Algis Krupavičius. Kartelė Nr. 2, arba apie minimalius reikalavimus stojant į aukštąsias mokyklas

Pastaruoju metu (nors ženkliai tyliau) viešojoje erdvėje girdisi balsų apie kitą „kartelę“ – minimalių reikalavimų stojantiesiems į aukštąsias mokyklas (ne)sumažinimą. Realiai Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) jokios minimalių reikalavimų kartelės nemažina, o tik atsisako 2019 metų eksperimento, kai iš stojančiųjų buvo reikalaujama skaičiuoti trijų privalomų egzaminų – lietuvių kalbos ir literatūros, užsienio kalbos ir matematikos – aritmetinius vidurkius. Šie stojantiesiems į universitetus turėjo būti ne mažesni kaip 40, o stojantiesiems į kolegijas – ne mažesni kaip 25 balai.

ŠMSM bandė viešai paaiškinti, kaip ir kas bus, ir kad vadinamoji kartelė lieka kaip buvus – minimalus konkursinis balas stojant į universitetus bus ne mažesnis nei 5,4 ir į kolegijas – ne mažesnis nei 4,3. O minėtų egzaminų balų neįskaičiavimas tik daugiau laisvės paliks stojantiesiems. Žodžiu, 2020 metais jokių revoliucijų ar tektoninių lūžių nėra ir nebus priėmime į aukštąsias mokyklas. Veikiau čia logiški, bet tik kosmetiniai pataisymai. Nors ir jie geriau nei žioplokas 2019 metų eksperimentas. Bus mažiau kvailysčių.

Tad lyg ir poreikio kelti „audrą stiklinėje“ nėra. Tačiau keli nuolatiniai aukštojo mokslo kokybės sergėtojai nerimsta feisbuke, kažką kažkas pakomentuoja per vieną ar kitą žiniasklaidos kanalą, net galiausiai keli Seimo opozicijos parlamentarai kreipėsi į ministrą Algirdą Monkevičių „pateikti išsamius atsakymus dėl jo vienašališko sprendimo sumažinti minimalius reikalavimus stojant į aukštąsias mokyklas“.

Vienas svarbiausių to kreipimosi argumentų yra jų rūpestis aukštojo mokslo kokybe. Beje, tas „kokybės“ argumentas nuo pernelyg dažno vartojimo tampa banaliu, o besirūpinantieji, panašu, verkia krokodilo, t. y. netikromis ašaromis. Pakeliui ministrui primenama, kad jis dar ir buvęs Mykolo Romerio universiteto rektorius ir gal kokios nors paslėptos naudos ta buvusi jo organizacija iš tokių sprendimų galimai gautų. Tvarkingai čia viskas pagal sąmokslo teorijos scenarijų.

Visgi nebūsiu advokatas ministrui, nes jis pats gali ir moka gerai paaiškinti. Daug svarbiau čia yra kita: kiek visokios (ne)kartelės stojantiesiems lemia studijų ir aukštojo mokslo bendrai kokybę?

Šiaip normaliame Vakarų (ir ne tik) universitetų pasaulyje panašios kartelės beveik neįmanomas reiškinys. Universitetai turi autonomiją, atsakomybes visuomenei, akademinę reputaciją ir reikalavimai stojantiesiems nustatomi paprastai aukštųjų mokyklų savarankiškai.

Ar aukštojo mokslo kokybė priklauso nuo stojančiųjų pasirengimo studijoms? Taip. Bet kiek daugiau visa tai normaliame universitete yra svarbu tik pirmaisiais studijų metais. Kad būtų išlyginti įstojusiųjų pasirengimo skirtumai.

Dar daugiau. Universitetas turi vykdyti savo misiją ir parengti išsilavinusius, kompetentingus, o trumpai tariant, profesionalius absolventus veikti, gyventi ir kurti sparčiai kintančiame ir daugialypiame pasaulyje. Universitetų misija pirmiausia turi būti padėti tapti geresniais visomis prasmėmis tiems, kas juose pasirenka studijuoti. Čia tokia prigimtinė prievolė universitetams turėtų būti.

Priešingai Lietuvoje neretai pernelyg daug aiškinama, kad universitetai turi orientuotis į talentus. Aš esu už talentus, bet universitetai pirmiausia yra skirti normaliems. O jų tikslas turi būti padėti tiems normaliems išreikšti save ir gal atrasti savo talentus. Būti normaliu irgi nėra joks trūkumas. Pasaulyje dauguma yra normalūs. Talentų yra mažiau. Bet jiems be vieni kitų būtų sudėtingiau gyventi. Jie papildo vieni kitus.

Stojantieji į aukštąsias mokyklas irgi yra visokie ir jų yra visokių. Bet galimybės studijuoti turėtų būti daugumai. Šiandien yra masinio aukštojo mokslo laikai. Jo reikia mūsų laikų visuomenėms. Kažkada tose visuomenėse nebuvo net visuotinio pradinio išsilavinimo. Bet atsirado. Galiausiai, toli gražu, ne brandos atestatų vidurkiai yra svarbiausias veiksnys, kuris lemia tai, ką mes darome ir pasiekiame. Ir visa tai mačiau gyvai ir praktiškai. Tad čia nėra teorija ar šiaip kokie abstraktūs pasvarstymai.

Kas, visgi, yra svarbiau nei visokios kartelės stojantiesiems? Atsakymas čia labai paprastas – studijų programų kokybė. Ji turi sutartus reikalavimus. Apie juos – po kelių pastraipų.

Pirmiausia apie iššūkį tiems, kam tuoj reikės ar reikia pasirinkti kokybišką studijų programą. Šiais studijų krepšelių laikais aukštosios mokyklos visuotinai siekia bet kokia kaina „parduoti“ savo programas kaip kokiame Kairo turguje, kur pirmiausia reikia garsiai rėkti ir viską parodyti dar ir su melagingų žinių doze. Daug kas čia vyksta pagal ekonomistų George A. Akerlof ir Robert J. Shiller sugalvotą metaforą „kvailių žvejonė“. Tad tokioje situacijoje itin svarbu, kaip atskirti tai, kas yra gerai, o kas nebūtinai yra gerai?

Ir čia galimi keli patarimai. Pirmas yra geras, bet juo gana sunku pasinaudoti, nes tie, kurių galima jo paklausti, nėra lengvai pasiekiami. Jo esmė tokia – ar dėstytojai ir profesoriai leidžia ar leistų savo atžalas į tas studijų programas, kuriose patys dirba? Jei neleistų, tai tuo beveik viskas apie tas programas ir pasakyta...

Kitas patarimas – palyginkite programų, kuriose norėtumėte studijuoti, vertinimus žurnale „Reitingai“. Kartais šiek tiek akademinėje bendruomenėje yra pasiginčijama dėl šiame leidinyje esančių programų balų (pavyzdžiui, pasitaiko, kad jų įverčiams pritrūksta duomenų, o tuomet skirtingos programos įvertinamos ne pagal visus kriterijus tolygiai), bet vis vien jis yra neblogas atskaitos taškas stojančiųjų pasirinkimui.

Galiausiai – trečias kelias. Jis bene objektyviausias, nes studijų programų vertinimą organizuoja valstybės institucija – Studijų kokybės vertinimo centras (SKVC), kurio esminė misijos dalis yra skatinti Lietuvos aukštąsias mokyklas gerinti aukštojo mokslo kokybę. Vienas iš pagrindinių instrumentų čia yra nuolatinis šalies universitetų vykdomų studijų programų kokybės vertinimas, pasitelkiant užsienio ir Lietuvos ekspertus. Būtent kokybės. Ir tas programų vertinimas yra iš esmės tarptautinis. Tarptautiškumas yra aksioma šiuolaikiniame aukštajame moksle.

