Jo personažas, pusamžis vyras, grįžta iš miesto į gimtąjį kaimą ir nori čia pasilikti. Tačiau tuoj pasklinda gandas, kad jis „ne toks kaip visi“. Sugrįžusio sūnaus išsižada motina iš baimės, kad ją gali atstumti kaimo bendruomenė. Ji siekia, kad sūnus pasikeistų, taptų „kaip visi“. Nepavykus „kitokį“ žmogų padaryti „tokiu kaip visi“, prasideda jo medžioklė, kuri baigiasi tragiškai. Tačiau kuo čia dėtas vaikas – paklausite.

Audronis Liuga
Konfrontacija nepripažįsta dialogo. Tik interesų konfliktą. Nugali dauguma. Ir pradeda „pralaimėjusiųjų“ medžioklę. Galima guostis ibsenišku įsitikinimu, kad „dauguma niekada nebus teisi“. Bet tai maža paguoda, kai kalbame apie praktiškus gyvenimo (ir išgyvenimo) klausimus.
Vokiečių dramaturgo Martino Sperro pjesė „Medžioklės scenos Žemutinėje Bavarijoje“ Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuare atsirado neatsitiktinai. Ji pratęsia 2011 metais Jono Vaitkaus režisuoto Henriko Ibseno „Visuomenės priešo“ temą – individo ir visuomenės konfrontaciją dėl skirtingai suprantamų vertybių, gyvenimo būdo, tikėjimo klausimų. Būtent ji šiandien labiausiai skaldo mūsų visuomenę. Konfrontacija nepripažįsta dialogo. Tik interesų konfliktą. Nugali dauguma. Ir pradeda „pralaimėjusiųjų“ medžioklę. Galima guostis ibsenišku įsitikinimu, kad „dauguma niekada nebus teisi“. Bet tai maža paguoda, kai kalbame apie praktiškus gyvenimo (ir išgyvenimo) klausimus.

Medžioklės scenos – tai mažos mūsų dienų apokalipsės. Apie jas kasdien praneša žiniasklaida, suteikdama jų įvykiams skandalo kvapą. Medžioklės scenos su skandalų varovais skaldo visuomenę į tautą ir „kitus“, kurie neva kėsinasi į visuotinai pripažintas tiesas ir vertybes. Iš tokių medžioklių šiandien gimsta visuomeniniai judėjimai ir politinės partijos. Laimi vienokie ar kitokie interesai. Pralaimi sumedžiotieji. Apšmeižti ir be teismo apkaltinti jie pasitraukia iš visuomeninio gyvenimo. O kartais ir iš paties gyvenimo.

Audronis Liuga
Medžioklės scenos su skandalų varovais skaldo visuomenę į tautą ir „kitus“, kurie neva kėsinasi į visuotinai pripažintas tiesas ir vertybes.
Neslėpsiu, kad pjesės „Medžioklės scenos“ pasirinkimą išprovokavo vadinami Garliavos įvykiai, pastaruoju metu sukėlę didžiausią visuomeninį rezonansą. Įdomu, kad pjesėje, vaizduojančioje Vokietijos pokarį, galima įžvelgti sąsajų su šiandienos Lietuva. Kalbu apie panašią visuomenės savimonę. Akis bado panašumai tarp pjesėje vaizduojamų eilinių ponacistinės Vokietijos piliečių ir mūsų.

Iškalbingas jos finalas. Kai atsikračiusi pedofilija įtariamo „pederasto“ kaimo bendruomenė švenčia, iš įvairių pusių skamba šūksniai – „būtų gerai, kad sugrįžtų Hitleris!“, „sugrąžint mirties bausmę!“, „reikėjo mums jį iškastruoti!“ ir t.t. Aplink sustoję vaikai – nebylūs visų „medžioklės scenų“ liudininkai. Į kažkieno pastabą apie viską matančius vaikus, nuskamba atsakymas – „jie dar ne to išmoks...“ Sunku nesutikti su tokia tiesa.

Aštuoniolikmečiui „Medžioklės scenų iš Žemutinės Bavarijos“ autoriui Martinui Sperrui, pačiam vaikystėje išgyvenusiam pjesės įvykius, pavyko atverti kažką daugiau negu tik aštrią socialinę problemą. Galbūt todėl, kad autorius juos pamatė siaubo išplėstomis vaiko akimis. Būtent jose reikia ieškoti atsakymo į klausimą, kas ir ką iš tiesų medžioja. Ne tik fiktyvioje pjesės ir spektaklio, bet ir šiandieninėje mūsų gyvenimo tikrovėje.
Spektaklio „Medžioklės scenos“ afiša su A.Sakalausko vaikystės nuotrauka, LNDT nuotr.