aA
Jau kuris laikas tarp politikų ir ekspertų verda vieša diskusija apie Seimo rinkimų slenksčio, arba kartelės, proporcinėje rinkimų sistemoje sumažinimo pasekmes.
Algis Krupavičius
Algis Krupavičius
© Asm. albumo nuotr.

Pandoros skrynią atvėrė Liberalų sąjūdžio politikai beveik nekaltai pasiūlę suvienodinti Seimo daugiamandatės apygardos ir savivaldybių tarybų rinkimų slenksčius. Kitaip tariant, proporcinės dalies Seimo rinkimų slenkstį nuo dabartinių 5 proc. partijoms ir 7 proc. jų koalicijoms nuleisti atitinkamai iki 4 ir 6 proc.

Lyg ir nieko čia ypatingo nebūtų, nes dabartinės Seimo rinkimų sistemos architektai 4 proc. slenkstį naudojo 1992 m. rinkimuose, kartu padarę specialią vienos kvotos, arba aritmetiškai 1,4 proc., išlygą tautinių mažumų partijoms. Tad su išimtimi koalicijoms tik sugrįžtume 27 metus atgal, jei liberalų siūlymas būtų priimtas. Grįžtume ten, kur jau buvome.

Beje, tas senasis rinkimų slenkstis atstovaujamumo požiūriu buvo akivaizdžiai demokratiškas. Gal dėl to, kad partijos tik formavosi, o jų vadai, būdami demokratinės politikos naujokai, ir dėl to gana naivūs, dar nesuprato, kad vienas lengviausių būdų savo politinę organizaciją įtvirtinti partinėje sistemoje yra sau palankių rinkimų taisyklių surašymas.

Tačiau jie sparčiai mokėsi. Nebūtinai gerąja prasme. Tuomet jie buvo naivesni, bet ne mažiau savanaudiški.

Prieš 1996 m. rinkimus tuometinis parlamentas proporcinės dalies slenkstį padidino iki dabartinių 5 ir 7 proc. Tos reformos tikslas buvo daugiau nei paprastas – mažas partijas pastumti į politikos užribį. Tik nelabai pavyko, nes 1996 m., kaip ir 1992 m., mandatus daugiamandatėje apygardoje laimėjo penkios partijos. Vėliau konkuruojančių partijų skaičius net dar išaugo.

Prieš 2000 m. parlamento rinkimus konservatoriai panaikino antrą rinkimų turą vienmandatėse apygardose. Čia buvo ėjimas va banque. Bet politikų dėliojamos rinkimų tvarkos pakeitimo pasekmės ne vieną kartą nepasiteisino. Jie neretai prastai prognozuoja.

Tėvynės sąjungos tuomet vienas rinkimų turas neišgelbėjo nuo sutriuškinimo. Vienmandatėse apygardose jai pavyko laimėti vos vieną mandatą… Bet 2004 m. antrasis rinkimų turas buvo sugrąžintas. Ir taip toliau. Tačiau apibendrinant verta pasakyti, kad vargu ar rastume Seimo rinkimus Lietuvoje, kai jiems artėjant bent kiek nebūtų taisytos jų „žaidimo taisyklės“.

Krokodilo ašaromis verkti, kad kažkas vyksta ne laiku ir ne vietoje, nereikia nė vienai vadinamai tradicinei partijai. Visi politikai visur ir visada, tik skirtingu mastu, manipuliuoja rinkimų taisyklėmis. Ir siekdami sau naudos. Čia nėra šventųjų. Ne tik Lietuvoje.
Algis Krupavičius


Deja ar beje, tokie rinkimų taisyklių pakeitimai Lietuvoje, kaip ir šiandien, buvo paprastai daromi paskutiniais atitinkamos Seimo kadencijos metais. Praktika aiškiai nevykusi, bet įsisenėjusi. Tad krokodilo ašaromis verkti, kad kažkas vyksta ne laiku ir ne vietoje, nereikia nė vienai vadinamai tradicinei partijai.

