Šiandien „Facebook“ platforma turi 2,9 milijardo vartotojų pasaulyje, „YouTube“ – 2,56, „Instagram“ – 1,47 milijardo. Lietuvoje „Facebook“ vartotojų skaičius siekia 1,5–2 milijonus, „Instagram“ apie 0,8–1 milijoną, profesiniame tinkle „Linkedin“ – apie 600 tūkst. vartotojų (skirtingų šaltinių duomenys). Asmeninis įrašas socialiniame tinkle, priklausomai nuo jo sėkmės ir sekėjų skaičiaus, gali pasiekti nuo dešimčių iki tūkstančių ir net milijonų sekėjų.

Pavyzdžiui, portugalų futbolininkas Cristiano Ronaldo „Instagram“ tinkle turi 455 milijonus sekėjų, Barackas Obama – 130 milijonų („Twitter“), Elonas Muskas – 120 milijonų, virtuvės šefas Jamie‘is Oliveris – 9,2 milijono sekėjų („Instagram“). Palyginimui, Beatos (Nicholson) Virtuvė – 257 tūkst., Prezidentė Dalia Grybauskaitė – 398 tūkst. („Facebook“).

Žinoma, ne kiekvienas vartotojas siekia tokios aukštos natos – tūkstančių sekėjų, įtakos, populiarumo, didesnių pardavimų. Kitas nori palaikyti kontaktą su draugais, megzti naujas pažintis.

Įdomu, kad socialiniame tinkle visi esame prekė. Aš – prekė kaip vartotojas, tas, kuriam bus parodyta reklama; mus (vartotojus-vienetus) parduoda socialiniai tinklai, pritraukdami reklamos davėjus. Nuomonės formuotojas (
influenseris
) irgi prekė – savotiškas tinklas tinkle. Jis prekė ir reklamos užsakovams, ir mums – vartotojams.

Įdomu, kad socialiniame tinkle visi esame prekė. Aš – prekė kaip vartotojas, tas, kuriam bus parodyta reklama; mus (vartotojus-vienetus) parduoda socialiniai tinklai, pritraukdami reklamos davėjus. Nuomonės formuotojas (influenseris) irgi prekė – savotiškas tinklas tinkle. Jis prekė ir reklamos užsakovams, ir mums – vartotojams (skanaujame jo parengtus įrašus).

Socialinių poreikių tenkinimas – saulėtoji tinklų pusė. Vienu įrašu pasiunčiame žinią draugams apie gimusį kūdikį, mirusį tėvą, kelionę, aplankytą spektaklį, gauname patarimą, keliame rūpimą klausimą. Daug apleistų žmonių, turėdami bendraminčių būrį feisbuke, nebesijaučia vieniši.

Jie ne tik bendrauja (išlaikydami gyvybingas smegenis), bet ir sulaukia sveikinimų gimimo dienos proga. Anksčiau būtų negavę nė vieno, o šiandien, kad ir virtualus, nuo beveik nepažįstamo, jis šildo ir kuria artumo jausmą. Galų gale, girdime prisistatant: „Esu jūsų feisbuko draugas“. Su šiuo draugu kartais esame intymesni nei su tuo tikru, brangiu, bet jau dvidešimtį metų nematytu.

Problema ta, kad nuolatinis viešumas socialiniuose tinkluose tampa kiekvieno aktyvesnio veikėjo, kūrėjo pareiga. Jei apie save nekalbėsi, gali būti, kad apie tave niekas nežinos. Šiandien apie profesionalus liudija ne darbai, o įrašai socialiniuose tinkluose.

Jei viskas taip puiku, kurgi problema? Problema ta, kad nuolatinis viešumas socialiniuose tinkluose tampa kiekvieno aktyvesnio veikėjo, kūrėjo pareiga. Jei apie save nekalbėsi, gali būti, kad apie tave niekas nežinos.

Šiandien apie profesionalus liudija ne darbai, o įrašai socialiniuose tinkluose. Ar gali apie save ir savo kūrinį nekalbėti išleidęs knygą? Pradėjęs naują verslą? Ėmęsis savanoriškos iniciatyvos? O kur dar vadovų pasakojimai apie įmones, komandų pasiekimus, kiekvieno specialisto-eksperto pasidalijimai, idant bylotų išmintį ir patirtį. Esi priverstas prekiauti privatumu, girti savo darbus. Moralė tokia: jei negali apie savo darbus kalbėti viešai ir jais didžiuotis, matyt, nepasitiki savimi. O jei netiki savimi ir savo darbais, kodėl tavimi turėtų tikėti kiti?

Socialinių tinklų algoritmai skatina vartotojus komunikuoti reguliariai – tuomet įrašai rodomi platesnei auditorijai. Sėkmingesni – originalumu išsiskiriantys įrašai. Dėl šios priežasties net kuklūs autoriai linkę užimti radikalesnę poziciją, taip prisidėdami prie didesnio susipriešinimo visuomenėje.

Galiausiai įrašai tampa varžybomis – kieno šaunesnis, kieno sulaukė daugiau patiktukų („like“) ir pasidalijimų. Įrašas turi žadinti emociją, būti pozityvus (pozityvūs – sėkmingesni), tačiau neretai siekiama populiarumo dramatiškais ir rėksmingais tekstais.

Pasiekęs tūkstančio ribą, įrašas ima sulaukti automatinio žmonių „like“ – pradeda veikti bandos efektas. Išeina, vadovai ir kūrėjai turi ruoštis įrašams iš anksto, planuoti laiką jiems parengti ir įkelti arba samdyti už juos tai darančius asmenis.

Yra žmonių, kuriuos norėtume matyti socialiniuose tinkluose, tačiau jų ten nėra. Pavyzdžiui, Valdas ir Alma Adamkai, verslininkai Nerijus Numa, Mindaugas Raila, rašytoja Giedra Radvilavičiūtė. Tikiu, jie turėtų, ką pasakyti.

Yra žmonių, kuriuos norėtume matyti socialiniuose tinkluose, tačiau jų ten nėra. Pavyzdžiui, Valdas ir Alma Adamkai, verslininkai Nerijus Numa, Mindaugas Raila, rašytoja Giedra Radvilavičiūtė. Tikiu, jie turėtų, ką pasakyti. Gali nebūti socialiniuose tinkluose, jei nieko iš kitų nereikia. Šie veikėjai, be jokios abejonės, saugo savo privatumą, yra jautrūs.

Aišku, ir prekiauti privatumu paviršutiniškuose tinkluose nėra poreikio – nei vidinio, nei išorinio; socialinis, politinis, finansinis kapitalas sukrautas daug anksčiau. Kita vertus, viešindami gyvenimo detales, šie žmonės jau niekada nebebūtų tuo, kuo yra dabar – paslaptingi, santūrūs.

Socialiniuose tinkluose – nebeatskiriamoje pasaulio tikrovėje – kuo intensyviausiai vyksta emociniai ir komerciniai mainai, tenkinami įvairiausi poreikiai. Kas naiviai, kas su išskaičiavimu, kas autentiškai, su pasimėgavimu, kas nuosaikiai ar atsiribojęs – visi savaip dalyvaujame šioje realybėje. Kiekvienas atradęs ar nustatęs savo santykį su tokiu viešumu.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją