Panacėja atsakymams į beveik visus tuos klausimus yra partijų ir politikų Jo Didenybė Reitingas. Kitaip tariant, kas ir kokiame reitingų laiptelyje stovi dabar ir kur galbūt bus rytoj yra beveik visų rinkimų įžvalgų alfa ir omega.

Tiesiog jų pradžia ir pabaiga. Ir tokio reitingų fetišizmo, koks yra Lietuvoje, būtų sunku rasti kitose demokratijose aplink mus.

Taip, tie reitingai yra svarbi visuomenės nuotaikų ir savijautos fotografija. Bet ji momentinė. Sudėjus kelias fotografijas per tam tikrą laiką galima pamatyti kai kurias tendencijas. Bet kai demokratinių ir konkurencinių rinkimų diskursas yra pakeičiamas konstatacijomis, kokia partija ir kuris politikas kokį reitingą turi, tai žymi tik visišką viešojo diskurso skurdą.

Netgi bet kokios viešosios diskusijos apie politiką fiasko.

Noromis nenoromis tokiame diskurse politikos ekspertai iš analitikų tampa būrėjais be krištolinio rutulio ar/ir politiniais agitatoriais, kurie patvirtina tik ką Jo Didenybė Reitingas rodo. Užuot bandę kritiškai analizuoti – kas, ką, kada ir kaip sako?

Tai yra kokias politikos vizijas viena ar kita partija ir politikai turi ir kokias alternatyvas siūlo? Finale tie politikos ekspertai kaip lėlių teatro marionetės gali atrodyti, nors gali ir būti...

Toks rinkimų diskurso įrėminimas, sutelktas beveik išimtinai į reitingus, visuomet yra naudingas pirmaujantiems kandidatams. Kiti kandidatai dažniausiai lieka tik statistais ar savotišku informaciniu triukšmu.

Apie lygias kandidatų galimybes čia kalbėti vietos nebelieka. Aišku, nesame Baltarusija, kur tik vienas kandidatas svarbus, bet nejučiomis galime atsidurti šalia jos su tokiomis viešojo diskurso praktikomis.

Rinkimų diskurso įrėminimas, sutelktas beveik išimtinai į reitingus, visuomet yra naudingas pirmaujantiems kandidatams. Kiti kandidatai dažniausiai lieka tik statistais ar savotišku informaciniu triukšmu. Apie lygias kandidatų galimybes čia kalbėti vietos nebelieka. Aišku, nesame Baltarusija, kur tik vienas kandidatas svarbus, bet nejučiomis galime atsidurti šalia jos su tokiomis viešojo diskurso praktikomis.
Algis Krupavičius

Beveik tobulas tokio įrėminimo atvejis/pavyzdys buvo 2019 metų prezidento rinkimai. Kai iki jų likus maždaug 9 mėnesiams visas dėmesys teko tik trims būsimiems kandidatams, nes jų reitingai kampanijos starte buvo didesni nei galimų likusių. Ir po to jau visą likusį laiką esminis klausimas tebuvo, o kuris iš jų laimės?

Jei šiandien paklaustume, o kokias idėjas tie trys kandidatai siūlė, tai būtų labai gerai, jei bent vienas iš dešimties apklaustųjų prisimintų, kokią programinę ašį turėjo I. Šimonytė. Gal S. Skvernelio „tėvynės labui“ prisimintų kiek daugiau, nes tai ir statutinių pareigūnų motto, bet vargu ką nors daugiau. Apie G. Nausėdos „gerovės visuomenę“ buvo išgirsta tik kampanijai baigiantis, o labiausiai jam jau laimėjus rinkimus, t. y. post factum.

Labai panašu, kad į tą pačią upę (jau ne kartą braidytą) sparčiai lipama prieš būsimus Seimo rinkimus. Vėl viskas sukasi apie reitingus. Per juos įrėminamos ir pristatomos pora ar trejetas pirmaujančių partijų.

Koks čia moralas? Reitingų diskurso dominavimo pasekmė yra tai, kad marginalizuojama arba išplaunama demokratinių rinkimų diskurso esmė kalbėti apie tai, ką, kas ir kaip sako?

Kitais žodžiais, rimtai svarstyti skirtingų partijų siūlomas politikos alternatyvas nebėra laiko ir noro. Tad kokius politikos sprendimus siūlė laimėjusios partijos, matyt, vėl sužinosime tik po rinkimų.

Beje, toks itin įsimenantis atvejis jau buvo po 2008 m. Seimo rinkimų, kai per rinkimų kampaniją apie artėjančią ekonominę krizę buvo beveik visiška tyla, nors jos gaisras siautė aplink Lietuvą. Ir logiška, kad apie „naktines“ mokesčių reformas niekas irgi neužsiminė.

Po rinkimų jos įvyko. Tiesiog atsitiko. O visuomenė tebuvo politikų sprendimų stebėtojas. Nors ką tik buvo įvykę rinkimai. Tada kai kas ėjo Seimo langų daužyti. Visgi, dauguma iki kadencijos pabaigos tą Seimo daugumą vertino neigiamai.

Teisėtumo, arba legitimacijos, trūkumas irgi yra ženklus minusas demokratinėje politikoje. Jis irgi bent iš dalies yra reitingų diskurso pasekmė.

Blogiausia, arba didysis liūdnumas tame reitingų vajuje yra tai, kad rinkėjų galimybės rinktis informuotai gerokai apribojamos. Kartais atsiranda įspūdis, kad demokratijai būtino informuoto apsisprendimo tokiame viešajame diskurse apskritai nebelieka.