Visi politikai visur ir visada, tik skirtingu mastu, manipuliuoja rinkimų taisyklėmis. Ir siekdami sau naudos. Čia nėra šventųjų. Ne tik Lietuvoje. Net Europos Komisijos pirmininko paieškose šiemet spitzenkandidat procedūrą paliko pašalyje, kai atrinkti kandidatai netiko svarbiausiems Europos Sąjungos žaidėjams.

Gerai. Sugrįžkime prie lietuviškųjų batalijų dėl rinkimų slenksčio aukščio. Pirmiausia, ar mažinimo siūlytojai turi savo išskaičiavimų, o gal viskas yra demokratijos ir tėvynės labui.

Antrojo varianto, deja, čia nėra. Kelių dabartinės valdančios koalicijos, o ir kai kurių mažų opozicijos partijų (tik šios viešai nenorėtų to pripažinti), naudos skaičiavimai yra akivaizdūs. Žemesnis slenkstis šioms partijoms suteikia vilties, kad į kitos kadencijos Seimą jos gali būti išrinktos lengviau nei pagal esamas taisykles. Bet tik vilties....

Kad galėtume pamatyti tikėtinas rinkimų slenksčio pasekmes, reikia jas modeliuoti pagal buvusių rinkimų rezultatus. Čia racionalus kelias. Bet dabartinėje diskusijoje vietoje jo yra dažniau tik gąsdinimai partinės sistemos fragmentacijos baubu. Bet ar yra realios prielaidos jam?

Jei palygintume trijų skirtingų rinkimų slenksčių (angl. threshold) poveikį partijų skaičiui Seime, kurios patenka į jį per proporcinę formulę, tai pagal esamą formulę yra išrenkamos vidutiniškai 6 partijos (žr. 1 lentelę).

Pagal liberalų 4 ir 6 proc. slenksčio siūlymą daugiausiai į Seimą, šalia esamų, patektų dar viena partija per daugiamandatę apygardą.

Valstiečių žaliųjų 3 ir 5 proc. jau priimtas sprendimas leistų mandatus gauti daugiausiai dviem partijoms, o bendras partijų skaičius pagal proporcinę rinkimų dalį gali padidėti iki aštuonių.

Bet nebūtinai. Čia daug kas priklauso nuo didžiųjų partijų gebėjimų sutelkti rinkėjus. Jei jos negeba, tai balsų sklaida bus tarp didesnio partijų skaičiaus, jei sugebės, tai mažiau partijų bus išrinkta daugiamandatėje apygardoje.

Deja, tos didžiosios partijos turi tiek rinkėjų paramos „lubas“, tiek ir „grindis“. Tad viena ar kita papildoma partija per proporcinę rinkimų dalį, ko gero, atsirastų Seime.

Tačiau jei ieškome partinės sistemos fragmentacijos šaltinių, tai jie nėra pirmiausia daugiamandatėje rinkimų apygardoje ir jos slenksčiuose.

Dar daugiau – nėra mechaninės priklausomybės tarp rinkimų slenksčio ir partinės fragmentacijos. Šalys, kuriose galioja tas pats rinkimų slenkstis, bet priklausomai nuo kitų rinkimų sistemos ypatybių, tokių kaip rinkimų formulė, balsavimo sandara ir taip toliau, turi labai skirtingą parlamentinių partijų skaičių. Antai 3 proc. slenkstis Ispanijoje leidžia deleguoti 13–16 partijų, kai Graikijoje – 6–8 partijas.

Partijų skaičius daugiamandatėje apygardoje naudojant skirtingus išrinkimo slenksčius pagal 1992–2016 m. Seimo rinkimų rezultatus
Partijų skaičius daugiamandatėje apygardoje naudojant skirtingus išrinkimo slenksčius pagal 1992–2016 m. Seimo rinkimų rezultatus


Tad partinės fragmentacijos nereikia Lietuvoje ieškoti ten, kur jos nepametėme. Jos daugiau nei daugiamandatėje apygardoje atsiranda per vienmandates Seimo rinkimų apygardas (žr. lentelė 2).

