Iš 75 atsiliepusių į šį skelbimą atrinkti 24 inteligentiški, sveiki, viduriniosios klasės vyrai. Šiam eksperimentui vadovavo tuomet dar tik 38-erių prof. Philip G. Zimbardo. Po beveik po 20 metų, t. y. 2002 m. jis tapo Amerikos psichologų asociacijos prezidentu.
Tolesnė šio vieno garsiausių ir prieštaringiausių socialinės psichologijos eksperimentų fabula gana paprasta. Pradedant eksperimentą būsimieji „kaliniai“ tikroviškai suimami, atvežami į „Stanfordo kalėjimą“, apieškomi, išrengiami ir perrengiami kalinių uniformomis, jų vardus pakeičia numeriais, kad individualumas ir asmenybės bruožai kuo labiau būtų sunaikinti.
Kita eksperimento dalyvių grupė yra „prižiūrėtojai“. Jie turėjo palaikyti tvarką ir nustatyti sau taisykles. Jau pirmą naktį „prižiūrėtojai“ pakėlė „kalinius“, kad tie išsiskaičiuotų numeriais. Dėl pokšto... Bet kitą dieną kilo maištas. „Prižiūrėtojai“ jį nuslopino. Jėga. Ir skaldyk ir valdyk: tris „kalinius“ perkėlė į VIP kamerą su geresniu maitinimu ir lovomis. Palaipsniui „kalinių“ ir „prižiūrėtojų“ priešprieša tik augo. Kol pagaliau po šešių dienų eksperimentas buvo nutrauktas.
Ir kur čia yra vieta lietuviškai aukštojo mokslo reformai? 2019 metai. Artėja rugpjūtis. Universitetuose bus atokvėpis. Absolventai jau atsisveikino. Abiturientai greitai ateis į jų vietas. Priėmimas. Jis jau mažų mažiausiai keletą metų iš eilės primena darvinišką kovą už būvį. O gal čia tik prostitucija, nes parsidavinėjama.
Ne visų, ne visada ir ne visur. Bet išskirtys nepaneigia bendro paveikslo. O kai vyksta visuotinis išsipardavimas, tai reikia pirmiausia saugotis gražbyliaujančios reklamos ir tų, kurie daug ir energingai kritikuoja kitus... už skambius programų pavadinimus, neperspektyvias specialybes, bet lygia greta išsiparduoda savo „fake“ ir „tuštutes“ programas kaip už gerą.
Šio masinio išsipardavimo pradžių pradžia yra 2009-ieji ir vadinamoji aukštojo mokslo „krepšelizacijos“ reforma. Ji formavo tokį orvelišką gyvulių ūkį, kad mažai nepasirodys... Prekiniai-piniginiai santykiai turėjo tapti ir tapo jos ašimi. Su rūšių atranka.
Bet ne natūralia, o reguliuojama pagal galios ir priėjimo prie valdžios galimybes. Konstitucinis Teismas po kelių metų aukštąjį mokslą ir jo tvarkas pabandė sugrąžinti į civilizaciją. Bet pavyko visa tai tik labai iš dalies. Tad yra kaip yra.
Su valstiečių žaliųjų valdžia atėjo naujų reformų laikas. Beje, tos partijos rinkimų programa nieko blogo aukštajam mokslui nežadėjo. Ir vyriausybės programoje aukštojo mokslo dramomis negrasinta. Net priešingai.
Būta nemenkų vilčių, kad aukštasis mokslas kartu su švietimu taps vienu svarbiausių XXI amžiaus pradžios Lietuvos politikos prioritetų.
Net gal strateginiu. Ir tos viltys buvo gyvos tol, kol lietuviškojo Stanfordo kalėjimo – aukštojo mokslo – prižiūrėtoja netapo ugninių plaukų sirena.
Tada jau prasidėjo. Naujas aukštojo mokslo etapas – nauja reforma. Kaip parengiamasis etapas, beje, tiksliai kaip ir Stanfordo kalėjimo eksperimente, reikėjo sunaikinti universitetų ir jų bendruomenių pasitikėjimą ir individualumą.
Tam daug kartų pakartota, kad Lietuvos aukštasis mokslas yra blogas, labai blogas ir tiesiog beviltiškas. Tokia visiška visatos juodoji skylė. Kad mažai nepasirodytų, finansinis badas buvo pasirinktas vietoj būsimų „kalinių“ išrengimo procedūros. Kitaip tariant, prievarta baltomis pirštinėmis ir per biudžetus. Kai pinigus tam davė, tai kitam nebeliko... Be taisyklių.