Visos studijų programos vertinamos pagal vienodus kriterijus: programos tikslai ir studijų rezultatai, programos sandara, personalas, materialieji ištekliai, studijų eiga ir jos vertinimas (įskaitant studentų priėmimą), programos vadyba ir kokybės užtikrinimas. Kriterijų sąrašas yra logiškas ir gana išsamus, o ne vien ašaros dėl stojančiųjų (ne)pasirengimo, kuris pastaruoju metu vis ištraukiamas iš konteksto. Vertinimo rezultatas yra tarptautinių ekspertų sprendimas akredituoti studijų programas 3 ar 6 metams priklausomai nuo jų kokybės, o neatitinkant kokybės kriterijų gali būti rekomenduojama studijų programą uždaryti. Galiausiai kiekviena programa yra įvertinama balais. Tad galima pagal šiuos balus programas lengvai palyginti. Besirenkantiems studijų programas SKVC vertinimas yra labai geras referentinis šaltinis.

Dabar tiems studijų programų kokybės rūpintojėliams šiek tiek faktų, bet tik apie socialinių mokslų srities bakalauro programų kokybę pagal SKVC vertinimus. Kitų sričių programų vertinimus gali patys skaitytojai SKVC puslapyje pasižiūrėti. Ir apie kitas sritis tegul kalba jų atstovai.

Keli pastebėjimai apie socialinių mokslų studijas. Nors tai tinka ir kitoms studijų sritims. Visų pirma, daugumoje Lietuvos universitetų yra gerų studijų programų. Kitas dalykas, kad universitetų stiprybės skiriasi (jos dar geriau matytųsi, jei palygintume universitetus pagal visas studijų sritis, bet tam šis tekstas yra per trumpas). Vieni yra stiprūs vienose kryptyse, o kiti – kitose. Vieni turi daugiau stiprių programų, o kiti mažiau.

Kai kada per laiką stiprios programos virsta silpnomis ir atvirkščiai. Taip atsitinka dažniausiai dėl neprotingų pačių universitetų politikų. Bet universitetų, o ir valstybės, politika turėtų būti stiprybes sustiprinti. Tad čia reikėtų gana ženklaus vykdomų programų peržiūrėjimo, kuris taip ir neįvyko tratant dabartinės aukštojo mokslo reformos (svarstau, ar tas reformas su kabutėmis rašyti, ar be, lai pasilieka šįkart be kabučių) būgnams.

Kitas dalykas – susirūpinusiems dėl studijų kokybės vertėtų atidžiai pasižiūrėti į save ir jų programų vertinimus. Kad anie pasižiūrės savikritiškai, tai vilties turiu mažai.

^{Lietuvos universitetų socialinių mokslų bakalauro studijų programų penkioliktukas, Šaltinis: Studijų kokybės centras}

O jei satus te ipsum, kitaip – pradėti nuo savęs, tai visos VDU Socialinių mokslų fakulteto bakalauro studijų programos yra tarp geriausių universitetinių programų Lietuvoje (pažymėtos žvaigždute lentelėje). Ir visos tarp 10-ies geriausių. Galėčiau pridėti ir savo fakulteto magistrantūros programų tarptautinius vertinimus. Ten paveikslas net dar geresnis palyginus su bakalauro studijomis. Bet tiek jau to. Čia turiu pakartoti, kad tai ne mano sugalvoti reitingai, o SKVC vertinimų rezultatai. Tad jie visai iš šalies.

Beje, geriausios studijų programos neblogai koreliuoja su tarptautiniais mokslingumo vertinimais. Kuo aukščiau yra vertinamas mokslo institucijos mokslingumas tam tikroje kryptyje, tuo jų studijų programos taip pat turi aukštesnius kokybės balus.

Ir pabaigai. Dėl studijų kokybės pirmiausia reikia padaryti namų darbus savo programose ir universitetuose. O su tais namų darbais būna oi kaip visaip... ir neretai daug jų lieka nepadarytų.