Jei pagal esamas proporcinės rinkimų dalies taisykles Seime atsiranda vidutiniškai 6 partijos, tai per vienmandates rinkimų apygardas vidutinis skaičius pasiekia 10 partijų. Tarp kita ko, per pastaruosius ketverius Seimo rinkimus jų vidutinis skaičius sumažėjo iki devynių.

Teisėtas klausimas būtų, ar partinė fragmentacija Lietuvoje kuo nors išskirtinė palyginus su kitomis Europos šalimis?

Beje, partinę fragmentaciją parlamente tinkamiausia matuoti efektyvių parlamentinių partijų skaičiumi (toliau EPP). Jis tiksliau nei kokie nors bendri pasvarstymai parodo partinės sistemos sutelktumą ar išsiskaidymą.

Lietuva šiame paveiksle yra savotiška vidutiniokė, nes parlamente turime 10 partijų, bet tas magiškas EPP yra 4,4, kas sako, kad realiai dabartiniame Seime yra 4–5 reikšmingos partijos. Estija parlamente turi 6 partijas, bet jos EPP nežymiai didesnis nei Lietuvoje ir siekia 4,7 punkto, Švedijoje – 8 ir 5,6, Latvijoje atitinkamai 7 ir 6,4, Danijoje – 13 ir 6,1, Suomijoje – 9 ir 6,4, Olandijoje – 13 ir net 8,1 EPP.

Kokios išvados? Pirmiausia, didesnis parlamentinis pliuralizmas nėra joks antidemokratinis ženklas. Toliau, dėl partinio pliuralizmo demokratijos kokybė nenukenčia.

Skeptikams rekomenduoju pasižiūrėti į „Economist“ žurnalo tyrėjų sudaromus kasmetinius demokratijos reitingus. Pagal demokratijos kokybę labiau pliuralistines partines sistemas turinčios šalys bus dažnai aukščiau nei tos, kur pliuralizmo mažiau.

Išrenkamų partijų skaičius daugiamandatėje ir vienmandatėse apygardose 1996–2016 m. Seimo rinkimuose
Išrenkamų partijų skaičius daugiamandatėje ir vienmandatėse apygardose 1996–2016 m. Seimo rinkimuose


Čia reikia sugrįžti prie rinkimų slenksčio sumažinimo poveikio partinės sistemos fragmentacijai pagal liberalų ir valstiečių žaliųjų scenarijus. Abiem atvejais Lietuvos EPP skaičius kiek padidėtų. Liberalų 4 ir 6 proc. siūlymo atveju maždaug iki estiškojo (žr. viršuje), o pagal valstiečių žaliųjų 3 ir 5 proc. scenarijų – iki plius minus švediškojo. Bet esmė net ne šiuose skaičiuose.

Kadangi Lietuvoje per vienmandates apygardas į Seimą patenka 9–10 partijų, tai daugiau nei tų, kurios jau ir taip išrenkamos per vienmandates, jame nebūtų.

Tad žinia čia aiški, kad absoliutus parlamentinių partijų skaičius, palyginus su esamu, nepadidėtų... Tik simetrija tarp partijų skaičiaus pagal proporcinę formulę ir daugumos sistemą išaugtų.

Dar vienas kriterijus, kuris yra svarbus vertinant bet kokius rinkimų taisyklių pokyčius, yra rinkėjų balsų pavertimo mandatais proporcingumas.

Jis netgi yra rinkimų taisyklių sąžiningumo lakmusas. Idealiausia tvarka, kai partija, už kurią balsavo, tarkime, 10 proc. rinkėjų, ir gauna 10 proc. mandatų. Bet čia idealus scenarijus. Kaip tik dėl rinkimų slenksčių daugiausiai balsų renkančios partijos savo mandatų skaičių gali pasididinti tų partijų, kurios rinkimų barjero neperžengia, sąskaita. Kiek gi tų rinkėjų balsų, kurie nedalyvauja mandatų dalybose, būna Seimo rinkimuose? Tokie balsai dar vadinami balsais į „šiukšlių dėžę“.

