonis

Garliavos istorija yra atskiras atvejis, atskleidęs daug skaudulių ir pateikęs pluoštą neatsakytų klausimų, tačiau dalies žiniasklaidos susitapatinimas su garsiau rėkiančių, civilizuoto elgesio normų nepaisančių, teismų sprendimus ignoruojančių asmenų spiečiumi yra nepagarba savo profesijai ir auditorijai. O pasivertimas tribūna nesveikas aistras kurstantiems ir ant to rankas besišildantiems politikieriams, mano nuomone, yra atgrasus cinizmas.

Kita vertus, reikia suprasti ir tiesioginių TV transliacijų bei interneto diktuojamu beprotišku tempu dirbančius žurnalistus, turinčius čia pat ir nuolat patiekti žinių porciją. Todėl aprašomi bei parodomi net ir, pavyzdžiui, keistoki sambūriai kur nors prie VRM ar Prezidentūros, kur raišomos žalios virvelės ant durų rankenų ir mušami šamanų būgneliai, kad būtų išvaryta savaip įsivaizduojama „neteisybė“. Tokia egzotika turi daug šansų patekti į žinias, ko kaspinėlių rišėjai ir šamanų būgnelių mušėjai veikiausiai ir siekia, vis labiau artėjant rinkimams. Bet ar tai atspindi tikrąjį valstybės gyvenimo vaizdą? Ar kaspinėliai ant durų rankenų yra tai, kuo mūsų visuomenė gula ir keliasi? Ir nėra ko pykti vadinamiesiems „visuomenininkams“, kad kartą ar kitą sušmėžavę žiniasklaidoje su virvelėmis ir būgneliais, daugiau jos nebedomina – du kartus iš to paties anekdoto nebesijuokiama. Nors vis atsiranda norinčių jį papasakoti antrą kartą.

Juo labiau, kad yra gausybė temų, nepelnytai pagvildenamų tik priešokiais. Taip, joms atskleisti reikia ir šiek tiek išmanymo, ir darbo, bet jos liečia dalykus, galinčius turėti didelę ir ilgalaikę įtaką visuomenės gerovei. Antai naujos atominės elektrinės statyba galėjo ir turėjo tapti tokia tema. Ir ne pastaraisiais mėnesiais, o nuo tada, kai buvo išardytas „Leo LT“, bet Lietuva vis tiek deklaravo siekį išlikti branduoline valstybe. Visą tą laiką žiniasklaida galėjo svarstyti Visagino atominės elektrinės (VAE) reikalingumą, jos ekonominę ar politinę prasmę. Nes dabar pasipylę rašiniai apie VAE labiau primena viešųjų ryšių mūšius.

- Informaciniai karai vyksta ir Vakarų valstybėse, bet kovojama paprastai dėl idėjų, ne vien dėl to, kurį Generalinės prokuratūros prokurorą reikėtų paskirti į vadovus, ką atleisti iš Valstybės saugumo departamento direktoriaus pareigų ir ką grąžinti į FNTT vadovo pareigas. Lietuvos viešojoje erdvėje problemos gvildenamos ne tiek argumentais ir idėjomis, kiek asmeniškumais, turbūt pagal Stalino principą – „nelieka žmogaus, nelieka problemos“. Ir kas dar įdomu – mūsų informaciniuose karuose asmeniškai talžomi net ne politikai, kurie ir turi būti „mušami“ demokratinėse valstybėse, bet teisėsaugos pareigūnai, mokslininkai ir žurnalistai. Ar sutinkate, kad toks reiškinys Lietuvoje egzistuoja ir kad jis ypač išryškėjo pastarąjį dešimtmetį?

- Visiškai su jumis sutinku. Manau, visa tai prasidėjo po Rolando Pakso prezidentinio skandalo. Iki to laiko pastebėjau kur kas mažiau asmeniškumų tarp viešosios erdvės komentatorių pasisakymų. Kaip tik po R. Pakso skandalo įsibėgėjo jūsų minimi pokyčiai: vertybių kovos virto personalijų kovomis.