Kai pasijusta, kad pakankamai Lietuvoje ir aplink ją aukštasis mokslas buvo kartais pagrįstai, bet dažniausiai nepagrįstai, sumenkintas ir ostrakizuotas, beveik kaip iliuziniame Stanfordo kalėjime buvo nuasmeninti kaliniai, tuomet lietuviškajame nutarta ženkliai sumažinti kamerų skaičių. Ir gal palikti kokias tris ar keturias vietoj pradinių keturiolikos. Tokia čia reforma per kamerų skaičiaus sumažinimą.
Bet šio viliotinio meduolis buvo patikinimai, kad kai kurios kameros bus didesnės. Pirmiausia įvyks vadinama aukštųjų mokyklų turtinės ir kitokios erdvės optimizacija ir centralizacija. Tik tame kamerų mažinime buvo iš karto numatyti patikimi prižiūrėtojai. O vyriausiojo visų kalėjimų viršininko iš Gedimino 11 paliepimu net kalėjimo taryba su ugninių plaukų sirena priešakyje sudaryta. Iš patikimųjų. Neklystančiųjų. Nesvarbu, kad vienas ar kitas tos ar kitos kameros lobizmu užsiėmė.
Toliau viskas paprasčiau. Kad gyvulių ūkis veiktų taip, kaip reikia, turi būti lygūs ir lygesni. Tad pasiūlyta įrengti bent kelias VIP kameras. Lygesniems.
Tada svarbus darbas atrinkti tinkamus prižiūrėtojus. Tais kamerų valdytojais pirmiausia ieškota tokių, kurie kaip zuikiai be bilieto, už nieką neatsakingi ir su tikru mokslu dažnai neturi beveik nieko bendro. Bet aktyvūs... Tokie, kur bet ką galintys reformuoti. Tik paduokite ir bus.
Labai svarbu lygios ir lygesnės kameros. Vieniems erdvesnės, geriau maitinamos ir geriau vėdinamos, bet su stipriais, nors kartais nedidelio ūgio ir smūgio, bet su gana mikliais prižiūrėtojais. Tokiems krepšelių daugiau duota, daugiau milijonų eurų į kameros biudžetą pervesta ir dažniau šalia didžiojo kalėjimų viršininko ir ugninės sirenos leista pasėdėti...
Su maištininkais, o tokių visada atsiranda, buvo nuspręsta elgtis patikrintu būdu. Juos – į mažesnes kameras ir su finansų bado dieta. Prieš tai viešai paakinant, kad jų nenoras keltis į didinamas kameras yra ne tik retrogradiškas, o ir visą didžiąją pažangą griaunantis. Bet jei reikės, tai anie, kaip Ph. Zimbardo kalėjime, valys savo rankomis visų ekskrementus ir ne tik savo kameroje, o visame kalėjime.
Dabar šiek tiek apie gyvenimą idealiai pagal didžiuosius aukštojo mokslo reformatorius įrengtoje kameroje. Tarkime, kamera Nr. 1951. Čia viena iš tų erdvesnių, geriau maitinamų, kur net kartais ugninė sirena užsuka pasidairyti.
Jos pagrindinis prižiūrėtojas turėtų būti su lengvu socialinių įgūdžių trūkumu ir polinkiu kasdien skelbti savas fake news (melagingas naujienas) iš serijos „o taip man atrodo“. Tarptautinių žodžių nenaudosime tokiam asmeniui aprašyti.
Jį pavadinkime prižiūrėtoju Nr. 10011. Bet šalia jo turi būti prižiūrėtojas, o net gal geriau prižiūrėtoja, su aiškiais sadistiniais polinkiais. Kad jokio individualumo ir asmeniškumo nebeliktų tiek prižiūrėtojai, tiek kaliniai turi turėti tik numerius. Tada velnio sėkla veši geriausiai. Tarp bevardžių. Tad ta prižiūrėtoja su sadistiniais nuokrypiais tebūnie Nr. 31090.
Toks Nr.10011 ir Nr. 31090 tandemas žada didelę sėkmę, nes tokioje kameroje maištininkams iš esmės vietos neturėtų likti. Jei vienas ar kitas sugalvotų maištauti, tai per naktinę patikrą/ atestaciją į kitą prastesnę kamerą ar į niekur nukeliautų. Tokioje kameroje šalia viršesnių prižiūrėtojų turi būti toks, kuris visur ir visada prisitaiko, žodžiu, pagal vėjo kryptį. Tegul jo numeris bus 51650. Jis būna ir ten, ir su tais, ir su kitais. Toks vėjo blaškomas aitvaras.
Būtinai kameroje reikia bent vieno išskirtinai žioplo prižiūrėtojo, kuris savo žioplumo net neįtaria. Tebūnie Nr. 02154. Labai gerai, jei jis moka kalbėti daug ir iš tuščio į kiaurą. Kaliniai pagal nutylėjimą yra beteisiai. Tarp jų turėtų būti bent vienas, kuriam daug vilčių teikta, bet tas pasiliko tik smulkiu manipuliatoriumi, tarkime, kaip koks nors Nr. 12059.