Jei skaičiuosime procentais, tai tokių balsų vidutiniškai 1996–2016 m. Seimo rinkimuose būta 19 proc.

Tačiau rekordas pasiektas 1996 m. su 31 proc., paskutiniuose 2016 m. rinkimuose jų buvo 18,4 proc. Kad problemos mastą suvoktume dar geriau, reikia pastebėti, kad antra pagal balsų skaičių partija daugiamandatėje rinkimų apygardoje rinko vidutiniškai 18 proc. Ups! Mažiau nei mandatų skirstyme nedalyvaujančių rinkėjų balsų. Taip.

Dar įspūdingesni yra absoliutūs skaičiai. Vidutiniškai tokių balsų skaičius yra per 250 tūkst., kai antra partija rinkimuose rinko vidutiniškai po 231 tūkst. balsų. Aišku, kad skirtinguose rinkimuose tie skaičiai kinta, bet problemos masto nelabai sumažina.

Rinkėjų balsų skaičius, kurie nedalyvavo mandatų dalybose 1996–2016 m. Seimo rinkimuose
Rinkėjų balsų skaičius, kurie nedalyvavo mandatų dalybose 1996–2016 m. Seimo rinkimuose


Proporcinės dalies Seimo rinkimuose neproporcingumas yra akivaizdus. Ir čia rinkimų slenksčio sumažinimas jį irgi mažintų.

Neproporcingumo problemos visa tai neišspręstų, bet pagal liberalų siūlymą mandatų dalybose nedalyvaujančių balsų skaičius mažėtų kiek daugiau nei 50 tūkst., o pagal valstiečių žaliųjų per 120 tūkst. balsų arba beveik perpus. Ar tai būtų sveikiau rinkimų sistemai? Aišku, taip.

Šiai proporcinės rinkimų dalies neproporcingumo problemai dabartinėse diskusijose keliamas klausimas, kad vienmandatėse apygardose dažnai išrenka Seimo narius tik kiek daugiau nei pusė rinkėjų, kurie balsavo už laimintį kandidatą. Tik toks klausimas yra ne visai vietoje, nes jokių pokyčių daugumos rinkimų sistemoje Seimo partijos nesiūlo, ir jas, panašu, tenkina status quo.

Kalbėti apie tai, kas nėra sprendžiama rinkimų sistemoje, panašėtų į diskusiją, kai vienas svarsto apie batus, o kitas apie ratus. Toks lengvas marazmas būtų, kai klausimas, kuris sprendžiamas yra pakeičiamas tuo, kuris net nediskutuojamas.

Kam siūlomi tiek liberalų, tiek valstiečių žaliųjų scenarijai būtų mažiausiai naudingi? Trumpai tariant, laiminčioms daugiausiai balsų partijoms. Pirma ir antra partija daugiamandatėje rinkimų apygardoje, tikėtina, prarastų po kelis mandatus. Pagal buvusių rinkimų duomenis tie nuostoliai lengvai paskaičiuojami. Tarp nukentėjusių būtų buvę konservatoriai, socialdemokratai, valstiečiai žalieji, „darbiečiai“, net lenkų rinkimų akcija. Bet mažesnės partijos vieną kitą papildomą mandatą laimėtų.

Kadangi Lietuvoje per vienmandates apygardas į Seimą patenka 9–10 partijų, tai daugiau nei tų, kurios jau ir taip išrenkamos per vienmandates, jame nebūtų. Tad žinia čia aiški, kad absoliutus parlamentinių partijų skaičius, palyginus su esamu, nepadidėtų.
Algis Krupavičius


Diskusijų apie rinkimų slenkstį potekstėje neretai atsiranda abejonių, kad „ne tuos išrinks“. Čia turiu nuvilti. Rinkimų slenkstis demokratinėse šalyse neapsaugo nuo protesto ir populistinių partijų atstovavimo parlamente. Jas renka ir rinks tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse, jei tokioms partijoms bus poreikis visuomenėje. Šiaip netgi gerai, kad jos turi galimybę būti išrenkamomis, nes parlamente jos tampa nuosaikesnėmis ir civilizuotesnėmis. Per atstovavimą parlamente joms paprasčiausiai reikia prisitaikyti prie demokratinės politikos taisyklių. Jei būtų priešingai, tai jos galėtų virsti agresyviu ir sprogdinančiu politinę tvarką dinamitu.

