Šiandien Lietuvos viešajame sektoriuje klesti demotyvacija ir apatija. Pasak Premjerės Ingridos Šimonytės (2022-11-22 pranešimas), neįvyksta 50 proc. valstybės tarnautojų, 30 proc. valstybės tarnybos įstaigų vadovų konkursų, 60 proc. valstybės tarnybos darbuotojų nepatenkinti darbu, o darbo užmokestis – nekonkurencingas.
Viešojo sektoriaus darbuotojų amžiaus vidurkis – 50 metų (Vidaus reikalų ministerija, 2022), didelė dalis darbuotojų toje pačioje organizacijoje darbuojasi daugiau nei 20 metų. Tai vadinama pseudo lojalumu. Darbuotojo kompetencijos ir konkurencingumas yra numenkę taip, kad jo paprasčiausiai niekur kitur nedarbintų. Pagal Valstybės tarnautojų gebėjimus EBPO Lietuva užima 36 vietą iš 38 šalių.
Jaunam žmogui valstybės tarnyba nepatraukli dėl daugelio priežasčių: mažo atlyginimo ir ribotų asmeninio augimo perspektyvų, menkų tobulėjimo galimybių, dėl amžiaus skirtumo galimų konfliktų komandoje (tai patvirtina statistiniai tyrimai), viešojo sektoriaus darbo patirties nuoroda gyvenimo aprašyme apsunkina galimą žmogaus karjeros posūkį į verslo organizaciją – privačiojo sektoriaus vadovai skeptiškai ir su dideliu nepasitikėjimu žiūri į valstybės tarnyboje ilgiau dirbusius darbuotojus, vertina juos kaip „jau sugadintus“.
Viešajame sektoriuje tarpsta ir vadinamasis mobingas. Tačiau girdime ne tik apie nuo vadovų elgesio kenčiančius darbuotojus, bet ir naujai prisijungusių vadovų liudijimus apie ilgamečių darbuotojų patyčias, intrigas ir pasipriešinimą pokyčio siekiui. Suprantame, kad tokioje atmosferoje įgyvendinti valstybei svarbių uždavinių praktiškai neįmanoma.
Darbuotojų įsipareigojimą užtikrinti nelengva ir daug daugiau svertų turintiems verslo įmonių vadovams.
Pastarieji iš darbuotojų tikisi ir vadinamojo norminio (kylančio iš nustatytų normų, asmeninių vertybių) pasiryžimo darbus atlikti tinkamai, siekti iškeltų tikslų, ir emocinio įsipareigojimo – prisirišimo prie organizacijos, pritarimo jos tikslams, lojalumo.
Tyrimų duomenimis, darbuotojų įsipareigojimą lemia ir pačios organizacijos bei jos vadovų įsipareigojimas darbuotojui – ypač parama ir teisingumas. Organizacija įsipareigoja mokėti atlygį laiku, suteikti socialines garantijas ir saugumą, darbo priemones, sudaryti sąlygas augti ir tobulėti, kurti pozityvią atmosferą. Vadovo pareiga gerbti darbuotoją, skirti jam nuolatinį dėmesį (vienas didžiausių vadovų iššūkių, beje), puoselėti žmogišką santykį.
Darbo santykių ilgaamžiškumui iš darbuotojo pusės lemiamą reikšmę turi ateinančio darbuotojo ilgalaikis požiūris į bendradarbiavimą. Čia valstybės tarnyba turi didelį pranašumą, nes į viešąjį sektorių dažniausiai ateinama dirbti ilgai. Misijos jausmo vedami (prasmės valstybės tarnyboje gali būti kur kas daugiau nei privačiajame sektoriuje) jauni specialistai nori prisidėti prie šalies vystymo, tačiau užgęsta, prispausti sustabarėjusios sistemos.
Grįžtant į komentaro pradžią – kaip užtikrinti nuolatinę darbuotojo pastangą? Už ją atlyginti: darbo užmokesčiu, grįžtamuoju ryšiu, palaikymu, įvertinimu, idėja, prasme, dalijimusi sėkme ir pelnu. Dalijimusi pagal žmogaus šiandienos nuopelnus, sukurtą rezultatą.