Smulkios tarpusavio apgavystės nepasitikėjimą tarp kalinių itin didintų ir visa tai labai padėtų išvengti bet kokio maišto galimybių. Ypač jei tarp kameros bendrakeleivių būtų koks nors kalinys Nr. 09943, toks visiško nevykėlio ir tinginio įsikūnijimas. Jam palaima yra nieko nedaryti. Ir šį personažų kaleidoskopą galima būtų tęsti. Bet laikas sustoti.
Tie personažai yra aukštojo mokslo reformos, kuri vyksta kaip Stanfordo kalėjimo eksperimentas, vaisiai. O tokios kameros/-ų moralas yra gana akivaizdus. Su tokiais prižiūrėtojais ir kaliniais anksčiau ar vėliau tų kamerų bankrotas būtų garantuotas.
Prieš keliolika metų prof. Ph. Zimbardo, Stanfordo kalėjimo eksperimento sumanytojas, skaitė paskaitas apie Liuciferio efektą, arba kaip iš gerų žmonių virstama blogais. O 2007 metais ir nemenkos apimties knygą apie tai išleido. Tad apie tai, ką matėme kameroje Nr. 1951, nėra fantazijos šalia tikrovės.
Tie prižiūrėtojai ir kaliniai gali būti labai tikroviški. Ir juose dažniausiai nėra jokių išankstinių raganų genų ar velnio sėklos. Tokius dar viduramžiais bandė surasti inkvizicija. Nepavyko. Priešingai. Daug dažniau Liuciferio efekto priežastys yra prisitaikymas prie aplinkos taisyklių ar elgesio kontekstas.
Galiausiai pati sistema aplink individą sukuria aplinką ir elgesio kontekstą. Šiuo atveju išasmeninimą ir išgalinimą. Tuomet daugų daugiausiai atsiranda šioks toks verbalinis pasipriešinimas, bet neseka jokio pasipriešinimo veiksmais. Holokaustas ir stalininės represijos yra iškiliausi tokių sistemos ir aplinkos poveikio pavyzdžiai.
Kita vertus, nepaisant, kokia yra sistema... ir/ar situacija, bet kiekvienas jose dalyvaujantis yra atsakingas už save... ir savo veiksmų pasekmes. Nors kaip H. Arendt sakė, kad blogis yra banalus, „jis neturi gelmės, yra stebėtinai paviršutiniškas“.
O galiausiai jį itin skatina tokie kasdieniai tų jau minėtų kameros personažų siekiai kaip „socialinio reikšmingumo stoka, asmeninės sėkmės troškimas, siekis kilti aukštyn karjeros laiptais ir daryti tai kuo pavyzdingiau susitvarkant su vyresnybės pavedamomis užduotimis“.
Sugrįžkime prie lietuviško aukštojo mokslo reformos = Stanfordo kalėjimo eksperimento. Kur mus veda ta kalėjimo ir kamerų reforma? Į prisitaikymą ir (mažai kompetentingų) vidutinybių įsigalėjimą. Beje, apie vidutinybių revanšo metą vaizdžiai ir išsamiai prieš keliolika metų Leonidas Donskis rašė. Nesikartosiu. Paskaitykite dar kartą. Itin aktualu čia ir dabar.
Koks viso to rezultatas? Bendrai ir visur patiriame rimtą aukštojo mokslo infliaciją. Ir jau kuris laikas. Gal čia perdėtai pasakyta. Gal šiek tiek. Bet tikrai netoli tikrovės. Ji, be abejo, skiriasi skirtingose organizacijose. Turime visą vaivorykštę patirčių.
Kai kur net ydinga sistema sužmoginama ir veikia pusiau gerai, jei į ją sugrįžta vertė ir savivertė, asmenybės ir individualumas, o po to gebėjimai keisti ir keistis kartu ir bendrai.
Bet klasikiniame pesimisto ir optimisto ginče Lietuvos aukštojo mokslo reformos stiklinė yra pusiau tuščia. Ir tas jos tuštumas yra sisteminės reformos ydos. Jos gali bent kiek būti pataisomos. Bet tam reikia reformai pritaikyti gana žinomus penkis geros reformos principus. Pertvarkas ir kitas reformas reikia... apskaičiuoti, suplanuoti, tinkamai įgyvendinti, jos turi būti atskaitingos visuomenei ir įtraukiančios reformuojamą bendruomenę. Tik nelabai patikėsiu, kad taip greitu metu atsitiks. Nors viltis kvailių motina...
P. S. Visi su Lietuvos kontekstu susiję vardai ir personažai yra išgalvoti. Bet koks panašumas į faktinius asmenis yra tik atsitiktinis.