Trumpalaikėje, arba 2020 m. Seimo rinkimų, perspektyvoje slenksčio sumažinimas gali paskatinti „žiurkių lenktynes“, kai mažosios partijos pervertins savo jėgas ir stos į rinkimų lenktynes. Toks „atgal į 1996 metus“ scenarijus, kai 24 partijų ir koalicijų sąrašai dalyvavo rinkimuose, bet vos penki jų pasiekė finišą. Jei dabar ir būtų šiek tiek didesnė fragmentacija, tai ji veikiausiai būtų laikina.

Po 2020 metų rinkimų viskas sugrįš į savo vietas ir matysime esamas ilgalaikes tendencijas. Dėl rinkimų slenksčio sumažinimo jokia katastrofa Lietuvos partinės sistemos neištiks. Valdančiąsias koalicijas kaip formavo 3–4 partijos, taip jas ir formuos. Tam tikras didesnis pliuralizmas partinėje sistemoje bus. Bet dramos čia nėra ir pasaulio pabaigos nebus.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(15 žmonių įvertino)
4.0667

Top naujienos

Kas iš tiesų slypi už Rusijos „pagalbos“ Italijai? Kremliaus kėslai daug tamsesni Kinija taip pat nesnaudžia (261)

Kinija ir Rusija siunčia medicininę pagalbą Italijai ir kitoms nuo koronaviruso...

Prognozuojamas gilus ekonomikos nuosmukis: kokie galimi atsigavimo scenarijai (48)

Ekonomistai verda raidelių sriubą, bandydami nuspėti pasaulio ekonomikos atsigavimą po nuosmukio,...

Patvirtintas 11 mirties nuo koronavirusinės infekcijos atvejis (477)

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) praneša, kad šiandien Lietuvoje patvirtinta vienuolikta...

Klaipėdoje mirusios moters dukra siunčia žinutę Verygai: nemeluokite – pasakykite žmonėms karčią tiesą (348)

Sveikatos apsaugos ministerija ( SAM ) pranešė, kad šeštadienį Lietuvoje patvirtintas dar...

Į šalį ims plūsti šiltas oras: džiugins 19 laipsnių šiluma (3)

Sekmadienio dieną šalies orus lems anticiklono šiaurinė dalis. Rytas daugelyje rajonų išauš...

Klaipėdos universitetinės ligoninės medikai papasakojo visą tiesą, kaip įstaiga tapo koronaviruso židiniu (335)

Šeštadienį su Delfi susisiekė Klaipėdos universitetinės ligoninės medikai , kurie tikina, kad...

Širvintų merė kaltinama savivaliavimu: tikina, kad koronavirusu užsikrėtusią moterį į ligoninę vežė per prievartą (448)

Šeštadienį socialiniuose tinkluose pasirodė Lauros, kurios mama užsikrėtė koronavirusu,...

„Agurkinių“ lyderiui – valstybės kompensacija už tai, kad tualete nebuvo nei durų, nei užuolaidos (207)

Kauno nusikalstamos „Agurkinių“ grupuotės lyderis Saulius Velečka , pravarde Agurkas, kuris...

Artėjantis pikas pranašauja katastrofą Ukrainoje: šalis pandemijai itin pažeidžiama (480)

Koronavirusas Ukrainai žada didelių problemų: dauguma prognozių numato recesiją, o...

Veryga pateikė daugiau atsakymų dėl situacijos Klaipėdoje ir vakarinių sprendimų (175)

Didelės dalies Klaipėdos universitetinės ligoninės ( KUL ) skyrių veiklą nuspręsta stabdyti...

|Maža didelių žinių kaina