Vienas nemaloniausių šio virsmo aspektų – kai kurių viešosios erdvės komentatorių nesugebėjimas pripažinti kitokios nei jų nuomonės ir net teisės kitokią nuomonę turėti bei ją reikšti. Labai sustiprėjo nuostata – „esi arba su mumis, arba – prieš mus“. Kitokios nuomonės žmogus yra laikomas ne oponentu, o priešu, vadinasi, pagal šią nuostatą, jį reikia suniekinti, sutrypti, įžeisti – dažnai net pramanytais kaltinimais.

Naujieji informacinio karo kariūnai yra linkę susidėti su minia, neigiančia teisinės valstybės ir teisėsaugos institucijų svarbą. Netikiu ateitimi valstybės, kuri teisę ir teisingumą atiduotų į minios rankas.
Audrius Matonis

Ypač skaudu, kai šios itin žemo lygio diskusijų kultūros šaukliais tampa žmonės, visuomenės vertinami kaip intelektualai, tolerancijos ir tam tikrų moralės standartų puoselėtojai. Dalis šių intelektualų, deja, virto tokiais radikalais, po kurių pasisakymų ne vienam padoriam žmogui teko kreiptis į Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, o kartais net ir į teismą.

Kaip iki to nusirista? Gal todėl, kad kariauti su asmenybe yra lengviau nei ginčytis su idėja. Idėjas skelbiantis žmogus remiasi ne tik savo asmenine patirtimi, bet ir tam tikrų sričių žiniomis, disciplinų išmanymu, kitų žmonių įžvalgomis. Norėdamas kritikuoti jo idėjas, privalai būti ne menkiau už jį pasikaustęs. Bet juk daug lengviau yra pasakyti – „esi blogas, kvailas, priklausai sąmokslininkų klanui, ir tavo šnekos – nieko vertos, nes tavo tikslas – tarnauti blogiui, loviui arba užvaldyti valstybę“.

Visa tai gali atrodyti juokinga. Tačiau kai matai, jog tokia diskusijų „kultūra“ užima svarią vietą ne kurioje nors užribio žiniasklaidoje, bet gana didelę auditoriją turinčiuose laikraščiuose, interneto portaluose ir TV kanaluose, tampa nebejuokinga. Tampa šiurpu ir liūdna.

- Kas, Jūsų manymu, lėmė asmeniškumų protrūkį viešojoje erdvėje po R. Pakso skandalo?

- Kai po skandalo įsivyravo sąlyginė taika, nebeliko fronto linijos, dalis komentatorių pasijoto nebe tokie politiškai įtakingi ir reikalingi, kokie jautėsi buvę, priklausydami vienai iš kovojusių stovyklų. Kai nelieka tikro fronto ir tikrų problemų, kai kas mėgina pakeisti tikras problemas jų imitacijomis. Atsiranda poreikis kurti įvairias insinuacijas, leidžiančias kariauti nusiteikusiems asmenims susikurti kad ir tariamus frontus, kuriuose jie galėtų vėl jaustis autoritetais ir karo didvyriais.

Maža to, šie naujieji informacinio karo kariūnai yra linkę susidėti su minia, neigiančia teisinės valstybės ir teisėsaugos institucijų svarbą. Netikiu ateitimi valstybės, kuri teisę ir teisingumą atiduotų į minios rankas.

- Kokios, Jūsų manymu, yra šio reiškinio priežastys? Ar Lietuva šiuo atžvilgiu kuo nors išsiskiria?

- Analitinei ir tiriamajai žurnalistikai laiko ir resursų vis labiau trūksta ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Vis dėlto tie, kurie bent lėktuve retsykiais pasiskaito, pavyzdžiui, „International Herald Tribune“, įsitikina, kad pasaulyje yra daugybė įdomių temų, ir kad patraukliai ir įtaigiai galima pateikti net tas temas, kurios iš pirmo žvilgsnio skaitytojo nesudomintų. Kai pasižiūri informacines ir analitines BBC ar CNN laidas, Lietuva atrodo kaip išimtis, kad yra įdomioji, solidžioji žurnalistika ir – lietuviškoji - provinciali ir lėkšta.

