aA
Kai stabteliu ir pamąstau, ką mačiau penktadienį prie Seimo, tai prieš akis iškyla ne dūžtantys Seimo salės langai ar kažkaip jau labai linksmai filmukus primenantys Seimo gynėjai -arai su juodais kombinezonais, kaukėmis, šunimis ir juodais ašarinių dujų balionais (ne balionėliais...). Tomis dujomis ir buvau apipurkšta, kai nutariau bent iš toli įsiamžinti tokio istorinio (?) momento fone.
A.Maldeikienė. Už ką Lietuvoje gerbti humanitarus?
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Mano poelgis nebuvo solidus, tad jokių pretenzijų jiems neturiu. Atvirkščiai. Jaučiu kaltę už tai, kas aną penktadienį atsitiko prie Seimo Lietuvoje, kai jau užaugo nauja Nepriklausomybės vaikų karta, kurios dalis „maištininkų“ tarpe buvo didžiausia. O jei jaučiu kaltę, tai ašarojančios akys ir perštinti gerklė tebus bent šiokia tokia atgailos forma.

Taigi, kai mąstau, prieš akis iškyla ne tas „maištas“ (o gal tikrai maištas, nes netikiu jokia ano veikimo logika), o vienas interviu — prof. L. Donskis kalbasi su kolega V. Laučiumi. Ir kaip kalbasi — tiesiog regi profesorių, kuris sakosi esąs „be pykčio“, labai įsižeidusį. Aišku, įsižeisti yra ko, mat dabar įsižeista dėl savęs, dėl savo gildijos. O kai paliečia asmeniškai, tai kaip kalbėsi be pykčio. Tad ir epitetai visiems, visų pirma politikams, krinta žiaurūs.

Sužinai, kad „Lietuvoje — jokios pagarbos mokslui“, čia numota ranka į elitinį mokslo sluoksnį, į tas mokslo sritis, be kurių apskritai sunku įsivaizduoti valstybės egzistavimą. Kliūva net naujajai mokesčių sistemai, kuri esą vien dėl noro pripildyti biudžeto aruodus esą apmokestins rašytojus ir taip visas pasaulis sužinos, kad „tarp mūsų politikų nėra fundamentalios pagarbos kultūrai“. Ir apibendrinanti mintis (o gal revoliucinis šūkis?) „dabartinė švietimo ir mokslo politika man primena tokį kolonializmą, kai kolonizuojame save patys. Vyksta vidinis kolonizacijos procesas“. Va taip. Ir ne mažiau.

Pagarba šiaip jau Lietuvoje yra labai didelis deficitas, ir humanitarai čia vargu ar gali jaustis kažkaip ypatingai diskriminuojami, greičiau atvirkščiai — lygūs tarp lygių, negerbiami tarp negerbiamų.
Aušra Maldeikienė:

Pradžioje bandžiau šitas mintukes išnarstyti logiškai. Jei kalbėsime apie fundamentalią pagarbą... tai net nežinau, kas čia tokia. Taigi, lieka man suprantama šiaip pagarba, kito orumo pripažinimas. Na žinoma, Lietuvoje kiekviena melžėja-virėja žino, kad politikai negerbia mokslo (beje, ji taip pat mano, kad politikai negerbia virėjų). Tiesa, kažkaip nepastebiu, kad ir virėjos ar mokslininkai gerbtų politikus, kurie kartais irgi išverda ne tokias prastas sriubas, žinant ingredientų kokybę (pavyzdžiui, įstojome į ES ir net NATO). Taigi, pagarba šiaip jau Lietuvoje yra labai didelis deficitas, ir humanitarai čia vargu ar gali jaustis kažkaip ypatingai diskriminuojami, greičiau atvirkščiai — lygūs tarp lygių, negerbiami tarp negerbiamų.

Dėl pasaulio kančių ir abejonių, prisiminus Lietuvos rašytojus, tai labai abejoju, kad tam pasauliui esame įdomūs. Pirma, jei tas pasaulis žino, kiek Lietuvoje dabar uždirba irgi lyg tai kultūros žmogus (ar ne?) — bibliotekininkas, tai jam jau viskas ir taip aišku ir visais nebesvarbu, kiek po kažkokios reformos uždirbs rašytojas. Ir ypač tokioje delikačioje srityje, kaip rimtas egzistencinis rašymas, kur ir koncentruojasi išgyvenimo bėdos.

Visur toks rašymas pasmerktas komercinei nesėkmei, bent jau iki tol, kol neduoda Nobelio premijos (po to irgi nebūtinai ateina piniginė sėkmė dėl knygų pardavimo, bet jau bent premija apie milijoną dolerių gauta). O ir koks Malūkas ar ten de Strozzi bent iki šiol neverkė, juolab pirmasis prisiduria, kaip vieno gražaus miestelio meras. Atvirkščiai, naujoji mokesčių sistema, jei pavyktų (kitas klausimas, ar pavyks, — jei pavyks, bus stebuklas) gal kaip tik leistų rimčiau paremti tuos, kurių neperka publika. Ir leistų pagarbiau ir lygiau vertinti tuos, kurie tą kultūrą saugo ir sandėliuoja bibliotekose, pavyzdžiui.

