Tyrimo esmine žinia galima laikyti pastebėjimus apie kilusius įvairius išbandymus politinei sistemai, apie tai, kas išryškino politinės sistemos silpnybes. Teisingai, bet kuri politinė sistema „atakuojama“ – iš išorės ir iš vidaus. Nuolat. Ir kitaip nebus. Bet tai – pernelyg sudėtingos tiesos, kad čia aptartume.
Kažkaip norisi padėti mėgstantiems politinės sistemos kategoriją – iš esmės, sudėtingą filosofinę abstrakciją. O kai kada ir patogų raktelį politikos mįslėms ne tik minkyti, bet ir įminti. Taigi, pradėkim. Politinė sistema nėra valstybė, galinti sėkmingai pergyventi kaitaliojamas politines sistemas. Politinei sistemai artimesnė demokratijos sąvoka, išplečianti galimybes vertinant politikos kokybę. O mūsų atveju visiškai taiklus šūvis būtų kalbėti apie politinę sistemą, – kaip apie parlamentinei demokratijai būdingų institucijų rinkinį. Visi to rinkinio elementai privalomi ir kažkas turi pareigą ir atsakomybę nuolat rūpintis jų veikimo ir sąveikų darna.
Kur, drįsčiau teigti, tyrimo metu vietoj dešimtuko pataikyta sau į koją ir todėl tyrimas turi tęstis? Problema, nė kiek neabejoju, verta tapti esminiu klausimu pasibaigusio tyrimo tęsiniuose. Taigi atsakymas: prašauta su išankstiniu ir klaidinančiu nusiteikimu, kad interesų grupės yra išoriniai politinės sistemos priešai. Nieko panašaus, atvirkščiai, interesų grupės visose demokratijose yra politinių sistemų dedamosios, atliekančios ne mažiau svarbias funkcijas nei, pavyzdžiui, politinės partijos. Jei to nebus, politinė sistema tinkamai neveiks, arba kitaip – lauk grėsmių saugumui ir demokratijai.
Kodėl taip nutiko? Todėl, kad visą laiką sėkmingai interesų grupes tarsi gujame iš politinės sistemos lauk ir tokiu būdu šioje vietoje nesąmoningai kuriame stipriai antagonistinius santykius. Šituo klausimu tyrimas tai jau tikrai išryškino politinės sistemos silpnybes. Silpnuosius, kaip žinote, puola visokie amarai, ir čia demokratijai tikrai iškils grėsmių. Todėl, kad demokratija negali būti tik atstovaujamoji, ji privalo būti ir funkcinė, t. y. margiausius interesus apimanti. Be interesų grupių čia niekaip neišsiversime, o jei bandysime, tai tik užtęsime chroniškas sistemos ligas.
Kur interesų grupėms dingti ir kaip joms tokioje situacijoje elgsis? Aišku, jos ieškos būdų likti politinėje sistemoje, o Lietuvoje, deja, ekonominėms interesų grupėms tai reiškia ir išlikimą rinkoje. Tokios grupės tikrai niekur nebuvo ir nebus sparneliais plazdenantys angeliukai. Jos turi savo interesus ir atitinkamą veikimo logiką. Tie interesai negrindžiami bendraisiais gėriais ir neatsitiktinai vadinami siaurais sektoriniais. Bet tai nereiškia, kad tokios grupės turi būti anapus politinės sistemos. Atvirkščiai, jos turi būti visapusiškai integruotos.
Štai jums ir paaiškinimas, kodėl Lietuvoje vyrauja neteisėtas lobizmas, kodėl viešosios įstaigos, fondai ir pan. pastaraisiais metais kai kurioms politinėms partijoms tapo alternatyviais finansavimosi kanalais. Pažymėsiu, kad šiais klausimais tyrimas nemažai pasakė. Bet svarbiausi momentai nutylėti, ir tai dar viena priežastis, kodėl tyrimas turi tęstis.
Buvo pasakyta, kad Lietuvoje neteisėtas lobizmas klesti, o interesų grupės tuo, atrodo, tik ir užsiiminėja. Teisingai, ir kitaip nebus. Klausimas paprastas – kodėl gi jis klesti ir pas ką eina verslo interesų grupės „tvarkyti reikalų“, kas juos priima? Nesivelsime į galimus anekdotiškus atsakymas. Svarbiau štai kas. Būtent, tokių problemų tinkamas teisinis reguliavimas seniai visiems žinomas netgi lobistinės veiklos tradicijų neturinčioje Lietuvoje. Tereikia lobistus diferencijuojančio klasifikatoriaus, aiškios prievolės asociacijoms ir kitiems panašiems subjektams įvardinti vykdomą lobistinę veiklą ir už ją atsiskaityti, taip pat reikia išspręsti akivaizdžias lobizmo reguliavimo problemas savivaldos lygmeniu – ir ledai kaip mat pajudėtų. Deja, iki šiol, kai tik ateidavo lemiamų apsisprendimų metas, kažkas atsitikdavo ir laukiami teisėkūros sprendimai įstrigdavo.
Lobistinės veiklos tinkamas nesureguliavimas tuo užsiimančias interesų grupes pastato į gana keblią padėtį. Tikėtina, kad ne vienai iš jų būna sunku susigaudyti, koks veikimas yra tinkamas per tiek metų stipriai perkratytoje politinėje sistemoje. Be abejo, tuomet orientuotis padeda senosios tradicijos ir seni geri įpročiai – ryšiai, kyšiai, pažintys. Rezultatas – tai, ką šiandien ir turime – kažkas tokio tarp chaotiško pliuralizmo, korporatyvinės korupcijos ir mutuojančio klientelizmo. Tai pasako nei daug, nei mažai – politikos ir verslo interesų sąveika yra įstrigusi negražiuose šešėliuose. Be abejo, kad lobizmo reguliavimas tokiomis sąlygomis nėra lengvas uždavinys, bet vieną kartą to reikia imtis iki galo. Arba po kiek laiko vėl sulauksime pažymų apie tai, kaip verslo interesai braunasi į politiką. Niekur jie nesibrauna, jie ieško savo vietos sujauktoje sistemoje. Ir tai yra dar viena priežastis tyrimo tęsiniui.
Su išvardintomis problemomis ir jų keliamomis grėsmėmis, be abejo, susijusi ir šiuo metu veikianti politinių kampanijų ir politinių partijų finansavimo tvarka. Teisūs sakantys, kad ji nei gera, nei bloga, pasaulyje išbandyti visokie modeliai. Reikėtų dėmesį atkreipti nebent į tai, ką šiuo klausimu ne kartą yra pabrėžę ekspertai, pasaulinę patirtį apibendrinančios tarptautinės organizacijos. Būtent, politinių partijų finansavimo reguliavimui ir kontrolei jokiu būdu negali būti keliami tik antikorupciniai tikslai ir uždaviniai. Kadangi tokiais atvejais nukenčia pamirštos kitos, demokratijai svarbios, vertybės. Esu įsitikinęs, kad baigtas tyrimas tai taip pat neblogai išryškino – kai kurias politinei sistemai, parlamentarizmui, korporatyvizmui gyvybiškai svarbias vertybes jau būsime pražiūrėję. Tai dar viena priežastis pratęsimui.
Tyrimo tęsinio, aišku, gali ir nebūti. Tik tokiu atveju prireiks kažkieno sugebėjimų paaiškinti, kad parlamentiniai tyrimai nėra šiaip „šposas“ ir kad jie galimi tik ypatingais, visuomenei didžiulę reikšmę turinčiais atvejais. Ir kad vietoj bombų, kaip taikliai pastebėta, neliktų vien tik burbulų.