Tačiau visiškai neadekvatu būtų reikalauti, kad Lietuvos žiniasklaida būtų, kaip NYT, BBC ar CNN. Kaip ir to, kad „Vairas“ gamintų „Mercedes“ klasės automobilius, o Kauno kino studija keptų pasaulio ekranus užkariaujančius „titanikus“. Jei lyginsimės su tuo, kas vyksta kaimyninėje Latvijoje, lietuviai neatrodys išskirtiniai. Savo artimiausių kaimynų aplinkoje per daug neišsiskiriame, tad nemanau, kad situaciją reikėtų perdėm dramatizuoti. Jei plėsis Lietuvos visuomenės akiratis, kils ir žiniasklaidos kokybė.

Pagal klasikinius apibrėžimus kuriamos partijos Lietuvoje egzistuoja, ideologijos nepaneigtos, vadovėliai nesudeginti, autoritetai nepasmerkti, klasikai neištrinti. Tačiau Lietuvoje politinės partijos ir ideologijos gyvena visiškai atskirus gyvenimus atskiruose pasauliuose.
Audrius Matonis

Apskritai senųjų demokratijų pasaulyje kokybišką žiniasklaidą išlaiko vidurinioji klasė. Tikiuosi, kad ir mes kada nors turėsime pakankamai didelę viduriniąją klasę, kuriai rūpės kokybiška žiniasklaida, ir jis bus pasiryžusi ją išlaikyti. Vis dėlto ir šiandien Lietuvoje yra TV kanalų, interneto portalų, laikraščių ir žurnalų, kuriems sveiko proto informacijos ir analizės vartotojas didesnių pretenzijų neturėtų.

Savo ruožtu žiniasklaidos marginalai, tikiuosi, anksčiau ar vėliau užims jiems priderančią marginalinę vietą. Pasaulyje yra daugybė leidinių, kuriuose rašoma apie skraidančias lėkštes, žalius žmogeliukus ir tariamus pasaulinius sąmokslus. Tačiau visa tai nerodoma per BBC ar CNN. O štai dalis mūsiškės nacionalinio lygio žiniasklaidos rimtu veidu cituoja su marsiečiais bendraujančius politikus ir prie Seimo ir Prezidentūros šuns balsu lojančius „visuomenininkus“.

- Kokios vidaus politinio gyvenimo tendencijos pastarąjį dešimtmetį Jums atrodo ryškiausios ir kelia daugiausiai nerimo?

- Išnykusi idėjų ir ideologijų kova. Juk pagal klasikinius apibrėžimus kuriamos partijos Lietuvoje egzistuoja, ideologijos nepaneigtos, vadovėliai nesudeginti, autoritetai nepasmerkti, klasikai neištrinti. Tačiau Lietuvoje politinės partijos ir ideologijos gyvena visiškai atskirus gyvenimus atskiruose pasauliuose.

Audrius Matonis
Audrius Matonis
© DELFI / Audrius Solominas

Šis partijų ir ideologijų atotrūkis trikdo nemažai protaujančių rinkėjų. Turime ir konservatorių, ir liberalų partijų, bet antai kad ir dešiniųjų pažiūrų rinkėjas dažnai sako neturįs už ką balsuoti ir balsuoja... už socialdemokratus. Tai nėra normalu: tai bene liūdniausias šių dienų politinio gyvenimo reiškinys. Kitas ne mažiau liūdinantis reiškinys – nacionalinio intereso užmarštis. Suvokėme, kas yra nacionalinis interesas, kai stojome į ES ir NATO, bet šiandien politinės partijos tą suvokimą praranda.

Nesakau, kad, tarkime, nacionalinis stadionas yra geriausias nacionalinio intereso pavyzdys. Bet jei ES narė Lietuva 21 amžiuje antrame dešimtmetyje, praėjus 22 nepriklausomybės metams nesugeba pasistatyti nacionalinio stadiono, į kurį jau „įmerkti“ šimtai milijonų litų, man tai – tam tikras simbolis: turime ne nacionalinį stadioną, o tik apleistus jo griaučius. Lygiai taip nerandame sutarimo ir svarbesniais klausimais – kad ir dėl didžiųjų energetikos projektų. Šitiek metų skelbę ryžtą išlikti branduolinės energetikos valstybę, šiandien vis dar turime tik pluoštą popierių ir viešųjų ryšių karus.