Su kolonializmu irgi kažkaip panašiai, mat humanitariškai mąstant tas kolonizavimas ir dekolonizavimas, kurį kasdien darai savo galvoje ir gyvenime, ir yra tikras laisvo žmogaus darbas. Tad neduok Dieve, kad koks politikas jo už tave imtųsi, mat tada jau tikrai diktatūra. Taigi, jokios pagarbos.

Ir grįžtu į penktadienio Seimo aikštę. Ten akivaizdžiai buvo minia. Minia buvo neorganizuota, pikta, kartais nustebusi. Ji mažai žinojo, bet labai aiškiai apibendrino, prisimindama vieną garsų šūkį: „Jei taip, tai ... „ Ką reiškia tas „taip“ — neaišku. Ką reiškia antras lyg ir slaviškas, o gal kažkoks tiurkiškas žodelis šiame kontekste irgi nelabai aišku. Gal neviltį, gal pasimetimą, gal geresnio gyvenimo ilgesį, o gal net tą visada kiekvieną kamuojantį egzistencinį nerimą, prasiveržiantį tai poezijos šedevru, tai tragišku „pagėrimu“, tai maištu prie kokio pono namų, — nelygu aplinkybės ir gebėjimai.

Kadangi apystovos dabar nerimastingos, tai ir sielų šauksmas buvo tragiškas. Dejavo ne tik paauglių dvasia ir kūnas. Niršo šiaip praeiviai, ilgesingai savo pirmosios revoliucijos dairėsi gimnazistai („Gal daugiau nebepamatysime?“), mąsliai stovėjo studentas filosofas, plaikstėsi puikus šiaip mielo „Fronto“ lyderio kašmyrinis paltas (o gal ateis jis, tas buržuaziniai žavus 1968 metų Paryžiaus pavasaris?). Liūdno veido profsąjungos lyderiai kažkur žygiavo, gal suvokę, o gal ne, kad naujoji mokesčių sistema mažina darbo apmokestinimo naštą. Bet net jei ir suvokė, tai jų neguodė. Trūko pagarbos. Fundamentaliai trūko. Nebuvo pasitarta.

Tad žiro stiklai. Kaukė sirenos. Sklaidėsi dūmai. Lietuva žaidė kovą ir žaidė laisvę. Nes nebuvo Lietuvoje humanitarų, kurie būtų kalbėję apie pagarbą ne tik sau, o ir kiekvienai virėjai. Ir net (o siaube!) pagarbą politikai ir politikams. Tad ir vėl, — neklausk kam skambina varpai, jie visada skambina Tau.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

D+Kalbino Daiva Žeimytė-Bilienė, parengė Laura Tarandaitė

Dulkys apie interpeliaciją: pirmas žmogus, kuriam nunešiau savo planą, buvo šalies prezidentas siūlo galvoti apie kitokias gydymo paslaugų kainas

Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys neskuba atsakyti į Seimo opozicijos pasirašytą...

D+Aistė Žebrauskienė

3 investavimo pamokos pagal Mauricą: kokių kvailysčių nedaryti ir kaip gauti didžiausią grąžą

„Jeigu mes tiek taupytume ir taip investuotume kaip Švedija, tai galėtume pasikelti savo...

Plati šypsena po svajonių debiuto: galima sakyti, kad mano karjera – pike

Osvaldas Olisevičius po pergalingų rungtynių su Bulgarija pirmiausia pasveikino Kazį Maksvytį...

Savaitgalį – žiemiškai orai: kai kur smarkiai snigs (1)

Į šalį atslinkęs pietinis ciklonas atneš orų permainas ir žiemišką nuotaiką.

Jasikevičius po lengvos pergalės gyrė ne tik Jokubaitį, bet ir Zdovcą (8)

„Barcelonai“ su Kauno „Žalgiriu“ nesužaidus nė keturių minučių Šarūnas Jasikevičius...

Šaro „Barca“ parodė klasę – „Žalgiriui“ leido kvėpuoti tik pusę kėlinio (245)

Penktadienio vakarą „Palau Blaugrana“ arenoje vykusiose Eurolygos 12-ojo turo rungtynėse turnyro...

Mokslininkai skubiai imasi naujojo COVID-19 varianto: tokios perdavimo spartos nebuvo nuo pat pandemijos pradžios baiminamasi, kad omikron „atims karūną“ iš delta atmainos (201)

Pietų Afrikos mokslininkai stengiasi žaibiškai išsiaiškinti, kaip greitai gali plisti naujojo...

Savo balso nebepažinęs Maksvytis braukė prakaitą: net nepavyko išeiti į Klaipėdą pasivaikščioti (7)

25:0 – tokiu spurtu po padrikos rungtynių pradžios raumenis pramankštinusi Lietuvos rinktinė...

D+Jurga Grigienė

Steve'ą Jobsą gydęs gydytojas apie galimybes įveikti vėžį: kai kurie jo patarimai dėl gyvensenos, mitybos ir papildų gali šokiruoti (1)

Medicinos ir inžinerijos profesorius, daktaras Davidas B. Agusas, dėstantis Pietų Kalifornijos...