Prieš 20,10 metų suvokėme nacionalinio intereso tikroviškumą ir svarbą, o šiandien, pasitelkę net ne suaugusių žmonių, o trumpakelnių vaikėzų „argumentaciją“, užsiimame kažin kokių neapčiuopiamų priešų paieškomis ir žaidžiame smėlio dėžės lygio karus pramanytuose frontuose.

- Kartais kaip priešai įvardijami marsiečiai...

- Taip, marsiečiai ir sąmokslininkai-valstybininkai. Susigalvojame nesamų problemų ir sąmokslų ir tada suverčiame išgalvotas kaltes išgalvotiems „kaltininkams“. Sugebame net „w“ raidę paversti tarpvalstybinių santykių problema. Pasiklausęs tautinių radikalų, gulančių kryžium prieš vietos lenkų teisę rašyti savo vardą ir pavardę, kaip rašo lenkai visame pasaulyje, nenustebtum, jei Seime jie įregistruotų įstatymo pataisą, prilyginančią „nelietuvišką“ raidę „w“ uždraustai nacių ir sovietų simbolikai. 

Žinoma, ne vien lenkų pavardžių rašymas sugadino mūsų santykius su Varšuva, bet tikrai neprisidėjo prie jų puoselėjimo. Apskritai mums visiems derėtų įsisąmoninti, kad, drauge su savo atkurta valstybe augant iš trumpų kelnių, reikia ne vis toliau smėliu kastuvėliais svaidytis, o lipt lauk iš smėlio dėžės ir susivokt, kad pasaulis yra didesnis. 


A.Matonis pabrėžia, kad čia dėsto išimtinai asmeninę nuomonę, kuri nepretenduoja atspindėti oficialios LRT pozicijos ir daryti įtakos TV Naujienų tarnybos žurnalistų darbui.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Mažeika: lietuviai turės atsisakyti senų automobilių, plastikinių indų ir lauko tualetų (117)

Aplinkos ministerija , praėjus 4 mėnesiams po to, kai iš aplinkos ministro pareigų buvo...

Iš aikštelės su BMW iškritusios moters būklė sunki: liudininko teigimu, ji buvo keleivio vietoje (342)

Iš prekybos centro „Europa“ automobilių stovėjimo aikštelės su BMW iš trečio aukšto...

Nauja tvarka Seime: kiekvienam parlamentarui steigiamos trijų Seimo nario padėjėjų pareigybės (50)

Atsižvelgiant į pernai gruodį priimtas Valstybės tarnybos įstatymo pataisas, Seimo statute...

Kaunietis parodė, kiek erkių surado grįžęs iš miško: kartais nurenka net 300 (19)

Kauno marių regioninio parko direkcijos vyriausiasis specialistas Mindaugas Kirstukas gamtoje ir...

Šią savaitę siautę gaisrai užgesinti, tačiau pavojus išlieka didelis

Šią savaitę Lietuvoje siautusius gaisrus pavyko užgesinti, tačiau gaisrų pavojus išlieka...

„Žalgirio“ kovingumo sužavėti „Fenerbahče“ krepšininkai: jie privertė mus atidirbti savo atlyginimus (1)

„Bang bang! Jis mane nušovė. Bang bang!“, – tokia daina ketvirtadienį suskambo...

Aistis Mickevičius apie nišinių kvepalų madą: kartais man graudu žiūrėti, kaip žmonės painioja tam tikrus dalykus

Kai ruošiamės ypatingai progai ir norime savo aprangos eilutę paįvairinti nauju kvapu ar tiesiog...

Universitetą į teismą padavęs indas: baigiu parašyti knygą apie baisią patirtį Lietuvoje savo nuotrauką įvertino trim milijonais  (359)

Nepatenkintas studijų kokybe Klaipėdos universitete (KU) Indijos pilietis Myilsamy Murugasamy...

Nuožmus diktatorius veikė pagal visas taisykles, tačiau Rusija čia vykdė dar klastingesnę strategiją (7)

Praėjusių metų pabaigoje Sudane staiga prasidėjus protestams prieš valdžią, atrodė, kad...

Vasiliausko atkirtis Jakeliūnui: Lietuvos bankas paviešino visus dokumentus (193)

Netylant kalboms, kad krizės metu komerciniai bankai galėjo manipuliuoti tarpbankinių palūkanų...